S. Kyung-sook. Ri Džinė

Kyung–sook, Shin. Ri Džinė: romanas / S. Kyung–sook; iš korėjiečių k. vertė Martynas Šiaučiūnas–Kačinskas. – Vilnius: Balto, 2019. – 446 p.

Užrašyto žodžio jėga

Kaip žmogui išlikti nemirtingam? Tiksliau sakant prasiveržti į ateities kartų atmintį? Lomonosovas, Einšteinas, Kopernikas ir t. t. mokyklos vadovėlių įrašais įsiskverbia dar vaikystėje ir tampa visuotinai minimais ir lyg žinomais. Bent jau pavardėmis ir esminiais atradimais. O paprastas žmogus? Paprastas, kai nieko apie jį nežinai, arba žinai vos vos. Nepaprastas, jei prieš akis ne tik štrichai, bet ir detalės iš jo likimo, erdvėlaikis, kuriame jis gyveno, jo siela, ne tik augantis ir senstantis, pagaliau mirštantis kūnas.

Žymiai Korėjos rašytojai Shin Kyun–sook (lietuviškai išleista “Prašau pasirūpink mama“) papuolus į rankas prieš šimtą metų išleistai knygai „Švietimo laikotarpio Čosono karalystė Prancūzijos diplomatų akimis“ sudomino labai trumpas – vos pusantro puslapio – tekstas apie pirmąjį Prancūzijos diplomatą Čosono (senovinis Korėjos pavadinimas) karalystėje, įsimylėjusį karališkųjų rūmų šokėją ir ją išsivežusį į Paryžių. Ri Džinė. Ji puikiai kalbėjo prancūziškai, bet jautėsi svetima savo išskirtine išvaizda ir jausena, kiti žvelgė į ją kaip į diplomato trofėjų. „Nepaisant nekintančios diplomato aistros, jos kūnas silpo tiesiog akyse… Galvą atrėmusi į atlošą, supamojoje kėdėje prasmegusi korėjietė atrodė taip apgailėtinai, taip sulyso, kad buvo panaši į mažą beždžionėlę, kurią kažkas juokaudamas aprengė moteriškais drabužiais.“ p. 440

Kas neįprasta šiuolaikinėms knygoms – „Ri Džinės“ autorė pateikia gan platų pasisakymą apie romano sumanymo ir rašymo aplinkybes: tai ne tik padeda susivokti realybės ir vaizduotės labirintuose, bet ir maloniai nustebina atida skaitytojui, tuo pačiu ir tarsi pasiteisinimas dėl fiction istorijos kūrimo: tikri faktai apvilkti subjektyviais vaizduotės drabužiais, nors minimi vardai, pavardės realiai egzistavę. Užtikta vos keliasdešimt eilučių moters istorija tokia trumpa ir lakoniška, bet kartu ir intriguojanti, kad rašytoją stumte stūmė ieškoti jos pėdsakų Korėjoje ir Paryžiuje, pasekti pirmos korėjietės, išvykusios su užsienio diplomatu į visai kitą civilizaciją, sugrįžusiios atgal ir patyrusios tragišką atotrūkį tarp skirtingų kultūrų, sieloje slypinčių dalykų ir išorės pasaulio – likimą. Deja. Medžiagos, nuotraukų, įrašų apie ją išsivežusį diplomatą, jo darbą, šeimą – daug ir įvairios, o Ri Džinė, jei ne paminėjimas prieš šimtą metų rašytame veikale, tarsi neegzistavo. Jos nuotraukos iš diplomato tuomečio laikotarpio Korėjoje – jis turėjo fotoaparatą ir fotografavo – o ir Paryžiuje albume išimtos. Tiktai dėmės nuo laiko gelstančiuose puslapiuose.

Bet… kad ir kelių rašytinių eilučių užteko, kad po šimto metų Ri Džinė iš naujo atgimtų ir patirtų dar vieną – rašytojos suteiktą gyvenimą. Ir vėl tarsi vienos knygos mintys papildo ir išplečia kitos, tai kas kad visai skirtingos, apie skirtingus dalykus, nors… visada viskas apie žmogų ir žmogui: „Mėnulio tigre“ mintis, kad patirtis užrašyti, netgi mirties patale, itin svarbu, nes taip išlieka ne tik istorijos liudijimai, bet ir artimi, pažįstami žmonės įamžinami – atsiminimas vienintelė tikra vertybė perduodama iš kartos į kartą.

„Ri Džinė“ – švelniai melancholiška knyga. Apie unikalią Rytų kultūrą, dar 19 a. saugojusią savo ekonominę ir kultūrinę atskirtį, neįsileisdavusią svetimšalių, visagalius valdovus ir visiškai beteisius paprastus žmones. Ir romantiška meilės istorija – skaudi savo bejėgiškumu ir efemeriškumu. Prancūzijos konsulas Kolenas – įsileistas į uždarą šalį, kaip neturintis pavojingų tikslų, Prancūzijai  nerūpėjo užkariauti tolimos šalies žemes, o tik skleisti krikščionybę – vos pamatęs įsimyli trapią ir paslaptingą, be vardo ir pavardės, imperatoriaus rūmams priklausančią gražuolę šokėją. Jaunų žmonių meilė atrodo neįmanoma dėl tradicijų griežtumo – rūmų moteris be išimties yra imperatoriaus nuosavybė, paprastas žmogus neturi jokių teisių.

Čosono karalystei likti nepriklausomai vis sunkiau: imperatorius ir imperatorienė, kovodami tarpusavyje dėl įtakų, į pagalbą pasikviečia tai kinus, tai japonus, kurie tyko ir kuria planus, kaip užkariauti atsiskyrusį kraštą. Ir tai ne kažin kokie tolimi amžiai – devyniolikto a. pabaiga.

