G. Calligarich. Paskutinė vasara mieste

Paskutinė vasara mieste: romanas/ G. Calligarich; iš italų k. vertė Lina Gaučytė. – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – 205 p.

Efemeriška būtis amžiname Romos mieste

Seniai beskaičiau kažką panašaus: gyvas, atrodo, itin paprastas nepritampančio, laisvo ir vienišo trisdešimtmečio kasdienybę pasakojantis, poetiškas ir jautrus,  kaip gyvas nervas pulsuojantis romanas. Paprastas, daugiasluoksnis, intelektualus, impresionistinis, primenantis išpažintinę literatūrą, gal net dienoraštį.

Autoriui pavyko ne tai kad parašyti, bet tiesiog įsprausti gabalą vieno žmogaus gyvenimo į knygos puslapius ir netgi popieriuje išlaikyti jį kvėpuojantį ir spurdantį. Ir tai debiutinis G. Calligarich (1947) romanas, išleistas 1973 metais, išparduotas per pirmą vasarą septyniolikos tūkstančių tiražu, sulaukęs pasisekimo ir dingęs iš prekybos. Bet nepamirštas. Tapo kultine trijų italų kartų knyga, ieškoma pas bukinistus, skaitoma ir aptariama uždaruose rateliuose. Ar ji buvo uždrausta? Jeigu buvo populiari, kodėl tapo retenybe? (na, kai perskaitai iki galo, pasidaro maždaug aišku kodėl). Perleista tik 2010 metais ir vėl tapusi graibstoma italų, verčiama į kitas kalbas, o literatūros kritikai ir skaitytojai „Paskutinę vasarą mieste“ vertina kaip vieną svarbiausių 20 a. italų klasikos kūrinių.

Turbūt kiekvienam skaitančiajam ši knyga su kuo nors asocijuosis: F. Felini, M. Antoniani, V. de Sica ar kokiomis nors skaitytomis ir įstrigusiomis knygomis. Man atmosferine nuotaika ir tokia, kaip čia pasakius, lyg ir nostalgiška, retro atmosfera, melancholija, regis, su jau iš motinos įsčių atsinešta vienatve ir tuo nepaprastu paprastumu: nieko ypatingo nevyksta, neitin socialaus žmogaus kasdienybės užrašai, o gal ir pavadinimu – sąskambis su „Paskutine Klingzoro vasara“. Per elementarius dalykus suskamba kosmosas. Ir veikėjai kaip meteorai – yra, bet jau nėra. Efemeriškumas ir miesto, ir žmogaus, laiko, santykių, meilės, draugystės, santykių su tėvais, gimtąja vieta. Užčiuopti tokie jautrūs niuansai, kad skaitant net šiurpsta oda: kai kalba apie tėvą; vienišas po ilgo laiko tarpo prieš Kalėdas stovi ir stebi tėvų namus, išeinantį tėvą, per langą mojančią motiną, o pats vėl grįžta į stotį ir atgal į Romą.

Dar ir dabar, net jeigu jis nebūtų man davęs nieko daugiau, niekas neprivers manęs pamiršti to bebaimiškumo jausmo, kuris užvaldydavo mane žingsniuojant greta. Nes dar ir dabar mano tėvo žingsnis yra tai, kas labiau nei bet koks kitas dalykas gali mane akimirksniu nukelti atgal į vaikystę, ir dar ir dabar galiu net ir žaliojoje mane supančioje platybėje staiga vėl atsidurti greta jo, prisiminęs galingą ir minkštą eiseną, kurios, rodėsi, nuovargis negali suteršti. Tas žingnis bylojo apie tolimus kariuomenės žygius – žingsnis, kuris kažkaip sugebėjo parvesti jį namo. p. 12

