C. Aira. Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas

Aira, Cesar. Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas/ C. Aira; iš ispanų k. vertė Aistė Kučinskienė. – Vilnius: Rara, 2020. – p. 104

Vaizduotė banalesnė už tikrovę?

Dviprasmiškas pojūtis mintijant apie šią knygelę: subtilus plonas viršelis, jau vien žvilgtelėjus ar prisilietus užplūsta malonumo pojūtis, puoli žiūrėti, kas gi išleido, juolab, kad to paties dizaino ir dar viena nusipirktų krūvoj – „Splinas“, svarbiausia plonais viršeliais ir ne knygos–plytos, kurių nei rankinėn, nei saujon. Nauja leidykla Rara, pasiruošusi pristatyti lietuvių skaitytojui tikrą literatūrą nesivaikant komercinių naudų. Tik ar ilgai, suabejoju, kas kainuoja pinigus, turi ir atnešti pinigus, kažkaip pagrindinė vis dėlto visa ko, ir knygų, gyvavimo prielaida. Bet nauja knyga, nauja leidykla, nauji pažadai – naujas malonus vėjas ir džiaugsmas kiekvienam skaitytojui.

Toliau… aha: autorius man nežinomas, kūrinio protagonisto prototipu paimtas garsus devyniolikto a. peizažistas J. M. Rugendas – savaime tikiesi lyg ir biografinio fikcinio kūrinio, juolab, kad pačioje pradžioje gana detaliai prezentuojama fizionominio meno ypatumai, atstovai ir reikšmė. Jau vien tai, kad dailininkas leidžiasi į tolimas egzotiškas keliones, norėdamas nutapyti originalius peizažus, o tuo pačiu ir pristatyti Europai dar nepažįstamus kraštus, ne tik skatina smalsą, bet ir tikiesi kažin ko… Ir jau pačioje pradžioje minimas Nutikimas, pakeitęs visą Rugendo gyvenimą ir nulėmęs jo dailininko ir žmogaus likimą. Ir kas toliau?

Kaip pasisakymuose apie C. Airą įvardinta apibūdinant jo miniatiūrinius romanus – konkretus kūrinys – tik dalis visumos prieš tai parašytų ir dar būsimų. Jų svoris pasijaučia vertinant bendroje sekoje. C. Aira (1949) –vienas produktyviausių rašytojų turbūt ne tik Argentinoje, bet ir visame pasaulyje, jeigu skaičiuoti išleistas knygas – jų per šimtas. Tiesa, nė viena nesiekia daugiau nei šimto puslapių. Trumpi tarsi žaibu trenkiantys pasakojimai – rašytojo principinis pasirinkimas. Jo žodžiais „kuo knyga storesnė, tuo mažiau joje literatūros“. Be to, proteguoja rašytojas ir kitus filosofinius mažumus: rasti pasitenkinimą mažais dalykais, mažiausiais, įskaitant prasmės minimumus. Ir rašymo metodas atitinka minimumo programą: niekada nerašo ilgiau nei valandą per dieną ir retai grįžta taisyti.

Knyga susideda iš dviejų aiškiai besiskiriančių pusių: pirmoji, informatyvinė, galima sakyti, net enciklopedinė: apie devyniolikto a. fizionominio gamtos meno ypatumus, žymiausią keliaujantį Europos peizažistą J. M. Rugendą, jo mokytoją ir įkvėpėją natūralistą Aleksandrą fon Humboltą.

M. Rugendas dalyvavo dviejose ekspedicijose į Lotynų Ameriką, pirmoji truko ketverius metus ir grįžus į Europą buvo išleistas gražus iliustruotas albumėlis; antroji ekspedicija – šešiolika metų (1831–1847).

Kūrybingus žygius po Meksiką, Čilę, Peru, vėl Braziliją ir Argentiną vainikavo puikus rezultatas – šimtai, net tūkstančiai paveikslų (iš viso žinomi 3 353 darbai: aliejinė tapyba, akvarelės ir piešiniai. p. 11

Bet vis dėlto slaptas visos kelionės tikslas buvo “pasiekti mistišką Argentinos tuštumą, tą tašką neaprėpiamose platumose, kur horizontas iš visų pusių plyti vienodu atstumu. Tik ten jis manę galėsiąs rasti naują savo meno kryptį…“ p. 11

Daug vaizdingos gamtos, kelionės ypatumų ir keliaujančių dailininkų piešimo specifikos. Galima sakyti, kad protagonistas ne tik J. M. Rugendas, bet ir su jau keliaujantis aristokratinių manierų, tiesa, vidutinių gabumų piešėjas Krauzė. Ekspedicija, meno idėjos skleidžiasi per abiejų požiūrius, kita vertus, galima traktuoti, jog Krauzė tik priedas – jo asmeniu dažnai nusakoma, kas nutinka Rugendui – tik veidrodis, kad atspindėtų vieną ar kitą būtent Rugendo žmogaus ir dailininko rakursą.

