P. Lemaitre. Iki pasimatymo ten aukštai

Lemaitre, Pierre. Iki pasimatymo ten aukštai: romanas/ P. Lemaitre; iš prancūzų k. vertė Pranas Bieliauskas. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 431 p.

Apie karą, bet netradiciškai

Knyga apie karą. Pirmą pasaulinį. Pradedi skaityti ir pradedi abejoti: ar reikia šiuo laiku dar ir kažin kada vykusio karo? Bet tekstas nuo pat pradžių toks… kaip čia pasakius – klastingai įtraukiantis, mintiji, tik paskaitinėsi, pavartinėsi, na, koks stilius, koks sakinys ir, ne, apie karą tikrai jokio noro.

Ir jau ne skaitai, ryte ryji puslapį po puslapio, iš pradžių stebiesi, pamažu įpranti prie bravūros ir trenktų ar kokių ten veikėjų, na, karo traumuotų, bet kažin kaip ne banaliai gyvų ir savitų, ir ne tik verčiančių kraupti nuo baisios realybės, bet ir linksminančių. Šaržuotų? tai jau tikrai. Sukčius ir niekšas d’Olnė–Pradelis, regis, šokio žingsniu po Paryžiaus kapines ir ministerijų buhalterijas prasisuka, – „didžiajam karui d’Olnė–Pradelis iki šiol galėjo giedoti tik ditirambus.“ p. 116 – o nelaimėliai: nerimo priepuolių krečiamas Alberas ir veidą praradęs, bet į gyvenimą lyg į nuotykį bandantis žvelgti, tapatybės atsisakęs Eduaras Perikūras – primenantys tarpais L. F. Celine, kartais R. Gary „Gyvenimas dar prieš akis“ protagonistus – tipiški netipiški neviltį išgyvenantys karo žiaurumus patyrę jaunuoliai.

Kartu tai ir taikli, gal net makabriška vadinamojo patriotizmo, didvyriškumų, visuotinai eskaluojamų politinių tiesų ir standartų kritika. „Iš esmės Alberas išėjo į Stendalio aprašytą karą, o atsidūrė proziškose barbarų skerdynėse, kurios truko penkiasdešimt mėnesių ir kasdien nusinešdavo tūkstančius gyvybių.“ p. 21 Sąžinė ir moralė gali šokti ir linksmintis tik po kaukėmis. Būti tik klounais. O karaliauja suktumas, savanaudiškumas, valstybė kaip tragikomedija. Juokas pro ašaras. Ir aktualu ne tik po pirmo pasaulinio karo susiklosčiusiai chaotiškai korupcinei situacijai, turbūt ir šiam laikui, bet kuriam laikui atpažįstami ženklai.

Knyga stebina paprastumu ir brandumu. Gal tik paskutiniame ketvirtyje jau nuvilia išvirtusi į forsuotą bravūrą ir beveik absoliutų nuotykių romaną, o ir siužetinius galus autorius suveda kaip popsiniame kūrinyje – veikėjams pagal nuopelnus, įvykdo Dievo ar menininko teismą, kas, tiesą sakant, malonu ir skaitytojui – kurgi ne, bent jau žmogžudys ir blogasis sukčius nubaudžiamas, o gerieji sukčiai? Na, jie gal ne sukčiai, jie pseudopatriotizmo nuvainikuotojai, visuomenės gydytojai, masinės psichozės veik aukos, kaip ir jais patikėję karo atminties įamžintojai: „visą šalį buvo apėmusi paminklų karštinė, ji gedėjo žuvusiųjų su tokia aistra, su kokia nekentė išgyvenusiųjų“ p. 230 Atrodo, kad jie, buvę kareiviai, turi tam teisę, nes jie labiau nukentėję už žuvusius.

<…> visą karą Eduaras, kaip ir visi, tik galvojo, kaip išgyventi, o dabar, kai jis baigėsi, tik galvoja, kaip išnykti. Tikras jovalas pasidarė, jeigu išgyvenę karą vaikinai nieko daugiau nenori, tik numirti. p. 68

Piere de Lemaitre (1951) – kriminalinių romanų autorius, debiutavęs tik sulaukęs 55–erių. 2013 metais už pirmą žanriniu požiūriu jo kūryboje išsiskiriantį romaną „Iki pasimatymo ten, aukštai“ pelnęs prestižinę Goncourt premiją: už dinamiško siužeto nuotykinę tragediją apie prarastąją kartą, kurios likimą nulėmė Pirmasis pasaulinis karas, už gebėjimą įtikinamai pavaizduoti pokarinio gyvenimo nuolatinį siaubą, kinematografišką rašymo stilių.

