A. Bronsky. Paskutinė babos Dunjos meilė

Bronsky, Alina. Paskutinė babos Dunjos meilė: romanas/ A. Bronsky; iš vokiečių k. vertė Vytenė Saunoriūtė. – Vilnius: Aukso žuvys. – 130 p.

Vidinė nuostata – gyventi

Patraukli moralinėmis nuostatomis ir paprasto žmogaus vaizduojama stiprybe fikcinė istorija. Ir, be abejo, humoru trykštanti gyvenimo patirtis.

Savotiška utopija. Keletas solidaus amžiaus žmonių įsikuria negyvenamoje vietovėje, patys auginasi daržoves, vaisius, apsirūpina maistu, be tv, be telefonų, su senais laikraščiais ir žurnalais. Ir savotiška laimės nuostata – jie gyvena ten, kur nori, taip, kaip nori, toli nuo triukšmo ir chaoso, net be konkretaus laiko ribų: keliasi, tvarkosi kaip kas nori. Iš pradžių kiekvienas atskirai, bendraudami kiek verčia aplinkybės: pasiskolinti, persimesti vienu kitu žodžiu, bet pamažu pavieniai asmenys jungiasi į bedruomenę, o iš išorės pasaulio įsiskverbęs brutalus kriminalas, tiesa, įvykdytas jų pačių, bet tarsi ginantis, juos sujungia į stiprią bendruomenę.

Ko Černove niekada nekeisčiau nei į tekantį vandenį, nei į veikiančią telefono liniją, yra laikas. Jis čia neegzistuoja. Čia nėra sutarto laiko, terminų spaudimo. Ir savo kasdienius darbus mes atliekame tarytum žaisdami. Imituojame tai, ką žmonės paprastai veikia. Iš mūsų niekas nieko nesitiki. Mums nereikia vakare laiku gultis nei ryte laiku keltis. Jei norim, viską galim atlikti atvirkštine tvarka. Žaidžiame savo dieną taip, kaip vaikai su lėlėmis ir mediniais lėlių nameliais žaidžia gyvenimą. p. 90

A. Bronsky (1978), Berlyne gyvenanti ir kurianti rusų kilmės rašytoja, puikiai pažįstama vokiečių skaitytojams. Slapyvardžiu pasirašanti autorė jau yra pelniusi reikšmingų literatūrinių apdovanojimų. Bronsky debiutinis romanas „Šukparkis“ („Scherbenpark“) Vokietijoje tapo bestseleriu, pagal jį sukurtas filmas

Kur šiuolaikinis žmogus gali rasti ramybę ir atskirtį? Nuošaliame kaime, kur nors miške, negyvenamoje saloje? Autorė pasirenka šokiruojančią, o gal atvirkščiai šiuo metu madingą – Černobylio regiono kaimą. Černovas – jau trisdešimt metų ištuštėjęs, piktžolės, sulaukėję katės ir šunys. Nei vandentiekio, nei kokių patogumų. Bet veikėjų, regis, ir nedomina buities komfortas, o ir komunikacija su pasauliu. Ne ryšio zona. Ramybės oazė. Kita vertus, tai netinkama gyvenimui teritorija: viskas paveikta radiacijos, atvažiavę filmuotojai ir tyrėjai vaikšto su spec. apranga, pirštinėmis liečia jų auginamas ir valgomas daržoves, o ir patys gyventojai – spinduliuotę skleidžiantys savotiški reaktoriai, tokie jau niekur nepageidaujami.

