E. Ferrante. Melagingas suaugusiųjų gyvenimas

Ferrante, Elena. Melagingas suaugusiųjų gyvenimas: romanas/ E. Ferrante; iš italų k. vertė Ieva Mažeikaitė-Frigerio. – Vilnius: Alma littera, 2020. – 383 p.

Nirtulingas noras suprasti

„Melagingas suaugusiųjų gyvenimas“ – aštuntoji, naujausia Elenos Ferrante knyga. Ir vėl Neapolis, meilės ir išdavystės, sudėtingi ir skausmingi vyrų ir moterų santykiai, tėvų ir vaikų, regis, griūvantis pasaulis vos pastarieji įžengia paauglystėn, svajonės ir brutali realybė.

Universalios temos, būdingos bet kuriame erdvėlaikyje gyvenantiems, bet stipriai įelektrintos kaip įprasta E. Ferrante kūriniams, psichologiškai analizuojant mažiausią veikėjų judesį, siejant jį  su aplinka ir itin gyvai pasakojant, na, ir itališki temperamentai, nirtulingas, atrodo, gali būti net tylėjimas.

Bet… kai skaitai nebe pirmą autorės kūrinį, žaviesi juo, įtraukia, nors jau nuspėji, kaip rutuliosis siužetas, netgi kaip baigsis, bet tai nesvarbu, nes esmė – žodžio ir minties tirštis: bereikalingų paistalų lyg nėra. Bet sakyti, kad tai kažkas itin naujo, netikėto – niekaip, dar viena itin ferrantiška knyga apie pseudodramatišką paauglystę, dviprasmius suaugusiųjų žaidimus gyvenime lyg scenoje, įnirtingas paauglės pastangas kuo greičiau susigaudyti tėvų, dėdžių, tetų vaidinimuose, visa jausmų paletė paprastame linijiniame pasakojime – nuo meilės iki pykčio ir naikinimo, išgyvenant kiek tik įmanoma nusivylimų, pamažu susitaikant su realybe, atrandant joje ir paprastų, bet tikrų dalykų vertes. Vyrų charakteriai panašūs į ankstesnių kūrinių – nepastovūs, nepatikimi, nors ir labai patrauklūs išoriškai, chameleonai, kuriems gyvenimas, regis, žymiai paprastesnis nei moterims.

Mano paauglystės laikas lėtas, sudėtas iš stambių pilkų blokų ir staigių žalios, raudonos ar violetinės spalvos kyšulių. Tie blokai neturi valandų, dienų, mėnesių, metų, metų laikai neaiškūs, karšta ar šalta, lyja ar šviečia saulė. Išsikišimai irgi neturi tikslaus laiko, jų spalva svarbesnė už bet kokią datą. Kita vertus, tie dažai, kuriais nusidažo emocijos, yra trumpalaikiai… p. 285

Protagonistė paauglė Džovana auga intelektualų šeimoje, visa kuo aprūpinta ir apgaubta dėmesiu, apsupta knygų, regis, neturinti jokių egzistencinių problemų. Ir netyčia išgirsta supykusio tėvo ištarta frazė: negraži kaip Vitorija. Kaip gali skaudžiai smogti žodžiai, apversti visą ramią būtį ir įsukti į nerimo verpetą. Mergaitė tetos, tėvo sesers Vitorijos, akyse nemačiusi, net susiieškotose nuotraukose nepavyksta užtikti jos atvaizdo – baltos dėmės, sukonfliktavę jie vienas kitą išbraukė iš savų gyvenimų, beliko tik tėvų pasakymai: ji itin blogas žmogus, nedėkinga, viską griaunanti ir pan. Kas gali būti baisiau negu sulygintai su tokia furija? Džovana užleidžia mokslus, palikta antrus metus toje pačioje klasėje iš pradžių užsidaro savyje, vėliau leidžiasi į visai kito pasaulio šifravimą: tetos Vitorijos paieškas – pamatyti kaip ji atrodo – į skurdaus Neapolio rajoną, iš kur kilęs tėvas. Tai tarsi kelionė į kitokias socialines dimensijas, kur žmonės neišsilavinę, neskaitantys knygų, nemokantys taisyklingos italų kalbos, rėkiantys ir besibarantys tarmiškai, tiesmuki, besikeikiantys, vulgarūs. Bet jie irgi žmonės. Ir netgi įdomūs savo kitoniškumu. Gyvesni. Tikresni. Sterilioje aplinkoje išaugusi Džovana į tetos Vitorijos klampią aplinką žiūri smalsiai, lygindama jai pažįstamus žmones su naujai atsiradusiais, savo tėvų manieras su kaip iš dangaus nukritusių giminaičių.

Išsiskyrus tėvams, jos intelektualiajam, padoriajam, visa kuo atrodė tobulam tėvui susidėjus su Džovanos draugių, mamos draugės, jo draugo žmona, pasaulio suvokimas mergaitei dar labiau susvyruoja.

Ieškojau prasmių, galinčių padėti man paneigti įspūdį, kad labai protingi žmonės iš tiesų proto turi labai nedaug. p. 156

Visi melagiai, manipuliatoriai, skaudinantys vieni kitus, viską supainiojantys ir apsunkinantys.

