S. Kyung-sook. Prašau, pasirūpink mama

Kyung–sook, Shin. Prašau, pasirūpink mama: romanas/ S. Kyung–sook; iš korėjiečių k. vertė Martynas Šiaučiūnas–Kačinskas. – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 229 p.

Jei tik gali, mylėk (Franz Liszt)

Pati didžiausia gyvenimo ironija – artimiausi žmonės atgyja ir pradeda gyventi iš tikrųjų, kai jų  nebelieka. Reflektuojant, perkratant atsiminimą po atsiminimo: paprastus kasdienius dalykus įdvasinant ir pamatant ne nereikšmingam rutinos šešėly, o praradimo ir skausmo paryškintoje šviesoje. Keista, bet pasirodo, kad tas artimas žmogus visiškai nepažįstamas, tiesiog buvo tiek įprastas, elementarus, kad nepastebimas, neatrodantis turįs savą pasaulį su emocijomis ir mintimis.

Ją praradęs ėmei rimtai apie ją galvoti ne kaip apie Hjongčolio mamą, o kaip apie savo žmoną. Žmona, kurią visiškai pamiršęs pragyvenai penkiasdešimt metų, labai gyva pasirodė priešais tavo akis. Tik po to, kai dingo, ji atėjo pas tave tokia tikra, lyg galėtum paliesti rankomis. p. 122

Shin Kyung–sook (Šin Kjongsuk, g. 1963) – viena ryškiausių šiuolaikinių Pietų Korėjos autorių. Romanas „Prašau, pasirūpink mama“ išleistas daugiau nei 30 pasaulio šalių, 2011 m. įvertintas premija „Man Asian Literary“.

Dingsta 69–erių metų mama: didžiausioje Seulo metro stotyje tėvui nepastebėjus, kad neįlipo su juo į traukinį. Suaugę vaikai bando kurti paieškos strategijas, nors milijoniniame mieste tai nėra paprasta: rašo ir dalina skrajutes, klausinėja ir pan. Slegianti psichologinė situacija – nei miręs žmogus, nei gyvas – ne tik slogiai veikia vaikus ir vyrą, bet verčia nuolat mintyti apie dingusiąją. Kodėl taip atsitiko? Kaltės jausmas, neviltis, kad nėra ką daryti ir retrospekcija: nuo vaikystės iki lemiamos akimirkos, kas gi buvo jų, vaikų, mama ir kokia ji buvo žmona vyrui, išdavinėjusiam, nuolat paliekančiam ją, o sugrįžus ir priimančią, lyg jos tai neskaudintų ar turėtų neišsemiamą gebėjimo atleisti rezervą. Kas gi buvo nuo ryto iki vakaro matyta moteris, nuolanki ir visais besirūpinanti, prasčiokė ir be virtuvės, daržo, savo šeimos nieko daugiau nežinanti?

Mama nuo pat pradžios tau buvo tik mama. Nė nepagalvojai, kad ji irgi kažkada žengė pirmuosius žingsnius, jai irgi kažkada buvo treji, jai irgi kažkada buvo dvylika ar dvidešimt metų. Tu nuo pat pradžios mamą laikei tiesiog mama. Žmogumi, kuris net gimė būdamas mama. Iki tos akimirkos, kol pamatei ją bėgančią prie tavo dėdės ir šaukiančią: broli. Supratimas, kad ir mama turi tokius pat jausmus, kokius junti savo broliams, kaipmat virto „mama irgi kažkada buvo vaikas“. p. 31

Penki skyriai, penkios perspektyvos į tą patį žmogų ir praradimo situaciją. Keturi skyriai – dukterų, sūnų ir vyro refleksijos bei prisiminimai, penktajame – pačios motinos žvilgsnis į save – paukščiu grįžusios pažiūrėti į artimuosius – maginio realizmo dimensija realistiniam kūriniui suteikia ne tik dvasingumo, bet tarsi ir įneša viltingos nuotaikos: niekas nesibaigia mirtimi ar dingimu, tai tik būvių kaita, ryšių perėjimas į kitą lygmenį – atsiminimų, refleksijų, kas priartina vieną prie kito labiau negu realybė. Pasakojama antruoju asmeniu, tad iš pradžių net sunkoka pagauti kas apie ką (antru asmeniu kūrinių pasitaiko tikrai nedažnai). Bet tekstas, atrodo, toks paprastas, nuoširdus ir įtikinamas, tuo pačiu gan aštrus ir daugiasluoksnis, kad net nesvarbu, kas kalba, svarbu, kaip artimo žmogaus prapultis pabudina kituose pažinimo jausmą, asociatyvinės atminties pagalba mozaikiškai dėliojamas motinos paveikslas, kuris nustebina ir vaikus, ir vyrą – ji turėjo savas patirtis ir pasaulio sampratą.

