L. Zhang. Lotosas

 Zhang, Lijia. Lotosas: romanas/ L. Zhang; iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2020. – 413 p.

Pasipriešinti lemčiai

Budai nėra blogų žmonių. Yra tik tie, kurių širdys dar neapšviestos. p. 353

„Lotosas“ – Anglijoje gyvenančios kinų kilmės rašytojos Lijia Zhang romanas apie neturtingos iš kaimo ištrūkusios merginos likimą viename iš Kinijos megapolių. Tai ne tik socialinis kūrinys, kur susikerta įvairių sluoksnių ir išsilavinimų veikėjų moralinės, politinės, visuomeninės pažiūros, bet ir žmogaus – moters brendimo istorija: nuo naivios kaimo mergaitės iki savarankiškos orumo siekiančios asmenybės.

Norėjau panagrinėti Kinijos socialines problemas, kurias sukėlė reformos, tad šį romaną tikrai būtų galima pavadinti socialine kritika. Norėjau parodyti socialinę įtampą bei neteisybę, kylančią dėl nesenų pokyčių, pavyzdžiui, dėl didėjančio atotrūkio tarp kaimų ir miestų. Stengiausi ir kuo geriau atskleisti šiuolaikinę Kiniją, ir sukurti gyvus, įdomius personažus. Plačiau

Kokia gi ta šiuolaikinė Kinija Lijia Zhang romane? Na, man pirmiausia įstrigo specifinio, senosiomis tradicijomis tebegyvenančio kaimo aprašai, primenantys šiek tiek „Gerosios žemės“ atmosferą, kur skurdas, paprastumas ir primityvumas, kartu ir nuoširdumas akivaizdus, kur moteris priklauso absoliučiai nuo vyro, o mergaitės nėra reikalo net leisti į mokyklą, svarbu surasti jai jaunikį ir gauti išpirką. Bet iš to kaimo sklinda ir šviesa: senoviniai paprasto ir pigaus, bet skanaus maisto gamyba, bendruomeniškumas, tikėjimas išsilavinimu: kaip vieninteliu keliu į geresnį gyvenimą. Gana detaliai parodoma valdžios grobuoniškumas ir neteisybės kaimiečių atžvilgiu: nepagrįsti mokesčiai, privedantys šeimas iki žudymosi, vertingiausių daiktų – televizoriaus – atėmimas, apskritai, atrodo, kad su provincijos žmonėmis valdininkai gali elgtis kaip nori.

Ir migracija. Iš kaimų į megapolius. Su dangoraižiais, ryškiomis šviesomis, mašinų užtvindytomis gatvėmis – spindesiu, prabanga. Ir lūšnynais. Benamius ir bepinigius praryjančiais fabrikais, viešnamiais ir pan.

Anotacijoje pažymima, kad romanas paremtas autentiška pačios autorės patirties istorija: močiutei jaunystėje, kad išgyventų, teko būti dzi (prostitute), pati autorė dešimtmetį dirbo raketų gamykloje, jos tėvai elgėsi kaip ir daugelis kinų su mergaitėmis: atsiėmė iš mokyklos vos šešiolikos, ir pati turėjo įdėti daugybę pastangų, kad išsivaduotų iš alinančio monotoniško darbo gamykloje, išmokusi anglų kalbą, taptų žurnaliste ir rašytoja.

Tai romanas apie tradicijos ir šiuolaikiškumo veikiamus žmones, apie didingos ekonomikos, demonstruojamos užsieniams, fone besistengiančius bet kokia kaina išgyventi, tai romanas apie moterų dalią senojoje ir dabartinėje Kinijoje, kur tradicija vis dar gaji ir formuoja likimus jau vos užgimusių mergaičių, parenkant joms vyrus ir pan.

Prostitucija, masažų salonai, kaip bepavadinsi vos paauglėmis tapusių naivių mergaičių prieglaudos, pardavinėjant kūną galimybė užsidirbti ir pragyventi, o svarbiausia – finansiškai padėti kaimuose likusiems artimiesiems.

Protagonistė Lotosas – naivumo ir racionalumo (apskaičiuoja, kaip padėti jaunesniam broliui pasiekti mokslus), tradicijos, griežtų kaimo moralės nuostatų ir šiuolaikiško spalvingo, lengvesnio, įpareigojimų neapkrauto miesto gyvenimo įtakojama mergina. Jai nėra paprasta tapti prostitute, nes laiko tai nusidėjimu, už kurį bus nubausta – “naktimis ramybės neduodavo sapnai apie pragarą žaliu kaip špinatai veidu ir ilgomis kaip valgomosios lazdelės iltimis.“ p. 210 Bet svyruoja ir pasitraukdama iš trikdančios padėties: suvokia, kaip svarbu ko nors pasiekti, išbristi iš purvo, o visa ko pagrindas pinigai. O greičiausiai užsidirbti galima parduodant savo kūną.