Protagonistas Leo nieko nepasiekęs, nieko nesiekiantis, dažnai užsidaręs ir tūnantis tarp keturių sienų, lyg nusprendęs niekur neiti „kol pasaulis manęs neatsiprašys“, išsilavinęs, bet atsitiktiniais darbais besiverčiantis trisdešimtmetis vyriškis, atvykęs iš Milano į Romą ( dėl jūros traukos), pajutęs jos atmosferą ir pasilikęs kaip sielai artimame mieste. Kūrinyje daug Romos, atrodo, net jauti rugpjūčio karštį, ištuštėjusias gatves ir kavines – „miestas buvo toks tuščias, kad girdėjosi, kaip sensta pastatai.“ p. 21 – sėdi kartu su veikėjais aikštėse, brendi su jais kartu į jūrą ir pan. Roma gyva, pulsuojanti, su charakteriu, priglaudžianti klajūnus, leidžianti skleistis įvairiausiems likimams, toleruojanti viską, bet nei guodžianti, nei gelbstinti. Veikėjai gyvena joje, o ji juose. Miestas, atrodo, gali tapti daug artimesniu ir prieinamesniu negu bet kuris žmogus.

Roma buvo mūsų miestas, mus toleravo ir švelniai kalbino, tad aš taip pat, nepaisydamas tik kartkartėmis pasitaikančių darbų, ištisas savaites kenčiamo alkio, drėgme atsiduodančių niūrių viešbučių kambarių, apstatytų gelstelėjusiais ir girgždančiais, tarsi paslaptingos kepenų ligos paėstais ir perdžiūvusiais baldais, suvokiau, kad tai vienintelė vieta, kurioje galėčiau gyventi. Ir vis dėlto, kai vėl pagalvoju apie tuos metus, sugebu prisiminti vos kelis veidus ir tik labai mažai faktų, nes Roma savyje turi kažkokio svaigulio, sudeginančio prisiminimus. Tai ne tiek miestas, kiek paslaptinga jūsų dalis, besislapstantis žvėris. Jos negalima mylėti šiek tiek: arba įsimylite ją, arba turite iš jos išvažiuoti, nes to reikalauja švelnusis žvėris – jį mylėti. p. 16

Kodėl tampama autsaideriu? Nesakytum, kad Leo lydi nesėkmės, ne, jis tiesiog bėga nuo bet kokio įprasto pasisekimo: patinka moterims, bet santykiai efemeriški; gali susirasti ir gerai apmokamą darbą, bet kažkoks vidinis mechanizmas neleidžia jam to daryti; gali bendrauti su tėvais, bet… gal nenori jų skaudinti, nes savo likimą aiškiai numatęs? Taip nesistengdamas įsitvirtinti gyvenime kaip jaukiame ir saugiame, gal net amžiname name kaip daugelis, Leo atsiduoda visiškai vidinei laisvei: girtauja, miega kiek nori ir kada nori, daugiau stebi, negu dalyvauja, juda miesto gatvėmis, prie jūros, sėdinėja aikštėse, vis lyg kažko laukdamas, kol vieną dieną pajutęs nuo jūros atpučiantį vėją, praradęs draugą, kas kad girtuoklį Rencą, paskutinį kartą susitikęs su pamilta mergina Ariana „tą kartą sužinojau, kad du žmonės tyli tyliau už vieną“ p. 166 – gražios, trapios, efemeriškos moterys myli tokius, kaip Leo, bet pasirenka turtingus, vyresnius, nors ir atstumiančius vyrus – supranta, kad nebėra nieko, ko dar galima laukti. Metęs gerti ir pajutęs tuštumą, nežino kuo ją užpildyti. Seni ritualai – blaškymasis po užeigas, pažįstamus – nebetinka, savaime tarsi nustoja tekėti gyvenimas šalia jo ar per jį, skausmas ir tuštuma išsiplečia ir užaštrėja. Anksčiau pažinti ir netgi artimi žmonės, regis, pradeda atrodyti itin nutolę, netgi be vidaus, sureikšminantys išoriškai matomus dalykus ir nesuvokiantys esmės.

