J. Gardam. Vyras be trūkumų

Gardam, Jane. Vyras be trūkumų: romanas/ J. Gardam; iš anglų k. vertė D. Žalytė–Steiblienė. – Vilnius: Tyto alba, 2019. – 341 p.

Kaukės ir tikrieji veidai

Senukas… senutė… sulinkę, praradę kūnus ir bet kokį įdomumą. Jie nepastebimi ir nestebimi. Praeiname kaip pro nereikalingus daiktus. Na, ne. Žmogiškasis faktorius: užmetame akį tyčia ar netyčia, gal bloga tajam/ tajai – vandens? greitąją? Arba ir susigraudiname prisiminę savus artimuosius.

Bet juk kiekvienas tas bejėgis kūnas – tikrų tikriausia neperskaityta knyga su unikalia istorija. Ir neparašyta. Gal panašia į daugelį girdėtų, o gal skaudesnė ir neįtikimesnė už daugelio. Kas žino. Niekas jau nieko nebesitiki iš jų. Ir jie patys. Vieną kitą nuotrupą iš jų kelionės žino buvę ar esami artimieji: na, ko gero, ne kažką: jei sutuoktinis/ė – mažai prisimins, o gal ir matė tik rodomą paviršių; vaikai, anūkai? Ach, jie labiau už svetimus nepažįsta savų. Ir ne todėl, kad nenorėtų, neturėtų laiko ar būtų kietaširdžiai – tokie gyvenimo dėsniai: palikuonims rodoma viena pusė, dažniausiai tradicinė, o visos kitos – nematomos sienos – neperlipamos, nes nei kopėčių, nei konkretaus aukščio, netgi tikimybės, kad tos sienos galėtų būti. Nuobodos. Vyresnioji karta. Įprasta. Bet kuriam laikui ir erdvei.

„Vyras be trūkumų“ – seno žmogaus iškeltis: bejėgystė, dar rusenanti per aštuoniasdešimt metų įgyta arogancija, senovinis britiškas orumas ir savo vertės suvokimas. Advokatų legenda Edvardas Fetersas vis mintija apie memuarus, bet susivokia, kad rašydamas juos išduotų save – tą, kurį taip stropiai ir sunkiai kūrė. Regis, autorė taikliai, aišku, ir ironiškai preparuoja senatvę, nykstančią atmintį ir vienatvę. Taip iš pradžių. Taip mintiji ir perskaičius pusę knygos, kai jau žinai šiek tiek ir protagonisto vaikystės, mokslo nutikimus, draugystes, vykstančio karo poveikį jaunimui, pagaliau įstrigimą tarp Vakarų ir Rytų. Skleidžiasi dramatiška gyvenimo istorija, nulemta keisto suaugusių abejingumo, netgi žiaurumo, likimo ir dvidešimto a. karų istorijos. Ir visai nesitiki, kad autorė į subtilų ir pakankamai konfliktišką pasakojimą sugalvos įberti dar ir pikantiškų prieskonių. Per daug neįtikimų ir tarsi perverčiančių romaną į kitą žanrą – nuotykių, nevengiant popso elementų. Jau kai atsiranda stebuklingasis kinas lyg burtų lazdele mostelėjus ir įvairuoja Filtą į turtėjimo kelią, turbūt pirmą kartą skaitant stabteli ir pagalvoji, ach, čia jau nieko gero: o gal autorė siekė parodyti, kad savo darbu ir protu, kad ir kaip stengtųsi, žmogui neįmanu prasimušti? Kaip bebūtų, bet uždaro ir legendinio advokato Filto iššifravimas ne tik atskleidžia jo tapatybę visai kaip kito žmogaus, bet ir švelniai ironiškas kūrinys tampa daugiau fantastiniu nei realistiniu.