Rašytojos sukurtas prostitucijos paveikslas balansuoja tarp pasakos ir realybės, gal taip atrodo, nes aprašoma specifiškos Azijos šalies moterų išgyvenimai, nors, ko gero, tiesiog pritrūksta įtikinamumo. Autorė dozuoja tarsi svarstyklėmis gėrį ir blogį, tamsą ir šviesą ir tas noras sukurti ne vien niūrią atmosferą ar tamsią patirtį, o parodyti prostitutes ne tik kaip parsiduodančias moteris, bet ir jų gerąsias savybes, taip trūkstamas ir normaliai gyvenančiai visuomenei: jos draugiškos, palaikančios viena kitą, visos be išimties besirūpinančios savo kažin kur toli likusiomis šeimomis, netgi naiviai tyros: tikinčios, kad daro, kas būtina išgyvenimui. Pasirinktas Lotoso vardas ne atsitiktinis: budizme lotosas grynumo simbolis. Nors jo šaknys tarpsta dumbliname vandenyje, bet išaugina įstabų kvepiantį žiedą.

Pagrindinė veikėja Lotosas apdovanojama ne tik empatija ją supantiems žmonėms, bet netgi išskirtiniu noru padėti neturtingų imigrantų vaikams: pradeda juos mokyti, taip atrasdama ir tikrąjį savo pašaukimą. Miestas ir sutiktas intelektualus vyresnis vyriškis, polinkis į budizmą ją subrandina kaip asmenybę: netgi būdama nėščia, tikisi išgyventi savarankiškai ir išsivaduoti nuo vyrų įtakos.

Jeigu Lotosas atstovauja iš kaimo į didmiestį atvykusių geresnio pragyvenimo ieškoti merginų likimą, tai laisvai samdomas fotografas Bingas – intelektualų idealistų kartai, kuri 1989 metais taikiai priešinosi valdžios autoritarizavimui.

Bet kūrinys nėra stiprus, kad pajustum Kinijos specifiškumo atmosferą, kad patikėtum veikėjais, jų likimais ir įsimintum kaip kažin ką ypač. Kalba paprasta, pasakojimo irgi nepavadinsi išradingu: Lotoso gyvenimo epizodas, Bingo gyvenimo – trūksta gyvumo ir jėgos: netgi skaitant prostitučių patiriamas skriaudas, vyrų cinišką elgesį su jomis, nejauti nei baisėjimosi, nei kažin kokios empatijos, nei specifinės rytietiškos atmosferos – tiesiog popsinio kūrinio specifika, nors kūrinys daug kur apibūdinamas kaip daugiasluoksnis, bet žmogaus sielos gelmių jis tikrai neatveria. Ir klišės. Be abejo, pritrūksta psichologinio veikėjų išgyvenimų pagrįstumo, refleksijų ir netgi emocinio konflikto: tiesa, Lotosas blaškosi tarp kraštutinumų: prostitucijos ir polinkio į budizmą; aukojimosi ir noro būti mylimai, jos vidinė metamorfozė, susidūrus su vienuole, klausantis jos, pagaliau apsigyvenant vienuolyne sukelia smalsą:  “Tu kenti, bet kančia yra gyvenimo dalis. Sanskrito kalba tai vadinama dukka – nepasitenkinimu. Jei nori palengvinti sau kančią, turi atsikratyti godulio, neapykantos ir iliuzijų. p. 352 Bet vyksmas paviršinis ir itin sklandus,  regis, Lotosas lengvai tampa prostitute, lengvai gali tapti ir vienuole, na, pagaliau – mokytoja.

Kas sužavėjo – tai skyrių pavadinimai, tiksliau rytietiškos išminties perliukai: Generolą rinkis iš nykštukų; Stovėdamas pakraigėje turi pasilenkti; Viendienis veršelis nebijo tigrų; Prie upės išmokstame atpažinti žuvis, prie kalnų – paukščių giesmės; Ugnies į popierių neįvyniosi; Negali tuo pat metu sučiupti žuvies ir lokio letenos; Medis trokšta ramybės, bet vėjas nesiliauja.

Vertinimas: 3,8/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s