Man norėjosi šiek tiek to rimto, kiek buko gyvenimo, būdingo mano niūriam miestui. Pavargau nuo svetainių sąmojų, kur nužudoma nepraliejus kraujo, sausai, tarsi žmonės būtų drabužiai. p. 177

Išsikeldamas iš seno buto rūpestingai susikrauna knygas, kurių niekada niekur nepalieka, kurios ne tik užpildė jo laiką, bet ir kūrė jį patį. Simboliška, bet jį auginusios knygos, padariusios jį asmenybe, ir … nuskandino.

Sukroviau tris lagaminus: į vieną sudėjau drabužius, o dar prikroviau knygų, tų, kurių niekada nepalikdavau, tų, kurias visada pasiimdavau, iš vieno viešbučio persikraustydamas į kitą, iš bet kurios vietos į bet kurią kitą. Tarp jų buvo senasis leidyklos „Medusa‘ Ulisas, Pavezio Mobio Diko vertimas, Konradas ir pageltęs, bet vis dar nesuplyšęs kišeninis Getsbio leidimas, dar pasiėmiau Martiną Ideną, Nabokovą, senąjį Hemą ir Elioto ir Tomaso poeziją, Bovari, Vakarykštį pasaulį, Čandlerį ir Darelo Aleksandrijos kvartetą, Šekspyrą ir Čechovą. Viską sudėjau į du lagaminus. p. 201

Norom nenorom kyla ir klausimas, kodėl protagonistas negali ištrūkti iš jį įtraukusios melancholijos? Kas lemia jo atsiribojimą, nenorėjimą gyventi kaip kiti? Galima daug ką suvesti į alkoholinį sindromą: metus gerti, ištinka sunki depresija, o dar artimų žmonių praradimai. Bet stebina ir itin jautrus pasaulio traktavimas, stebėdamas žmones tarsi mato ne tuos, kuriais jie apsimeta, bet kas yra iš tikrųjų: girtuoklis, nuolat nesąmones svaičiojantis Rencas, netgi su Leo kuriantis filmo scenarijų, ne tik palūžęs vyriškis, irgi negebantis ir nemėginantis kabintis į kasdienybę, bet savo elegancija, jumoru, pesimistiniu ir kartu optimistiniu požiūriu į gyvenimą ir kūrybą dvasingumo ir intelekto įkūnytojas; trapi, visko bijanti ir tuo pačiu nebijanti, ko iš tikrųjų reiktų bijoti Ariana, kvailiojanti su Leo kaip du vaikai parduotuvėse, gatvėse, viešbutyje – itin artima Leo, abu vienas kitą suprantantys be žodžių, bet ji kaip tikra miesčionė įkūnija ir stiprų materialųjųį pradą – pasirūpinti išgyvenimu, nesileidžiant per toli į jausmus ir vidinę gelmę. Kita vertus, ji jau žino, kas yra beprotybė, nusprūdimas nuo gyvenimo ir bando įsikibti į tvirtą pagrindą. Ar išskirtinis polinkis į vienatvę – depresijos požymis, žiūrint pratiškomis šio laiko akimis? Tik ne šitame kūrinyje. Autorius nekelia klausimų, kodėl Leo toks, tai ne savianalizės vadovas, ne populiariosios psichologijos knyga, o charizmatiškos vienišos ir itin jautrios, dvasingos asmenybės kelionė Romoje, kelionė į save, pro save ir vėl į save, o gal tik į amžinybę.

Manau, kad viskas linksta į jūrą. Jūrą, kuri priima viską – visus dalykus, kuriems taip ir nepavyko gimti, ir visus tuos, kurie visiems laikams mirė. Galvoju apie tą dieną, kai jiems atsivers dangus, pirmąjį kartą arba dar kartą, – ir jie vėl bus teisėti. p. 205

Nuostabiai poetiška, turbūt niekada nepasensianti knyga. Apie egzistencijos prasmę (beprasmybę), efemerišką jauno žmogaus ir amžino miesto būtį, meilę ir turbūt įgimtą vienatvę, tikrus ir netikrus žmogiškuosius saitus, vidinę laisvę ir… liūdesį. Taikliau nusakyti neįmanoma: Tai vienas tų romanų, kuriuos ne skaitai, o išgyveni. H. Quotidiano

Vertinimas: 5/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s