J. Fowles. Danielius Martinas

Fowles, John. Danielius Martinas: romanas/ J. Fowles; iš anglų k. vertė Zita Marienė. – Vilnius: Alma littera, 2020. – 765 p.

Aprėpti viską, antraip – tuštuma

Stebinantis ir karantino metu guodžiantis romanas savo dydžiu, analitiniu, filosofiniu pasakojimu, nors po pusės užstringa itin išplėtotoje Egipto kelionėje – tiksliau sakant, praeityje sutiktos moters Džeinės, praeityje egzistavusio Kičenerio šifravime, pusamžių manieringų anglų negebėjime–nenorėjime atvirai bendrauti, tuo pačiu gyvenimo kaip ir laiko negrįžtamumo ir vienaip ar kitaip nutiktų, skaudaus praradimo lėtoje ir monotoniškoje srovėje. Atrodo ir autorius, ir protagonistas, rašytojas scenaristas, įklimpsta vaidmenyse, gyvenimo ir literatūros dimensijose, tikrų ir įsivaizduojamų ar buvusių jausmų raizgalynėje.

Pirmiausia reikėjo atskirti savo tikrąjį „aš“nuo spėjamo literatūrinio antrininko; ir nors jo įgūdžiai dirbant meno srityje, reikalaujančioje į viską žvelgti trečiuoju asmeniu, atrodė, turėtų padėt atlikti tokią chirurginę operaciją sau pačiam, jis toli gražu netikėjo, kad pavyks. p. 500

Froidiškai painiai, bet ir realiai, t. y. įtikinamai apie intelektualių žmonių būties prasmės paieškas, nusivylimus, netgi kaltės pojūčių niuansus – paprastų santykių ir jausmų neįmanomybę dėl visa ko analizės ir žvilgsnio į kasdienybę kaip į literatūrinį kūrinį – visada galimas ir kitas variantas – neparašytas, geresnis ar blogesnis, „galynėjimasis scenarijaus suspausto laiko ir lėtapėdžio tikrovės spyriojimosi“, galimo „aš“ ir tikrojo „aš“, kad ir kaip banalios, bet vis tiek persekiojami pasenusios klišės „jie gyveno ilgai ir laimingai“.

Ištversi, ne kur dėsies, juk esi anglas: nuo mažų dienų žinai, kad viskas tik komedija, net kai taikinys esi pats, o tavo lemtingasis žvilgsnis į tamsą – nuo terra firma ant banano žievelės. p. 687

Kaip beskambėtų absurdiškai, bet skaitydama „Danielių Martiną“ ne kartą pagalvojau apie O. Knausgard „Mano kova“. Dvidešimt pirmo a. ir, galima sakyti, dvidešimto a. vidurys. Postmoderni išpažintis menininko intelektualo. Niuansuotas gilinimasis – tarsi miniatiūriniais laipteliais lipant gilyn į vidaus šulinį – į save ir artimus žmones, taip smulkmeniškai, įtikinamai, intelektualiai, tuo pačiu ir paprastai, kad neatskirsi kur realybė, kur autoriaus balsas, o kur veikėjo, juolab, kad ir kaitaliojasi pasakojimo asmuo – ir jis. Kartu tai ir įstabi vyro ir moters meilės istorija. Kaip audinys – išardoma po siūlelį, kad pamatytų, kaip ir iš ko, ir vėl suaudžiama sunkiai ir lėtai į vienį.

J. Fowles (1926–2005) – vienas įdomiausių ir plačiausiai žinomų anglų rašytojų. 1961–ais metais pasirodė pirmasis jo romanas „Kolekcionierius“. Knyga sulaukė sėkmės, o J. Fowles metė mokytojo darbą ir pradėjo rašytojo karjerą. Vėliau pasirodęs romanas „Magas“ tapo absoliučiu bestseleriu ir septintojo dešimtmečio literatūrine sensacija. Tarptautinį pripažinimą rašytojui pelnė romanas „Prancūzų leitenanto moteris“, pagal kurį 1981–ais metais pastatytas filmas. 1974 m. – „Juodmedžio bokštas“, 1977 m. – labiausiai autobiografiškas „Danielius Martinas“, paradoksas – Anglijoje kritikų sutiktas gana nepalankiai, o Amerikoje iš karto tapęs pripažintu ir liaupsinamu. Rašytojas nagrinėja klausimą, ką reiškia būti anglu dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje. Romano veiksmas apima du dešimtmečius, o pagrindinis dėmesys skiriamas veikėjo psichologiniam ir moraliniam augimui.