Kas nulėmė tokį gyvenamos vietos pasirinkimą? Būtinybė, gal neturėjo kitos išeities, ta prasme, benamiai ar bepinigiai, ar įnoriai? Atrodo, bent kiek rašytoja praskleidžia kai kurių veikėjų gyvenimus, jie patys pasirinko: nepritapo kitur, ilgėjosi gimtinės, o gal tiesiog, suvokdami artėjančią mirtį, nebejautė nerimo dėl radiacijos pavojingumo. Protagonistei babai Dunjai, iš kurios perspektyvos ir pasakojama, seniai ne 82-eji, Sidorovas – šimtametis, Petrovas siūbuoja suėstas vėžio ir išsekintas daugybės operacijų, kiek jaunesni sutuoktiniai Gavrilovai ir depresijos kamuojama Marja. Jie visi jau išgyvenę savo meilės, darbo, laimių ir nesėkmių istorijas, atrodo, tiesiog susirinko į nuošalų, netgi giminaičių nelankomą Černovą apmąstyti nueito kelio ir natūraliai tekant dienoms artėti prie amžinybės.

Liūdna vieta, seni, ligoti, vieniši žmonės, bet knyga tikrai ne pesimistinė, atvirkščiai – tarsi dvasinis vadovas, kaip džiaugtis net brutaliausia kasdienybe: skurdu, senių vestuvėmis, kalėjimu, žodžiu, jei gyveni, yra ir prasmė. Yra vietos džiaugsmui. Smulkmenomis. Elementariais dalykais. Kvėpavimu. Gebėjimu paeiti. Tvarkytis darže, katės glaustymusi ir pan.

Kartu tai ir makabriška absurdiška postsovietiko istorija. Baba – įkišta į kalėjimą nusikaltėlė, kur darbas ir bendrystė su kitomis merginomis ir vėl jai tampa visai, kaip pati sako, pakenčiamais namais, aišku, ne kaimo laimė, bet ir ne katastrofa. Sovietinė patirtis uždėjusi nieko nenorėjimo štampus: Dunjos nedomina Vokietija, kur gyvena dukra ir anūkė, pastarosios net nemačiusi, nes dukra nors vykdo socialinius projektus nuo Černobylio nelaimės nukentėjusiems vaikams, dukrą vežtis į tėvynę vengia. Bet baba Dunja ir čia nepuola į nusiminimą: ir gerai, nereikia prie senių sėdėti, kam, tegu išgyvena savus likimus. Sūnus Amerikoje, net nežino kur konkrečiai, bet kad ir gerai, kad ne čia: jis kitoks, ne moterys jį traukė. Baba Dunja, buvusi felčerė, tiek mačiusi ir išgyvenusi, kad, kaip sako kaimynė Marja, jau tavęs niekas nei stebina, nei liūdina. Svetima religijai, nes nepatyrusi nei krikšto, nei vaikystėje religinio jausmo, nemato reikalo ir senatvėje, jau kai leista, ieškoti paguodos maldose ar pomirtinėje karalystėje. Senolės naivumas ir išmintis supinta į bendrą pojūčių kasą, kurią išardžius – plačiai gijomis pasklinda ne tik ant viso Černovo kaimo, jo gyventojų ir augalų, bet ir Visatos, įgauna filosofinę prasmę.

Dangus šviesmėlynis, lyg kokia perskalbta, išblukusi paklodė kybo virš kaimo, bet prasimuša ir gabalėlis saulės. Man galvoj netelpa, kodėl ta pati saulė visiems šviečia: Anglijos karalienei, tamsiaodžiui prezidentui Amerikoje, Irinai Vokietijoje, Marjos gaidžiui Konstantinui. Ir man, babai Dunjai, kuri prieš trisdešimt metų vis dar šviesdavo kaulų lūžius, priimdavo žmonių kūdikius… p. 8

Mistika ir magija persipina su realistine dimensija, nors regimus ir girdimus mirusius (lemiamu momentu šalia atsirandantį ne tokį ir idealų šeimyniniame gyvenime buvusį sutuoktinį Jegorą), vargu, ar galima įvardinti nerealiais – juk jie visada šalia artimųjų, visada juose – gal net gyvesni negu iš tikrųjų gyvenantys.

