K. Ishiguro. Dienos likučiai

Ishiguro, Kazuo. Dienos likučiai: romanas/ K. Ishiguro; iš anglų k. vertė Mėta Žukaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 268 p.

Žmogaus būties problema

Vos pradėjus skaityti įpuoli į manieringą praeities laiką: tiek pasakojimo stiliumi, tiek pasakotojo kontempliacijomis, atrodo, kad tai dvidešimto a. pradžios kūrinys.

Apie viską subtiliai, lėtai, sukant apsukant ratus, bet siužetas stulbinančiai suvaldytas – niekur nenukrypstama be ribų, o ir sugrįžtama prie pradėto pasakojimo natūraliai, regis, tiesiog protagonistas pasakotojas tikras gyvas žmogus. Nors… subtilus iki naivumo, manieros, taisyklės – svarbiau už… ką? žmogiškumą? ne, bet nuoširdumu irgi sunku įvardinti. Bet tai, ko gero, erdvėlaikio nulemta savivoka: įtikėjimas savo veiklos svarba, o ir to laiko reikalavimais, žavėjimusi aukštuomenės gyvenimu labiau nei tiesiog gyvenimu.

„Neleisk man išeiti“– itin šiuolaikinis, ateities romanas, kas kad distopinis – taip traktuojama, aišku, klonų likimų nepavadinsi realybe, bet kuo toliau, tuo labiau – o skaičiau vos pasirodžius, senokai – mintiju apie jį kaip rašytojo nuojautą, aiškiaregystę, vis dažniau cinkteli įkyri mintis, kad ir esame kažkieno auginami klonai, turintys susitaikyti su jiems skirtomis funkcijomis. Depresiška? Kai prasidėjo covid-19, kažkaip „Neleisk man išeiti“ ypač užaštrėjo: atrankos principas, ir moralinė – gal net svarbesnė nesulaikomos viruso bangos pusė: aš, jaunas, nemirsiu, manęs tai neliečia, o kam skirta – vadinas, taip reikia. Projekto vykdymas.

„Dienos likučius“ esu ne kartą pradėjusi skaityti ir vis padėjusi: stilius žadėjo tokį nuobodulį, o ir sakiniai, peršokus iš kitokių knygų, tiesiog įkyriai nenatūralūs, atrodo, daug smulkmenų, jokios išgrynintos minties, intelektualinių ar psichologinių išminčių. Taip ir yra: esmė ir grožis šio kūrinio visumoje. Tiesmukai nei mylima, nei kaltinama, vertinama ar gailimasi. Bet knyga apie viską: prieštaringą istorinį laiką, tikrus džentelmenus ir tikrus liokajus, atsidavimą tarnystei ir lojalumą darbdaviui – kaip gyvenimo tikslą; meilę nekalbant apie meilę, negrąžinamą laiko praradimą ir kelionę: tiesioginę – iš vienos Anglijos vietos į kitą – vienintelę per visą gyvenimą?; dvasinę: apie pasiekimus ir praradimus, nusiimant kaukę, kuri visą laiką buvo svarbiausia: atrodyti kaip pridera, užgniaužti bet kokią emociją, savotiškas robotas.

Sukurtas protagonistas pasakotojas – ne tik dvidešimto a. pirmos pusės tradicijas atspindintis simbolis, bet ir tarnystės, atsidavimo įvaizdis. Žavintis lojalumu, pats besižavintis įvaldęs vyriausio liokajaus profesiją tobulai, net mirštant tėvui, geba neištižti, nepalikti savo pareigų ir neišsiduoti net veido išraiška, kas jį slegia. Berods gal ir graudžiausia vieta: tėvas liokajus, įskiepijęs pareigą ir jos reikšmingumą sūnui būti atsidavusiu be išlygų, nieko svarbiau už tobulybės siekimą tarnystėje.

Mirus žinomam anglų lordui Darlingtonui, dvarą nuperka amerikietis Faradėjus, nes pokario ekonomiškai sunkiais laikais tokius senove ir tradicijomis dvelkiančius statinius europiečiai neišgalėjo įpirkti. Ilgą laiką tarnavęs Darligtonui vyriausias liokajus Stivensas ir dar keturi asmenys lieka ir toliau eiti savo pareigas, tiesa, jau ne tokiu mastu: anksčiau personalą sudarė netoli dvidešimties žmonių, o ir svečių būdavo žymių ir vos ne kas dieną.

Pasakojama pirmuoju asmeniu, protagonistas liokajus atskleidžia laiko pokyčius, liokajaus darbo subtilybes – tikra liokajiška biblija: tarnas manieromis ir subtilumu veik prilygsta anglų lordui, kelionėje sutikti paprasti žmonės ir įvardija jį ponu: gražuolis fordas, šeimininko atiduotas senoviškas, bet kokybiškas kostiumas, o ir kalba, elgesys atrodo rafinuoti ir subtilūs. O ir paliečiamos svarbiausios liokajiško darbo pusės. Na, skaitant mintiji, tikrai ne kiekvienas ir išmokęs reikalingų manierų, o ir įgijęs praktikos, galėtų būti vyriausiuoju liokajumi – atsakingas faktiškai už viską namuose. Tai tarnystė, reikalaujanti visiško atsidavimo, be asmeninio gyvenimo ir netgi svajonių, pašalinių minčių. Absoliutus lojalumas šeimininkui bet kokiu, net kebliausiu atveju – jokių neigiamų, apskritai jokių komentarų apie jį. Ir, aišku, orumas. Nemažai reflektuojama, kas gi yra orumas, kaip mokėti elgtis neperlenkiant lazdos: nepataikaujant, bet ir neatrodant šaltu.