Sėkmingas Holivudo scenaristas Danielius Martinas į gyvenimą, praeitį, o ir dabartį, jį supančius žmones žvelgia analitiko ir scenaristo akimis: kinometografiškai bando vertinti matomą vaizdą ir liekantį už kadro. Ir manieringai. Seniai išsiskyręs, bandąs suartėti jau su suaugusia dukra Kora, atsisakęs rašymo teatrui, kur viskas pretenzinga ir mažai apmokama, sėkmingai padaręs karjerą kaip populiarių Holivudo filmų scenaristas, šalia savęs tuštumą užpildantis jaunomis moterimis – nors ir suprantantis savo kaip buvusio Oksfordo studento iškritimą iš intelektualinio, prestižinio žaidimo, bet jaučiasi pakankamai patenkintas savo gyvenimu, na, ir laimingas.

Norėdamas būti sąžiningas prieš amžinybės veidrodį, jis turi pasakyti nesijaučiąs labai nelaimingas dėl to, kuo nepavyko tapti, ir yra visai patenkintas savo lemtimi. Ne, jis neneigė nesėkmių, paprasčiausiai jo esybė, senąja, alchemine žodžio prasme, tai yra “veiksmingiausia, pagrindinė sumaišytų medžiagų dalis“, įveikė išorinę biografiją. p. 488

Bet netikėtas rakursas į praeitį: buvusio jaunystės draugo Entonio, mirštančio nuo vėžio, prašymu grįžta į Oksfordo aplinką. Ir prisiminimus. Kai gyvenimas atrodė tarsi rojuje: realus ir tuo pačiu nerealus, kupinas pokalbių, intelektualinių sumanymų ir žaidimų, ir niekada nesibaigsinčios studentiškos draugystės.

Mano paties charakteris patyrė tikrą revoliuciją, jei palyginsime su paauglyste ir net vėlesniais metais, kai po karo tarnybos atvykau į Oksfordą. Aš tiek daug atmečiau. Rašiau save tartum pjesę, pasidarydamas ne tik pagrindiniu veikėju, vaidmeniu ir jo aktoriumi, bet ir dramaturgu, sėdinčiu parterio gale ir besižavinčiu savo kūriniu. p. 85

Pavojingas, o kartu, atrodo, visą laiką lauktas susitikimas, tarsi tikintis atgauti prarastą tyrumą, su kažkada sutikta, mylėta ir prarasta Entonio žmona Džeine, keista ir paslaptinga moterimi.

Džeinė nebuvo iš tų moterų, kurias įmanu suprasti empiriškai, logiškai, – blogiausia, jog ji pati galėjo aiškiai, atvirai kalbėti apie save, bet likti tamsoje – ne tik neįžvelgiama, bet ir tyčia dviveidė; bet šitai laikoma veidmainyste, o ji veikiausiai pakluso savisaugos instinktui suvokdama, jog “tamsiosios“ jos pusės jausmai išleisti į paviršių, galėtų būti pernelyg pragaištingi. p. 365

Laikas tampa efemerišku: regis, viskas vyko seniai, tai, kas vyksta esamuoju laiku ne mažiau praeitis negu prieš – jaunystėje, bet ir tas, tolimas – vaikystės, studijų – laikas niekur nedingęs, jis tik atlieka kiek kitokį vaidmenį – tapęs lyg pakavimo popieriumi, apvyniojančiu nuo galvos iki pėdų daugybe sluoksnių, bet po tais surežisuotais sluoksniais, regis, nuvyniojus, sušvytės išsilaikęs jaunystės tyrumas, energija ir grožis. Taip Danas žvelgia į Džeinę, net sau nepripažindamas, kad jo tikslas laimėti tą atskirtimi pažymėtą moterį, o gal grįžti į lemtingą Oksfordo momentą, kai jie buvo kartu, kai jie, nepaisydami traukos, kiekvienas nuėjo vedami proto – pradėti gyvenimą iš naujo – tikrą ir neužšifruotą anglišku šaltumu.

