Thorton Wilder. Aštuntoji diena

Wilder, Thornton. Aštuntoji diena: romanas/ T. Wilder; iš anglų k. vertė Juozas Subatavičius. – Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2002. – 512 p.

Pražiopsota klasika

Kitaip nepasakysi, kaip pražiopsota. Seniai parašyta, seniai išversta į lietuvių kalbą, o va, nežinia kodėl, neužkliuvus ir neskaityta. Nors puikiai atsimenu, kad brolis buvo įsikibęs į seno leidimo vienspalviu tamsoku viršeliu „Aštuntąją dieną“ kaip ypatingą knygą. Kodėl nepasmalsavau, koks gi kūrinys jam taip patiko? Matyt, atmečiau dėl apibūdinimo kaip detektyvo. Ir ant 2002 m. leidimo viršelio pirmo sakinio teisėmis puikuojasi: „detektyvo rėmuose vaizduodamas panoraminę Ašlių ir Lansingų šeimos sagą…“. Bet rėmai rėmais ir telieka. Esmė, rašytojo dėmesio centre – egzistencinės problemos, bandant, regis, apimti viską, kas svarbu žmogui, jo įtaką visuomenei; daugiasluoksnis kūrinys, talpinantis apie  gyvenimą kas įmanu. Rašytojas kelia svarbius klausimus ir bando į juos atsakyti per pasirinktus kelių kartų veikėjus, per skirtingą jų aplinką, stengiantis filosofiškai apibendrinti.

T. Wilder (1897–1975) – žymus amerikiečių romanistas ir dramaturgas, išgarsėjęs romanu „The bridge of San Luis Rey (1927) ir dramomis, kurios entuziastingai buvo statomos teatruose, „Mūsų miestelį“ daugelį metų galima buvo pažiūrėti Kauno dramos teatre. „Aštuntoji diena“ pasirodė po dvidešimties metų trukusios nerašymo pertraukos 1967 metais ir buvo paskutinis rašytojo kūrinys. Jame autorius apibendrino savo kūrinių problematiką, glaustai palietė tas filosofines ir moralines temas, kurios jį jaudino visą gyvenimą.

Vaizduodamas skurdaus nuošalės miestelio dviejų šeimų: Ašlių ir Lansingų – kartų gyvenimą, autorius kruopščiai gvildeno  mėgstamą temą – žmogaus egzistencijos įprasminimą universalioje pasaulio istorijoje.Kuo patraukli T. Wilderio papasakota istorija praėjus veik pusšimčiui metų? Neabejotinai gėrio prezentacija. Netgi ten, kur jo, atrodo, nė su žiburiu nerasi. Gėrį skleidžiantis žmogus atpažįsta kitą tokį patį, tas kitą ir grandinė tarsi pasidaro begalinė ir nepertraukiama. Kai vienas kitą stebi ir stengiasi padėti bėdoje. Romano vyksmas, o ir visų veikėjų mintys ir likimai sukasi lyg apie šerdį apie Džoną Ašlį. Jo asmenybė, nors ir išskirtinai nešiuolaikiška – neturėjo nė trupučio agresijos, garbėtroškos, turto troškimo, sarkazmo kitų atžvilgiu, netgi humoro – itin patraukli ir utopiška. Atrodo, autorius sukūrė charakterį, koks turėtų būti žmogus, o ne demonstruodamas eilines savybes. Džonas Ašlis paprastas paprasto angliakasių miestelio gyventojas, inžinierius, uždirbantis skatikus, ir šeima tik išradingos žmonos Beatos dėka suduria galą su galu. Bet jam ir nerūpi pinigai, turtai. Jo turtas – šeima, jį mylinti ir atsidavusi žmona, vaikai, tai, kas nuo amžių amžinųjų yra visų siekiamybė, bet kartu ir jokia išskirtinė naujovė. Bet jam, Džonui Ašliui, tai tarsi atradimas, kuriuo nori džiaugtis ir mėgautis, išgyventi kaip savą ypatingą patirtį be niekieno kišimosi iš šalies. Nutraukti, greičiau nukirsti saitai su tėvais – po studijų išvažiavo ir išvažiavo, nei žinutės apie save, nei adreso nenusiuntė. Atsiribojimas. Kad niekas nesikištų, nepatarinėtų, nekomentuotų kuriamo jam ypatingo pasaulio. Vėliau, svetimose vietose įvardins tėvų atmetimą, kaip padarytą klaidą, bet gyvendamas įprastą miestelio kasdienybę, tiesiog tėvų neprisimindavo.

Kuo patrauklus ir netgi jaudinantis Džono Ašlio paveikslas? Nesavanaudiškumu. Altruizmu ir gebėjimu pastebėti kitų sunkumus, padėti jiems taip, kad, atrodo, ne tik kad kiti nežino apie jo pagalbą, bet net jis pats to nesuvokia.