Savąjį profesionalizmą jie dėvi nelyginant džentelmenas kostiumą: nesileis šiurkštiems prasčiokams ar aplinkybėms nuplėšti jo viešumoje, o nusimes jį tik tada, kai patys to norės, tai yra ne kitaip, kaip visiškoje vienumoje. Tai, kaip jau minėjau, “orumo“ reikalas. p. 52

Neutralumas bet kokioje situacijoje. Politikai, ministrai, damos, girdimos jų kalbos, o lordo Darlingtono namuose veik sprendžiami žmonijos likimo klausimai: Ribentropas, įžymūs anglų politikai, neformalūs, bet įtakingų veikėjų susitikimai.

Stivensas ne tik besąlygiškai lojalus šeimininkui, jis žavisi juo kaip žmogumi, jo erudicija, humaniškumu, tiki bet kokį sprendimą priėmusį iš gerų ketinimų ir norėjimu gero tiek savo šaliai, tiek ir kitoms valstybėms.

<…> mūsų karta turėjo daug daugiau idealizmo, mūsų tėvų kartai rūpėjo, ar darbdavys tituluotas, ar kaip kitaip priskirtinas prie “senųjų“ giminių, o štai mes linkstame kreipti dėmesį į moralinį darbdavio statusą. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad knaisiojamės po asmeninius darbdavio reikalus. Turiu galvoje tai, kad mūsų ambicijos diktavo siekimą – nebūdingą ankstesnei kartai – tarnauti tokiems džentelmenams, kurie, jei taip galima pasakyti, prisideda prie žmonijos pažangos. p. 128

Taip kontempliuodamas savąjį likimą svetimiems namams atsidavęs tarnas – vyrenysis liokajus subtiliai varto dvidešimto a. istorijos puslapius: naiviai tikėdamas džentelmeniškumu Darlingtonas tampa fašistų statytiniu, tarpinininku tarp Vokietijos ir Anglijos, iš, kaip sako jo bičiulio sūnus Kardinalas, neprofesionalaus požiūrio į politiką, naiviai žmogiškai kilniaširdiškai žvelgiantis į kas jam rodoma, o nesusigaudantis, kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje. Stivensas nesvarsto, nekomentuoja ir nesipiktina, kai liepia šeimininkas atleist dvi žydų tautybės tarnaites, šeimininku pasitiki ir tiki jo teisumu ką bedarytų. Ar suvokia, ar jam nerūpi, kas yra kas? Atrodo, kad nerūpi, svarbiausia idealiai įtikti ne tik mokančiam jam atlyginimą darbdaviui, bet ir laikant jį garbingu žmogumi, kuriam visą savo gyvenimą gali skirti kaip tarnystę. Tai ir yra didžiausias karjeros pasiekimas – tarnauti ne bet kam, bet to vertam, didžiam asmeniui. Senojo liokajaus amato esmė.

Tik tas gali būti “didis“ vyresnysis liokajus, kas nedvejodamas apie savo tarnystės metus gali pasakyti – savo gabumus skyriau tarnauti didžiam džentelmenui, o drauge – ir tarnauti žmonijai. p. 131

Itin subtili Stivenso ir ekonomės panelės Kenton santykių linija. Pasižyminti moteriška intuicija ir blaivesniu požiūriu į tikrovę ji neidealizuoja ir tarnystės aukštuomenės namuose: negali visko dėl svetimų atsisakyti: jausmų, šeimos, gyvenimo platesniame kontekste. Ji bando ir Stivenso asmenyje pažadinti liokajaus livrėjos užslopintą žmogų. Na, gal ne užslopintą, gal jis, augintas ir auklėtas tėvo, irgi tarnavusio vyresniuoju liokajumi, tiesiog užprogramuotas tik tokiam gyvenimo suvokimui. Įdiegtos elgesio manieros: kaip kalbėti, kaip svetimų namų funkcionavimą tobulai organizuoti – užgožia bet kokį natūralų jausmą ir individualumą. Pasitikintis ir besididžiuojantis savimi kaip itin profesionaliu vyresniuoju liokajumi kaip žmogus Stivensas ne tik naivus, kompleksuotas, bet ir neįsivaizduojantis savęs kitoje vietoje negu yra.

Rašytojui stulbinamai įtikimai pavyksta perteikti ne tik istorinio laiko įtaką žmonėms, jų pasirinkimų apsirikimus ir specifinės liokajaus profesijos ypatumus, bet, kaip literatūriniam šedevrui dera – plačiąja prasme laiko negailestingumą, tik senatvės akimis pamačius – viskas praėjo, tai, ką darė, kam skyrė visas jėgas, tebuvo iliuzija, o tikrasis gyvenimas pro šalį. Žiauru, bet turbūt ne vienam tenka sveriant ir žiūrint iš perspektyvos nusivilti. Skaudžiai įvardinantis amžiną žmogiškosios būties problemiškumą kūrinys.

Taigi romanas „Dienos likučiai“ – įtaigi, neskubri meditacija apie gyvenimo prasmę, dvidešimto a. istorines kolizijas, tiesos ir pasirinkimų iliuzijas, tik senatvėje suvoktą negrįžtamai prabėgusį laiką, prarastas galimybes, ribotą požiūrį į gyvenimą, o kartu su laiku besikeičiantį suvokimą – būties prasmės, tiesos, idealizmo ir realybės.

Vertinimas: 4,9/ 5

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s