Romanas toks daugiasluoksnis, atrodo, paliečiama, kas tik įmanu: stiklo karoliukų žaidėjų ir popsinio gyvenimo susikirtimai, vertinimai, ironija vieniems ir kitiems, išgyvenimo ir tikrojo gyvenimo troškimo prieštaros, kurioje pusėje bebūtų – žmogiškoji nepasitenkinimo dimensija ir veržimasis praaugti ribas, atrasti savąjį balansą tarp stiklo karoliukų skambesio ir materialių malonumų teikiamo lengvo užsimiršimo. Moterų ir vyrų santykiai, vaikų ir tėvų, draugystės, kosmopolitinės komunikabilios asmenybės vienatvė ir savęs paieškos vis didėjančioje praeityje ir, laikui spragtelėjus,  atrandant prasmę vaikystės, tada atrodė monotoniškame ir smukdančiame – gyvenime.

Tai ir angliškojo, amerikietiškojo laiko ir gyvensenos lyginimas, epochos, uždėjusios ženklą – narcicizmo – protagonisto kartai, analizė ir perleidimas per savo proto ir jausmų filtrą.

Gana ilga lyg užstrigusi dalis apie kelionę į Egiptą: detaliai, niuansuotai, retrospektyviai lyginant čia ir dabar su patirtais įspūdžiais prieš daugelį metų su kita moterimi Andrėja. Vargu, ar rasi turistinį vadovą ar kokio keliavusio net ir dienoraščiuose paveikiau aprašytus turistinius Egipto objektus ir ne tik… Žmones: kompleksuoti rytų europiečiai, paviršutiniški amerikiečiai, šokiruojantys prancūzai ir jie, save gebantys slėpti anglai. Protagonistas, galima sakyti, vujaristas profesionalas, gebantis matyti už kadro, numatyti kelis variantus ir iš jų pataikyti tikrąjį, girdėti, kas dar nepasakyta, bet mintijama, ar bus pasakyta tyla. Jis ne tik stebi, jis žmones mato kaip literatūrinius veikėjus, o literatūriniai veikėjai įsiterpia kaip realūs.

Kelionė į Egiptą, pirmiausia kelionė į save. Į praeityje užstrigusį kadrą, kuris ne tik atgyja, bet įlipdomas į esmą laiką. Tai ir kelionė į savo autentiškumą, kelionė į visumą, sąmoningą gyvenimą dabartyje.

Kas bebūtų nagrinėjama, apie ką bebūtų kalbama: meilę, draugystę, vaikystę, vaikus, darbą – viskas persipynę su literatūra, filosofija, teatru ar kinu. Intertekstai, lyginimai, diskusijos neapsieina be šių pagrindinių kategorijų.

„Danielius Martinas“ – postmodernistinis romanas, modifikuojantis įprastus dalykus, autoriaus–kūrinio, autoriaus–skaitytojo santykį. Rašytojas griauna autoriaus išskirtinumo, meno elitiškumo mitą, naikina ribą tarp meno ir masinės kultūros.

Vienu iš būdų kelionėje į savo tikrąjį aš, protagonistas net numato romano kūrimą, tuo pačiu grįžimą į vaikystę, dar daugiau – vaikystės žemę, individualią erdvės, laiko, istorijos traktuotę. Ypač daug dėmesio skiriama eksperimentavimui, teksto kūrimo galimybių, pasakojimo strategijų bandymams. Ir kartais atrodo, kad skaitai ne romaną apie Danielių Martiną, o jo rašomą romaną, į kurį dar įsiterpia ir jo merginos Dženi parašyti puslapiai apie jį.

Danas apdairiai– ir simptomatiškai – paliko tamsų kamputį pasakojimui pirmuoju asmeniu; ir kuo labiau pasakotojo „aš“ priartėdavo prie numanomo autoriaus „aš“, tuo tamsesnis tapdavo tas kamputis. Iš tiesų kameros objektyvumas atitiko kažkokį gilų jo psichologinį poreikį; daug labiau negu fundamentalius estetinius (ir net kvazietinius) gero skonio principus, kuriuos jis kartais įsivaizduodavo intuityviai jaučiąs. p. 77

Kad ir koks puslapių skaičiumi milžiniškas romanas, bet nepabostantis. Tiesa, negali sakyti, kad neištęstas. Kartais atrodo, kad autorius tiesiog užstrigo ir temoje, ir erdvėje, ir veikėjų be judesio scenose. Bet… tuščio ar banalaus kalbėjimo niekaip neprikiši. Literatūriškumas, intelektualumas ir psichologizmas daro kūrinį ne tik itin prasmingu, bet ir stebina rašytojo įžvalgomis, gebėjimu laisvai žongliruoti kultūros, meno, filosofijos ir gyvenimo išminties realijomis. Manau, kad prie tokio kūrinio galima grįžti ne kartą.

Vertinimas 4, 6/ 5

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s