Man augo smarkus nuosmukio poreikis – bebaimiško nuosmukio, karšto noro pasijusti herojiškai niekšei. p. 190

Per pyktį, atmetimą tiek motinos, tiek tėvo, tiek draugių, netgi savęs mergaitė skausmingai, išbandydama viską pati – draugystę, seksą, melą, manipuliacijas – intuityviai, o vėliau ir sąmoningai mokosi rinktis, kuo būti, su kuo būti – kategoriškai nukertant ryšius su nuvylusiais žmonėmis ar tiesiog jaukinantis gyvenimą tokį, koks yra, susitaikant su silpnybėmis, klaidomis, tiesiog netobulais santykiais ir neidealiais artimaisiais.

Tą rytą staiga pagalvojau vieną dalyką, kuris man pasirodė nepakenčiamas ir sykiu linksmas: nei aš, nei Vitorija, nei tėtis negalim nusikirsti savo bendrų šaknų, taigi, priklausomai nuo atvejo, galiausiai mylim arba nekenčiam pačių savęs. p. 319

Kūniškos ir dvasinės dramos neatsiejamos. Džovanai vienodai svarbu susivokti, kiek ji graži/ negraži, koks išvaizdos vaidmuo gyvenime ir kas ji tokia iš esmės, ką ji veikia, koks santykis su supančiais žmonėmis ir kas tikrosios vertybės, į kurias reiktų kreipti savo tapatybę. Painiame pažinimo procese pasitarnauja bendravimo ribų praplėtimas: skirtingi žmonės iš skirtingos aplinkos padeda atmetimo/ pasirinkimo principu formuotis pasaulėžiūrą: iš pradžių gan įdomi pasirodžiusi temperamentingoji prasčiokė teta Vitorija pamažu pasidaro vis labiau atstumiančia savo kišimusi į kitų gyvenimus – atrodo, kad jai valdyti ir diktuoti kitiems, ypač buvusio meilužio šeimai (komiška? tragikomiška?) tiesiog nesveikas psichinis poreikis, kaip ir simbolikšas apyrankės dovanojimas – iš vienos pavogta, kito per prievartą gauta ir padovanota meilužei, atkariauta, perpadovanota, vėl atimta ir vėl dovanota, o gal grąžinta pagaliau teisėtai savininkei, bet, pasirodo, apyrankės, dėl kurios vyksta vos ne karai, iš tikrųjų nė viena moteris nenori – ji pančioja, varžo, neša nelaimes.

Ypatingą vaidmenį brendimo procese atlieka kontraversiškas ir, atrodo, neracionalus įsimylėtas draugės sužadėtinis intelektualas Robertas, padėjęs atsiskleisti Džovanos protui ir savivertei. Įsimylėjusi iš pirmo žvilgsnio Džovana nepaiso nei draugystės, nei moralės normų, bet kokia kaina nusprendusi tapti jo drauge – meiluže jaučiasi per daug nepatraukli – įsivelia į vaikiškas, bet gan piktas melagystes ir manipuliacijas. Vis dėlto lemiamu momentu tarsi praregi: Robertas tiesiog ne toks ir ypatingas tipažas: panašus į tėvą, ir ne tik protu, gebėjimu diskutuoti ir veikti žmones, bet ir požiūriu į moteris, jausmų efemeriškumu.

Kaip paauglystę sukomplikuoja skaudūs išgirsti žodžiai – ji labai negraži, – taip sudėtingą virsmo iš vaiko į suaugusią laikotarpį ir užbaigia veik tie patys žodžiai, tik vienas be priešdėlio – tu labai graži. Kaip efemeriški ir nepastovūs santykiai tarp žmonių, tiesos ir melo kategorijos, taip, regis, ir grožio sąvoka, gali apibrėžti skirtingas sąvokas.

Mane apgavo, kur tik galėjo – net mano plaukai negražūs, jie limpa prie galvos ir niekad nebūna purūs bei spindintys. O ir veidas, taip, visiškai neharmoningas, lygiai kaip Vitorijos. Bet mano klaida buvo daryti iš to tragediją. Pakakdavo vos akimirką žvilgtelėti į apdovanotuosius laime turėti gražų, subtilų veidą ir suprasdavai, kad jis slepia tokį pat pragarą, koks išreikštas bjauriuose, kampuotuose veiduose. Veido dailumas, dargi pagerintas malonaus būdo, slėpė ir žadėjo dar didesnį skausmą nei blankus veidas. p. 306

E. Ferrante kūriniai įtraukiantys, stebinantys tiesiog nuogu slapčiausių moterų išgyvenimų preparavimu, taikliu ir gyvu žodžiu, pulsuojančia kalba, Neapolio atmosfera, iš vieno kūrinio į kitą einančiomis, išsišakojančiomis, viena kitą pildančiomis ir aiškinančiomis temomis: moters savivokos, tapatybės paieškos, meilės, šeimos, asmenybės laisvės ir savarankiškumo, emocinės nepriklausomybės .

Vetinimas: 4, 4/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s