Paprastas paprastos senolės gyvenimas rašytojos talento ir įžvalgų, taipogi empatijos paverčiamas filosofinės išminties simboliu: be baimės, pykčio, nusivylimų, žmogus kaip gamtos reiškinys, priklausantis natūraliam vyksmui. Senatvė – laimės laikas, kai gali nebekreipiant dėmesio į aplinkinius ir visuomenės nuostatas gyventi kaip nori ir kur nori, netgi su voratinkliais. Babos filosofija atvirkščia priimtoms klišėms: jaunystė – lobis, vertybė, kurią praradus, regis, žmogus praranda viską, jai atrodo – kaip sunkiausias laikotarpis, kai dar nesuaugęs, dar vaikas, o jau visi tikisi atsakomybės ir veiksmų kaip iš subrendusio ir patyrusio žmogaus. Vaikystė – taip, kai tavimi rūpinasi, nerūpestingas metas. Ir senatvė – laisvas ir savas laikas. Ir apie kitą vertybę – grožį baba kalba ironiškai:

Man visgi buvo paprasčiau gyventi: kai niekada nebūni labai išvaizdi, tai ir baimės netekti grožio nėra. p. 24

Baba Dunja ir savotiška feministė: kam reikalingas girtuoklis vyras?

Ant Jegoro nepykstu, tada vyrai buvo tokie. Klaida ne ta, kad išsirinkau netinkamą vyrą. Klaida buvo išvis tekėti. Būčiau pajėgusi Iriną su Aleksejumi užauginti ir viena… p. 37

Tėvų ir emigrantės dukters emocinis ryšys ir erdvinis nutolimas.

Slegia, ne, greičiau nerimą jaučia Dunja tik dėl savo dukros Irinos ir anūkės. Labiausiai dėl jos. Nors nieko apie ją nežino, negirdėjusi, vis dėlto Laura – jos ilgesys ir tikrų tikriausia meilė. Vaikų atsakomybė prieš tėvus, tėvų vaikams – tokia kaip ir per amžius amžinuosius: vis nerimas, kad kažkas tik neatsitiktų, ilgesys ir kaltė, kad nepakankamai dėmesio, meilės, artumo.

Ir humoras. Liaudiškas. Nepiktas. Dviejų senių vestuvės – nors abu suvokia, kad ir nesąmonė – vis tiek smagios: veliumas iš užuolaidos, suknelė – balti naktiniai marškiniai, o jaunikis – sunokęs šimtametis.

O kaip radiacijos paveikto kaimo baisumas? Gal jis pakankamai neatspindėtas, gal charizmatiška protagonistė užgožia jo nykumą ir tik sustiprina jos – stiprios fiziškai ir dvasiškai moters – jėgą ir net patvirtina klišę, kaip bebūtų paradoksalu šiuo atveju: mirties zona – irgi gali būti rojus, viskas priklauso nuo požiūrio. Ar autorės tikslas buvo parodyti radiacinės zonos baisumus? Černobylio katastrofos padarinius? Ko gero, ne. Baba Dunja džiaugiasi ta vieta, bet, kad vaikai gyvena toli nuo jos ir Černovo, atrodo ne tik teisinga – būtina. Kaip ir nepažįstamas vyriškis, pasirodęs su mažamete mergaite, iš karto sukelia įtarimą – ar normalus žmogus vešis savo vaiką į mirties zoną? Bet pamatyta viena vienintelė virš pomidorų skraidanti bitė – viltinga: gal ir ši žemė taps švari ir gyvenama.

„Keliautojų laiku“ serijoje išleistas kūrinys „Paskutinė babos Dunjos meilė“ 2015 m. buvo nominuotas Vokietijos Geriausios knygos premijai, ir neliko nepastebėtas užsienio leidėjų. Autorę iš tikrųjų patraukė internete perskaitytos istorijos apie į radiacijos paveiktas žemes grįžtančius žmones ir ten apsigyvenančius.

Vertinimas: 4, 4/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s