Netuščiagarbis ir nepavydus, abejingas kitų stebėjimuisi ir paniekai, kitų įvardijamas kaip atsainus. Jo mokėjimas gyvenime jaustis „it namie“. Vidinė tėvo ramybė persidavė vaikams. Tai buvo nesavanaudiško tikėjimo balsas. Jiems stinga tų bruožų, kurie taip smarkiai traukia mūsų dėmesį: agresyvumo, noro dominuoti, pavydo, troškimo žlugdyti kitus ir save pačius. Jiems stinga humoro jausmo, kuris taip būdingas mėgstantiems pabrėžti  savo pranašumą ir iš aukšto žvelgti į kitų nelaimes. p. 121

Bet visuomenė viską pakreipia savaip vos ištikus nelaimei: du vyrai, du draugai, du kolegos šaudo į taikinius, ir vienas iš jų – Lansingas – krenta nušautas. Visiems aišku, kas žudikas, netgi per daug aišku: girdi, Ašlis įsimylėjęs Lansingo žmoną, dėl to ir tragedija; Ašlis pavydus ir kerštingas žmogus, o Lansingas jo viršininkas, taigi. Juolab kad ir teismo metu kaltinamasis nei gynėsi, nei įrodinėjo, tiesiog visą laiką buvo ramus ir atsiribojęs.

Visi jį laikė keistuoliu vien todėl, kad jam stigo ryškių bruožų: buvo nei brunetas nei blondinas, nei aukštas, nei žemas, nei storas nei laibas, nei žvalus nei apsnūdęs. Iš pažiūros atrodė gana malonus, bet vis dėlto retai paakindavo žmogų dar kartą į jį žvilgtelėti. Vienas Čikagos reporteris bylos pradžioje jį pavadino „neįdomiuoju mūsų herojumi. p. 8

Iš tikrųjų autorius suteikęs jam visus neegoistinio veikėjo bruožus: netgi toli nuo namų jis nepraranda gebėjimo išlikti tauriu ir pasiaukojančiu, abejingu tuštybėms ir gyvenimo niekučiams, išlikti ištikimu mylimai moteriai, santūriu, nors įžvalgiu ir gebančiu išgyventii, komunikuoti su įvairiausiais žmonėmis.

Ašlius įžeisti ir pažeminti buvo nelengva. Net ištikusios bėdos, nelaimė neišmuša jo iš pusiausvyros, tarsi žmogus be jokių nervų, ramus, pasitikintis: ne mes gyvename savo gyvenimą. Dievas „gyvena“ mus. p. 426

 Stebintis, žodžiais nedalyvaujantis ginčuose ar polemikose, nesileidžia išprovokuojamas ar supykdomas. „Jų dėmesys nukrypdavo ne į save pačius, o į norą suprasti, kodėl jų priešas niršta ir pyksta.“ 276 p. Ir jo, kaip ir vaikų labiausiai priartinanti prie kitų ir suteikianti jam vertės dividendų savybė– darbštumas. Atsidavimas darbui visa esybe buvo išsigelbėjimas nuo savęs, atšiaurios aplinkos, savęs realizacija, kitų pagarbos pelnymas.

Yra kažkas komiška, kai nesudėtingos užduotys atliekamos ne tik patenkinamai, bet ir tobulai. Ašliai visą savo esybę sutelkdavo vykdydami bet kokį jiems skirtą pavedimą. p. 245

Praėjus laiko atkarpai, paaiškėjus, jog Džonas Ašlis iš tikrųjų ne žudikas, o jo vaikams dar labai jauniems išgarsėjus, tiek vietiniai Koultono gyventojai, tiek nepažįstami – byla buvusi populiari ir plačiai aptarinėjama – tiek žurnalistai kėlė daug susijusių su Ašlių šeima klausimų, o atsakymus rasti buvo ne taip paprasta, nes jų likimai unikalūs ir lengvai neįmenami. Taigi jau 1910 ir 1911 metais žmonės ėmė studijuoti Ašlio bylos medžiagą ir kelti sau klausimus – apie Džoną ir Beatą Ašlius bei jų vaikus, apie Koultauną, apie paveldėjimą ir aplinką, apie gabumus ir talentą, likimą ir sėkmę.

Džonis Ašlis! Ką gi jis tokio turėjo (kaip, sakykim, senovės graikų vaidinimo herojus), kad jo daliai teko toks sudėtingas likimas: nepelnyta bausmė, „stebuklingas“ išgelbėjimas, gyvenimas svetur ir tokie įžymūs įpėdiniai? Kokia buvo ta Ašlių protėvių, o vėliau jų namų gyvenimo ypatybė, sužadinusi šią proto ir dvasios energiją? Kokia buvo toji aplinka, tas dvasinis klimatas, kuris Kangahilos klonyje išugdė tokias ypatingas, neeilines asmenybes? Ar tragedija, ištikusi abi šeimas, siejosi kuo nors su tais vėlesniais įvykiais? Ar pažeminimas, patirtas neteisingumas, kančios, skurdas ir tremtis gali žmogui… išeiti į gera? P. 13

Itin darnų šeimos klimatą ir tėvo meilę patyrę vaikai labai anksti tapo atstumtaisiais, o ir atsidūrė ant išlikimo ribos. Motina, orioji Beata, palaužta vyro praradimo ir šeimą ištikusios nelaimės, užsidarė savyje, savo namuose, į miestelį nekeldama nė kojos. Namai, pinigų uždirbimas, išlikimas užgriūna nesubrendusios Sofijos pečius: ji laikosi stoiškai, nekreipdama dėmesio į aplinkinius, susitelkdama į esmę – išlaikyti namus ir išmaitinti šeimą – ne tik užsigrūdina, bet, kaip paaiškėja vėliau, ir palūžta dvasiškai – išeikvoja savo energiją ir tikėjimą.

