M. Conde. Belaukiant kol pakils vanduo

 Conde, Maryse. Belaukiant kol pakils vanduo: romanas/ M. Conde; iš   prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 255 p.

Kai istorija diktuoja likimą

Afrika, Malis, Gvadelupė, Haiti. Politinės suirutės, perversmai, žudymai, masiniai žmonių bėgimai iš vienos šalies į kitą, žmonės be tėvynės, skurdas, rasių maišalynė, religijų ir mistinių tradicijų sanpynos. To negana: stichinės nelaimės – uraganai, ciklonai, žemės drebėjimai.

Ir žmogus be tapatybės. Netekęs gimtosios šalies, artimiausių žmonių, turintis vis iš naujo pradėti gyvenimą ir įtikinti save jo prasme – visur svetimų ir nelaukiamų pabėgėlių dalia. Atrasti giminės šaknis veik neįmanoma, anot vieno iš veikėjų Movaro: „kokie perversmai būdingi mūsų laikams: migracija, egzodas ir egzilis siekiant išgyventi, žmonės kaip išprotėjusios skruzdės lekia tai šen, tai ten.“ p. 64

Maryse Conde (1937) – prancūziškai rašanti iš Gvadelupos kilusi rašytoja. 2018 m. už visos kūrybos nuopelnus apdovanota alternatyvia Nobelio literatūros premija. Autorė nagrinėja rasių, lyčių ir kultūros problemas, aktualias įvairiomis istorinėmis epochomis.

Romanas „Belaukiant kol pakils vanduo“ išleistas 2010 m., gvildenantis rašytojai ir ankstesniuose kūriniuose būdingas temas: veikėjai įvairių rasių atstovai, nors ir apolitiški, bet vis tiek vienos ar kitos grupuotės narių giminaičiai ar draugai, vykstant perversmams, tampantys savaime priešais ir turintys bėgti iš vienos šalies į kitą.

Knyga sudaryta iš atskirų veikėjų, pateikiančių detaliai savo istorijas, pasakojimų. Visas dalis į visumą lyg ir jungia protagonistas Babakaras, nors tie iki pabaigos vis naujai įvedamų personažų pasakojimai struktūriškai kūrinį primityvina, skaitant pradedi pamesti esmę, nes likimai pabėgėlių panašūs, o tvirtos siužetinės linijos kaipo nėra. Tiesiog, regis, nesėkmių ištikti žmonės plaukia pasroviui, susitinka, susidraugauja, ištikus politinei ar stichinei katastrofai dingsta, palikdami kitiems liūdesį ir tuštumą. Neviltį.

Anksčiau skaitytoje „Karakase vis dar naktis“ koncentruojamasi į vienos veikėjos išgyvenimus, primena išpažintinę literatūrą ir nesiblaškant išpasakota individuali istorija ne tik paveikia ir sukrečia, bet ir įsimena. Skaitant „Belaukiant, kol pakils vanduo“ maždaug ties viduriu jau pradedi painiotis, kas kam atsitiko, painioti veikėjus ir net šalis, kur kas vyko. Nes… Visų pasakojimai panašūs likimo nesėkmėmis. Jų gyvenimai prasideda skirtingai, skirtingose erdvėse, visiškai skirtingose šeimose, su savitais papročiais, bet šalyse, kur prasideda suirutės – žmonių gyvenimai supanašėja: praradimai, baimė, slapstymaisi, pabėgėlių dalia. „Pasaulis tapo toks, koks tapo – išprotėjęs, be ribų, be sienų.“ p. 138

Afrikiečio kraujo turintis akušeris Babakaras, regis, nieko ypatingo iš gyvenimo netrokšta: ramybės ir paprastumo.

Buvau sukurtas dirbti ne gydytoju akušeriu itin prabangioje klinikoje, bet būti arčiausiai žmonių vargo. p. 99

Praradęs tėvus, nors pats nesusijęs su politika ir jokia ideologija kaip ir daugelis, ieško saugios vietos kitose šalyse.