Nors Čosono karalystė izoliavusis nuo viso pasaulio ir kitataučiams atrodo visai laukinis kraštas, vis dėlto, kam pavyksta pažinti tą šalį, lieka nustebinti.

Pirmą kartą atvykus į Korėją misionierių Blanką labiausiai nustebino trys dalykai. Pirmas – tai, kad šioje mažoje, nuo visų atskirtoje šalyje yra kalba ir raštas, vartojami tik pačių gyventojų. Jį be galo nustebino tai, kad šalia kiniškų hieroglifų, kuriuos dažniausiai moka tik jangbanai, korėjiečiai turi ir savo raštą. Kitas dalykas – knygos. Net paprastame name šiaudiniu stogu bus knygų, o merginos, kurios iš pažiūros net neturėtų mokėti skaityti, perrašinėja pasakojimus, dalijasi jais viena su kita. p. 57

Imperatorienė įžvelgdama Ri Džinėje konkurentę – imperatorius padarys ją savo sugulove, apsukrumu priverčia duoti jai laisvę, o tuo pačiu galimybę išvykti su mylimu vyriškiu į Paryžių.

Kai pateksi į kitą pasaulį, nusimesk iki šiol slėgusias grandines, išmok naujų dalykų, suprask juos, gyvenk naują gyvenimą. p. 25

Nors naujoje aplinkoje jai viskas keista, įdomu, bet kartu ir nesuprantama: žmonės atrodo nenuoširdūs, visai kitokie nei ji iki šiol matė. Pvz., ji negali suvokti, kodėl taip dauguma veržiasi į morgus, kodėl taip traukia mirtis?

… ji išvydo ilgoje eilėje stovinčius žmones. Jie buvo atėję pasižiūrėti morgo, kuriame stiklinėse vitrinose eksponuojami žmonių lavonai. Morgas Paryžiaus gyventojams buvo tapęs tarytum žaidimų aikštele. Sekmadieniais ten susirinkdavo tiek daug žmonių, kad kartais apie tai rašydavo netgi laikraščiuose. p. 248

Korėjietė 19 a. pabaigoje Paryžiuje kaip egzotiškas muziejaus eksponatas, niekur negalintis pasislėpti nuo smalsių akių. Ji negalėjo jaustis laisva, juolab lygi su kitais. Matydama muziejuose rodomus afrikiečius kaip daiktus negali nei piktintis, nei pareikšti garsiai nuomonės, suvokdama, kad ir į ją žiūrima kaip į diplomato trofėjų iš nežinomos šalies.

Paryžius, draugystė su sunkiai sergančiu Mopasanu, svajotos pamatyti žymios vietos, pobūviai, kur Kolenas ją vedasi, atveria ne tik naujo pasaulio savitumą, bet ir veda į savianalizę: lyg ir įgijusi daugiau laisvės, gali save įvardinti, o ne nuolankia rūmų tarnaite – vis dėlto Ri Džinė vis labiau užsisklendžia ir tampa nelaiminga.

Kas aš tokia? Korėjoje apie tai nebuvo nė pagalvojusi. Kokie mano tėvai, kurie atvedė mane į šį pasaulį? p. 280

Argi Korėja nėra toji šalis, kurioje ji patyrė priespaudą ir reikalavimus visiškai paklusti? Kolenas negalėjo patikėti, kad noras grįžti į tą kraštą ją verčia kiekvieną dieną paryčiais klajoti gatvėmis. p. 327

Taigi romane daug meilės, nusivylimo, rytietiško atsidavimo – žuvus valdovei, Ri Džinė nebemato prasmės toliau gyventi. Daug melodramos, patetikos irgi netrūksta, bet vis dėlto tai labai miela knyga, su neginčijama autorės empatija veikėjai, paprastiems žmonėms, senovinei kultūrai, moralei. Koks bebūtų žiaurus likimas, ištikimybė ir tikri jausmai nesunaikinami. Jaučiamos ir antiimperialistinės nuotaikos: stipresnės šalys pasiekia ir toliausias šalis, grobdamos jų kultūros ir meno vertybes, žudydami vietinius, primesdami savo valdymą ir elgesį.

Stebino struktūra. Laikų persipynimas, reminiscencijos – įprasta ir nepainu, bet poetiški visažiniai, dažnai abstraktūs literatūriniai filosofiniai intarpai – rytietiškos išminties perlai. Jie ne tik trikdė, bet ir griovė įprastą siužeto tėką: tarsi užbėgant į priekį ir visažinei pasakotojai nusakant, kas bus atseikėta už aprašomą poelgį ar mintį. Tiesa, daugeliu nesižavėti neįmanoma.

Sakoma: jei aplinkui triukšminga, negali užuosti slyvų žiedų, nes jų kvapas girdimas ausimis. p. 356

Gyvenimas Paryžiuje ją išmokė ir to, kad kinta ne tik meilė, šiame pasaulyje apskritai nėra pastovių dalykų. p. 392

„Ri Džinė‘– romantinis istorinis romanas apie egzotiškos šalies papročius, iš skirtingų pasaulių kilusių žmonių meilę, tapatybės praradimą ir to praradimo sunkį svetimoje šalyje.

– Kada Prancūzijoje jauteisi vienišiausia?

– Tada, kai norėdavau suprasti, kas esu.

– Tikrai? Ir kas gi esi?

– Nežinau. Lyg dulkės, lyg žolė, lyg debesis…

– Galų gale niekas. p. 375

Vertinimas: 4/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s