Ašlių vaikai turėjo kažką daugiau – sugebėjimą atitrūkti nuo savęs, aistrą siekti ne vien asmeninių savo tikslų. Iš kur tatai atsirado – toji vidinė laisvė? p. 341

Stoiškas ir didžiadvasis sūnus Rodžeris Ašlis – save sukūręs iš stebėjimų, bandymų, prisiminimų apie tėvą ir aistringos meilės motinai, kuri rūpinosi namais, vaikais, bet mylėjo tik vieną vienintelį žmogų – savo vyrą Džoną Ašlį. Pėsčias ir alkanas dar neturintis aštuoniolikos Rodžeris Ašlis atvykęs į Čikagą entuziastingai, nors ir aklai ieškojo savo kelio: išbandydamas daug ką, atmetinėdamas ir nevengiantis pradėti iš naujo. Kaip daktaras Gilis, šeimos draugas Koultane pasakė, „Rodžeris Ašlis įžengė į Čikagą tikras nemokša. O po penkiolikos metų, nė kojos neįkėlęs į jokią mokymo įstaigą, buvo geriausiai išsimokslinęs žmogus šalyje. p. 244 Net plaudamas indus įdėdavo į darbą visą save, kur jis pasisukdavo – sanitaru ligoninėje, laikraštyje – būtinai kas nors pasikeisdavo, jo persikūnijimas į darbą duodavo akivaizdžių rezultatų. Vyriausia dukra Lidija, augusi mažame miestelyje ir dainuoti pamokyta tiktai motinos, atvykusi į Čikagą geba tapti profesionalia, o vėliau ir garsia dainininke. Ji stebina savo absoliučia laisve: neprisiriša prie vieno vyro, nes taip apribos gyvenimo siūlomas patirtis; gimdo vaikus nuo ko nori, nepriklausoma ir pasitikinti moteris, nejaučianti nepatogumo, neprarandanti orumo, kad gyvena ir siekia priešingų dalykų negu dauguma moterų. Tiesa, jau ir motina Beata buvo pakankamai laisva ir nepaisanti tradicijų: ji pagimdžiusi keturis vaikus buvo neištekėjusi, o ir džiaugėsi tuo, sakydama, kad svarbu ne įrašai popieriuj, bet tikrieji jausmai. Taigi Rodžeris garsus žurnalistas, jo straipsniai jaudino ir kėlė užuojautą. Lidija – dainininkė, dar viena dukra – kovotoja už moterų laisves, patyrusi ir persekiojimų, ir suėmimų, bet neprarandanti – kaip ir visi Ašliai – pasitikėjimo savimi ir tikėjimo savo veikla.

Nuo pirmo iki paskutinio puslapio itin ryškus autoriaus balsas: jis kelia klausimus, komentuoja veikėjų veiksmus, įterpia filosofinius apibendrinimus, atrodo, kad veikėjams leidžia judėti tiek, kalbėti taip, kad padėtų išsiaiškinti rašytojui svarbius egzistencinius klausimus: kas nulemia vienokį ar kitokį žmogaus gyvenimą, kiek įtakoja šeima, aplinka, lemtis, paties žmogaus charakteris ir pastangos įsitvirtinant gyvenime ir pasiekiant optimalius rezultatus pasirinktoje profesinėje veikloje, o ir įtakojant bendruomenės būvį. Tuo pačiu iškeliant idealistinio žmogaus savybes kaip svarbiausias norint laimingai gyventi ir kurti. Pavadinimas „Aštuntoji diena“ irgi neatsitiktinis. Nes septintąją dieną pasaulio kūrimas nesibaigė. Nes visi žmonės  -Kūrėjo bendražygiai, ir visi kartu dalyvauja aštuntojoje kūrimo dienoje. Taigi kiekvienas turi progą tobulinti sukurtą pasaulį, tuo pačiu ir savo likimą.

Skaitant „Aštuntąją dieną“ pajunti, kad ilgiesi ne tik žmonių su Ašlių savybėmis ir pažiūromis, jų energija ir ideologija – juk tai vis dėlto romantiški ir, vargu, ar įmanomi realybėje, tiek praeitoje, tiek šiuolaikėje tokie idealistai ir savotiški autsaideriai, bet ilgiesi ir  kilnių ir nesavanaudžių, dvasiškai laisvų veikėjų kūriniuose. Kodėl?

Kol esame jauni, savo sielas stipriname viltimi. Ta ištvermė, kurią įgauname, padeda vėliau mums iškęsti neviltį kaip romėnų stoikams. p. 23

Vertinimas: 4,5/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s