Ką padarysi – aš nebuvau idealų žmogus. Mano galva, joks tikėjimas, jokia religija, jokia ideologija neverti, kad dėl jų žmonės mirtų. Kad ir koks vidutiniškas tas gyvenimas – jis vertingesnis. p. 89

Malis, Gvadelupa, Haitis – neramius laikus išgyvenančios šalys, kur demokratija ir humanizmas – tušti žodžiai manipuliacijoms dėl valdžios.

Nors aplinkui žiaurumai ir mirtis, niekas nėra saugus nei namuose, nei gatvėje, vis dėlto Babakaras – gyvybės nešėjas: jis džiaugiasi, kad gali padėti vargingoms moterims pagimdyti, džiaugiasi į pasaulį atėjusiais kūdikiais, vildamasis, kad jiems teks sulaukti geresnių laikų. Kai viena mergina miršta gimdydama, jos dukrelę priima kaip savą – vienatvės užpildytoją ir vilties nešėją.

Autorė realistiniu, nors ir vaizdžiu stiliumi kuria nuožmią pilietinių kovų alinamą aplinką, žmogaus gyvybės nuvertinimą vardan tariamų demokratijų, godumo ar dar kažko, bet įpina ir mistinių elementų, magiją perpina su brutalia tikrove. Babakarą sapnuose nuolat lanko jo itin mylėta ir pati artimiausia moteris – motina Tekla, afrikietė mėlynomis akimis, kaip neįtikėtinas reiškinys gyva visų buvo vadinama ragana. Ji įspėja sūnaus rytdieną, tarsi paruošia jį naujiems išgyvenimams ir praradimams.

Dar daugiau magijos atsiranda persikėlus į Haiti, mat, mažoji dukrelės motina iš ten kilusi, o tapatybė žmogui ypač svarbi. Haitis – nereali vieta, kur persipina mistika ir kasdiena, kur mirusieji vaikšto ir gyvena kartu su gyvaisiais, kur burtai ir lemtys akivaizdžios ir nenuneigiamos.

Haitis – ne tokia vieta kaip kitos. Ten gyvieji ir mirusieji būna kartu. Tiesa, mirusiuosius laidoja šalia gyvųjų. Matai žmones gatvėje, jie būna, kalba ir vaikšto. O iš tikrųjų jau yra seniai mirę. p. 119

Jis bijojo šios žemės vešlumo, bijojo Oguno (dievas), žvanginančio diktatūromis, korupcija, narkotikais, antgamtiškumo tikėjimu ir gamtos katastrofomis. p. 239

Kiti pasakojimai – Movaro iš Haičio, Fuado iš Beiruto – nuoseklios atskiros istorijos, tiesmukai įterpiamos į romaną, naujus veikėjus sulipdant kaip draugus, sukarpant siužetinę liniją, tiesiog nepažįstami žmonės, ir pradeda pasakoti savo likimą.

Atskirų veikėjų – nukentėjusių panašiomis aplinkybėmis išsamiai pateikiamos istorijos atskleidžia bendrą egzilio žmonių nedalią, bet apriboja galimybę sukurti įsimenantį personažą.

Knyga vertinga pažintine prasme: diktatūrų, nuolat dėl valdžios kovojančių, narkotikų kartėliais garsėjančių šalių paprastų, eilinių žmonių, niekur nesikišančių ir tetrokštančių kaip nors išlikti gyvenimai nepriklauso nuo jų pačių: viską lemia chaosas ir beteisiškumas įstatymus atmetose šalyse.

Nuo pirmo puslapio kliuvo vertimas: stabteli, mintiji, kas gi čia norima pasakyti, bet kažkaip sunkoka nuspėti: „jis niekada nelietė svaigalų ne todėl, kad būtų paisęs religijos, bet nuo jų ėsdavo rėmenį, o tada ir taip prastas gyvenimo skonis dar labiau apkarsdavo. p. 10; „miegodamas jis regėjo mamą: besišypsančią, džiaugsmingą, rugiagėlių mėlynumo jos akys gyvai švytėjo, tarsi elementams šėlstant ji eitų nešina alyvmedžio šakele.“ p. 9 ir t.t.

Vertinimas: 4/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s