Karas suveda artumon visiškai skirtingų socialinių sluoksnių ir temperamentų vaikinus: Alberą Majarą ir Eduarą Perikūrą. Alberas lėtas, atrodo, atsiduodantis likimui, nėra iš tų, kurie alkūnėmis prasiskirtų sau kelią į patogesnį gyvenimą.

Liesas, kiek flegmatiškas, kuklus vaikinas. Kalbėdavo mažai, gerai sutardavo su skaičiais. Prieš karą dirbo kasininku Paryžiaus banko „Union parisienne“ filiale. p. 15

Kilęs iš turtingos šeimos Eduaras, atrodo, jokio rūpesčio gyvenime neturėjęs, tik linksmintis ir prieštarauti visuomenės ir šeimos normoms:

Eduaras buvo apdovanotas protu, visų nuomone, aukštesniu už vidutinį, neįtikimu talentu piešti, kuris atimdavo žadą net Dailės akademijos mokytojams, ir neregėta sėkme. Ko jis dar galėjo trokšti? Gal dėl to ir elgėsi provokuojamai. Kai žinai, kad  niekuo nerizikuoji, kad viskas susitvarkys, pasijunti laisvas. p. 46

Fronte Eduaras atsiskleidžia visai kitu rakursu: nebodamas savęs, ištraukia iš duobės po žemėmis dūstantį Alberą, pats prarasdamas išorinę savo tapatybę. Kontrasto principu pasakojama ir tolesnė šių dviejų buvusių kareivių išlikimo istorija: jie vienas kito charakterį išryškina netikėtoje šviesoje, papildo, o ir sustiprina abiems būdingą esminę savybę – žmogiškumą. Tiesa, vienas į pasaulį – banko darbuotojas Alberas – žvelgia su baime, nepasitikėjimu ir abejonėmis, kaip neryžtingumo įsikūnijimas, Eduaras gi ne tik su jumoru, žaismingai, bet ir itin įžvalgiai, numatydamas savus ėjimus, kaip savotišką kerštą už daugelio patiriamas neteisybes. Alberas įkūnija racionalumą ir sausą apskaičiavimą, tuo pačiu paprasto miestiečio padorumą: atsakomybė už gyvybę išgelbėjusį sužalotą Eduarą: rūpinasi juo, maitina, rengia, stengiasi kuo tik galėdamas padėti. Eduaro viduje slypinti kūrybinė energija prasiveržia ir pačiomis nedėkingiausiomis aplinkybėmis: fronte pripieštas bloknotas kasdienių kareivių akimirkų stebina profesionalumu ir tikrumu; skurdžiame bute gamina vieną kaukę po kitos, vis išradingesnes ir jau neaišku, ar norint pridengti veido baisumą, ar tai jo kaip dailininko slopintas ir vėl prasiveržęs talentas. Su kokiu užsidegimu ir kūrybiškumu Eduaras imasi praturtėjimo plano iš paminklų karo aukoms, o kartu ir keršto iškreipto patriotizmo visuomenei, nors labiau atrodo, kad tiesiog linksminasi iš žmonių mulkiškumo, ne tik stebina, bet tampa akivaizdžiu teatru.

Šią aferą jis sugalvojo ne dėl pinigų, o tam, kad patirtų euforiją, dar nepatirtą malonumą provokuoti. Šitas žmogus be veido norėjo nušluostyti nosį visam pasauliui; tada jis pasijusdavo beprotiškai laimingas, vėl galėdavo užmegzti ryšį su tokiu savimi, koks buvo visada ir kokio vos neprarado. p. 308

Autorius sukūrė skaudų istorijos sužalotų žmonių pasakojimą. Tiesa, nė kiek neremarkiškai, nors karo patirtį išgyvenusių jaunuolių vienatvė, atrodo, neįmanoma pridengti jokiomis kaukėmis, sugrįžimas į civilį gyvenimą dėl absoliutaus nesupratimo, netgi ignoravimo buvusių frontininkų, ne tik sudėtingai skaudus, ko gero, nepasiekiamas. Bet rašytojo pasirinktas kinometografiškas, itin gyvas pasakojimo stilius, persunktas juoduoju humoru, tragikomiškai atskleidžia karo traumą išgyvenusiųjų pilką ir skaudžią bejėgystę pokario Paryžiuje ne sentimentaliai ar perdėtai rimtai – lyg žaidimą: nesąžiningą, neteisingą, bet graudų ir linksmą tuo pačiu, nes nieko nebelieka – tiesiog žaisti.

Karas – didysis vienatvės išbandymas, bet nepalyginamas su demobilizacijos periodu, kuris kartais panėšėdavo į leidimąsi pragaran… p. 386

Vertinimas: 4,5/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s