Kai antrasis sūnus buvo pabėgęs iš namų, po židiniu visuomet laikydavau virtų ryžių, o vartus – plačiausiai atvirus. Kai, užkliudžius koja, indelis su ryžiais apvirsdavo, jį vėl pastatydavau. Jei vidurnaktį pažadindavo vėjas, bijodama, kad jis uždarys vartus, išeidavau laukan ir paremdavau juos sunkiu akmeniu. Jei tik vartai suvirpėdavo, išplėtusi akis ir pastačiusi ausis laukdavau jo pareinant. p. 195

O ji neturėjo nė vienos progos įgyvendinti savo svajones, laikmetis jai davė tokią blogą lemtį, kad reikėjo gyvenit vargingai, liūdnai, vienai su viskuo kovoti ir viską nugalėti, kito kelio nebuvo. Ji visą gyvenimą nugyveno stengdamasi iš visų jėgų, tam viską atidavė. p. 213

Susirinkę pasitarti, ką daryti, vieni kitus ima kaltinti, kas ką bloga padaręs mamai, į šviesą iškyla dalykai, apie kuriuos stengėsi garsiai nekalbėti, o ir nebuvo sureikšminti, kai mama gyveno taip kaip visada. Atsiveria ir ieškančiųjų netikėtos tapatybės pusės: ypač dukters rašytojos, kuriai šeimoje buvo skiriamas lyg ir išskirtinis dėmesys. Ji pasijaučia nejaukiai, nes tą vakarą, kai dingo mama, linksminosi, valgė skanų maistą, gėrė degtinę su pažįstamais, o ir, keisčiausia, ji net neįsivaizdavo kokioje sunkioje būklėje jos mama jau buvo, kai, pasirodo, visa šeima žinojo motiną ištikusius sunkumus. Ar mama taip mokėjo slėpti nuo aplinkinių savo silpnybes – kada sužinojo, kad ji nemoka skaityti? – ar tiesiog abejingumas, nekreipimas dėmesio ją darė tik iš dalies pastebima.

Dar praeitą rudenį manei, kad gerai pažįsti savo mamą. Ką ji mėgsta, kaip ją nuraminti, kai pyksta, ką nori išgirsti. Jei kas nors būtų paklausęs, ar žinai, ką ji dabar veikia, tu per dešimt sekundžių būtumei atsakiusi: tikriausiai džiovina paparčius. Dabar sekmadienis, tad greičiausiai bažnyčioje. Bet praeitą rudenį ėmei galvoti kitaip. Kad tu mamai esi ne duktė, o viešnia, pajutai, kai ji, tau esant, ėmėsi tvarkyti namus. p. 23

Skaitant neįprastą pasakojimą apie vienos šeimos peripetijas, jaučiasi ne tik veikėjų santykių su namais, tėvais kismas: išvažiavę gyventi į miestus, vaikai apsilanko kaime retai, daugiausia bendrauja telefonu, kaip sako, įprastomis frazėmis: ar pavalgei, ar nesergi, neperšalk, o ir grįžtant po ilgesnio nebuvimo – grįžtama lyg jau į kitą vietą – kaimas keičiasi, traukiasi, žmonių mažėja, o ir pas kitus žmones – lyg ir natūraliai senstančius, o ir atrodančius iš kito pasaulio – praeities reliktai, nieko bendro neturintys su jų modernesniu būviu mieste. Laikas keičia žmones, matymą, suvokimą, erdves, taip atsitiko ne tik jų kartai, tą patį patyrė ir tėvai.

Mama, stovėdama ant kalnelio, žiūrėjo gimtinės pusėn. Dabar čia tuščia. Visi žmonės iš jos gimtojo kaimo, kuriame kadaise gyveno gal penkiasdešimt šeimų, išsikėlė į kitas vietas. p. 50

„Prašau pasirūpink mama“ – tai ne tik jautrus ir subtilus pasakojimas apie tolimoje šalyje vykstančią šeimos dramą, tai daugiasluoksnis kūrinys, apimantis bendražmogiškas temas ir paliečiantis skaitytoją aktualumu, verčiantis susimąstyti, o kokie mano santykiai su artimaisiais, kiek aš pažįstu juos, kiek jie leidžia save pažinti ir kiek dėmesio skyriau jų matymui.

Skaitant S. Kyung–sook knygą susipažįsti ir su Pietų Korėjos kultūra, buitimi, papročiais, valgiais.  Nemažai dėmesio skiriama šios šalies visuomenėje nusistovėjusioms normoms – koks vyresnių vaikų vaidmuo šeimoje, kokios šeimos narių pareigos.

Taigi tolimos specifinės šalies rašytojos talentingai parašyta knyga bendražmogiškomis temomis ir jautriu požiūriu į efemeriškai prabėgantį gyvenimą ir artimiausius, šeimos žmones, kurie, atrodo, nuolat pasiekiami ir niekada niekur neišnyks, tai ir laiko, o ir dėmesio skirti lyg ir nereikia: viskas savaime – tikrai palies kiekvieną skaitytoją: savotiškai privers susimąstyti, o kaip aš gyvenu, kokie mano prioritetai, ar artimieji neatsidūrę visų reikalų uodegoje?

Vertinimas: 4, 7/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s