Antroji knygos pusė – siurrelistinė, praplečianti menininko galimybių ribas, realybę sujungiant su menu, vieną dimensiją pratęsiant kita.

Ir atrodo banali tiesa, kad lengva sunaikinti žmogų, bet neįmanoma kūrėjo, Rugendo pavyzdžiu raiškiai patvirtinama. Siaubingai fiziškai paveiktas antgamtiško Nutikimo, protagonistas ne tai kad nemeta piešti, atvirkščiai – jo pojūčiai gamtai, jos įamžinimo galimybės atsiskleidžia plačiau ir stipriau. O gamta tokia stulbinanti, sunku patikėti, kad reali, o ne morfino sukelta haliucinacija. Autorius tapybiškai, itin vaizdžiai, sunku pasakyti (juk Lotynų Amerika) ar nehiperbolizuotai perteikia tai, ką mato, jaučia ir bando nupiešti dailininkai. Ar tai ne jo paveikslų žodinis nupasakojimas? Laiškų interpretacija?

O juk iš tiesų juos supo gamta, kuri įkvepia, nes viskas joje nauja – Rugendas net prašydavo draugo patvirtinti, jog tai objektyvi tikrovė, o ne jo sąmonės trikdžių sukelta haliucinacija. Painios augmenijos apsuptyje paukščiai šaižiai ir padrikai giedojo nežinomas giesmes, nuo jų žingsnių išsilakstydavo patarškos ir gauruotos žiurkės, ant uolų atbrailų tykojo stotingos auksakailės pumos. Virš bedugnių sklandė susimąstęs kondoras. Bedugnių gelmėje buvo dar kitos bedugnės, o iš gilaus podirvio lyg bokštai stiebėsi medžiai. Jie matė, kaip sprogsta klykiantys gėlių žiedai, dideli ir mažulyčiai, kai kurios tų gėlių atrodė lyg su letenomis, kai kurios – lyg su apvaliais inkstais iš obuolio minkštimo. p. 62

Kūrinys trumpas, bet sluoksnių ir prasmių jame apstu: žmogaus ir menininko, dailininko ir realybės, civilizacijos ir gamtos pajutimo galimybės, o kur dar epistolinio ir pasakojamojo žanro reikšmės iškėlimas menininko išlikimo laiko tėkmėje; natūralios, žmogaus nerekonstruotos gamtos kaip egzotikos per piešinį atnešimas į Europą – ironiškas? simbolinis? tiesiog? Daug klaustukų skaitant, dar daugiau užvertus itin talpaus teksto knygelę. Ir stilius: nuo sauso informatyvaus iki putojančio kaip ir gamta.

Perskaičius anotaciją, knygos pradžią – veikėjas keliaujantis dailininkas ir dar devyniolikto amžiaus – kas gali būti įdomiau? – tikiesi kažko. Ar gavau? Tiesą sakant nežinau. Gal esu pripratusi prie psichologizuotų kūrinių ir literatūriniai fokusai nelabai daro įspūdį – na, vis tiek C. Aira man rikiuojasi į Barico, Coelho gretą, sakykim, nors daryti išvadas perskaičius vieną kūrinį, aišku, absurdiška – bet kaip bebūtų tokia efektinio pobūdžio literatūra. Labiausiai nuvylė pats Nutikimo rezultatas: visiškai sužalotas veidas ir jo simbolis visa kam. Gal kad tai nusibodęs meninis efektas: žmogus be veido, filmai su beveidžiais, tik ką perskaityta „IKi pasimatymmo ten aukštai“, kur vienas iš protagonistų Eduaras ne tik dailininkas, ne tik netekęs kare veido, bet ir besidangstantis kaukėmis, kaip ir C. Airos veikėjas šioje knygoje. Ar vaizduotės žaismas nesąmoningai kopijuoja, ar vaizduotės rezultatas visada banalus, atsikartojantis? Vaizduotė banalesnė už tikrovę? Pastaroji, jei nuoširdžiai apsakyta, kartais skamba originaliai. Be to, tas literatūrinis veido sunaikinimas skaitant atrodė hiperbolizuotai grubus, kine, ko gero, žiūrėtųsi kaip dirbtinis siaubo elementas.

Neatsimenu, ar kada skaitant knygą, tiek daug googlinau: Rugendo biografija, Rugendo tapyba, Andų gamta, aišku, svarbiausia išsiaiškinti, ar tasis Nutikimas buvo. Atrodo, nieko panašaus. Grynas vaizduotės šėlsmas?

Vertinimas: 4/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s