Protagonisto išgyvenimai neatsakiriami nuo Britų imperijos istorijos: Malaizija, Singapūras, Anglija, Pirmasis pasaulinis karas, Antrasis karas. Radžo našlaičiai. Kas tie Radžo našlaičiai? Rytuose gimę britų vaikai, ketverių penkerių metų atskirti nuo tėvų, atvežti ir apgyvendinti pas svetimus ar internatuose Britanijoje, ne tik nutoldavo nuo savo šaknų, bet tapdavo svetimi ir tėvams, ir kraštui, kur gimė, o dažnai net nepamatydavo iš viso gimdytojų. Vaikystė likdavo užspausta atminties kampelyje kaip negrįžtamai prarasta laimė:

Taigi pirmus kelerius metus vaikas praleido bendruomeniniame name tarp rudaodžių rudaakių, vilkinčių menkais ryškiaspalviais drabužiais, kalbančių malajiečių kalba; jis dažnai miegodavo, kartais skambiai dainuodavo, ir laikas bėgo kaip sapnas ūžiant upei ir lietui. p. 39

Romane teigiama, kad toks vaikų atskyrimas buvo būtinas dėl gyvybės išsaugojimo, nes sulaukę ketverių penkerių metų amžiaus, baltieji vaikai miršta nuo tropinių ligų, bet, aišku, buvo rūpinamasi ir jų britišku išsilavinimu bei manieromis, kad taptų tinkamais Britanijos piliečiais. 

Edvardas (Tedis) Federsas – vienas iš Radžo našlaičių, patyręs psichologinę traumą visam gyvenimui ir tuo grindęs nenorą turėti vaikų. „Jei vaikystėje tavęs nemylėjo, tu nemokėsi mylėti vaiko.“  p. 211 Kaip jo tėvas, irgi Radžo našlaitis. Arba ta meilė bus kitokia nei įprasta: ją įžvelgti ir pajusti sugebės Edvardas tik senatvėje.

Autorė remiasi ne tik surinktais faktais, bet ir asmenine patirtimi: jos vyras buvęs Radžo našlaitis, advokatas, taigi istorijos iš teisininkų gyvenimo paimtos ne iš kažkur toli ar sugalvotos, o sukosi aplink ją.

Jane Gardam (g. 1928 m.) – britų rašytoja, apdovanota daugybe literatūrinių premijų ir prizų. Yra parašiusi 13 knygų vaikams ir 9 romanus suaugusiems. „Vyras be trūkumų“ pirmoji trilogijos apie Britų imperiją ir vienos šeimos istoriją dalis. Kitos dvi: „Žmona su paslaptimi“ ir „Meilužis“.

Protagonistas Edvardas Federsas apibūdinamas kaip senonojo Honkongo advokatūros simbolis, ironišką, bet tarp teisininkų populiarų ir šmaikštų posakį „Nepavyko Londone – bandyk Honkonge“ („Faile in London, try Hong Kong“) atspindi ir Filto pravardė: Filth. Nesvetima ir kita filth reikšmė – purvas. Knygos gale atsiskleidžia esminis ir itin skaudus vaikystės išgyvenimas visam laikui užvožęs ant jo kaltės sunkį. Nors tiesą sakant, niekam neatrodė, kad sėkmės advokatas galėjo turėti kokių pergyvenimų ar nerimo. Apie jį sakydavo: gerai išsilaikęs, nesunkus gyvenimas. Rodos, jam niekada nieko nenutiko. Jam viskas visada sekdavosi. Jo gyvenime niekada nieko blogo. Nuolatinė sėkmė. Ne žmogus, tiesiog legenda.

Taigi Filtas puikiai įvaldęs britišką manieringumą visuomenės akyse atrodė tikras laimės kūdikis. Ironiškas ir daugiabriaunis autorės požiūris į žmogaus pažinumą, jo slaptą tikrąjį gyvenimą, į kurį ir pats protagonistas prasibrauna tik senatvėje. Nenorėjo? Skaudėjo? Neleido išugdytas orumas?

Mozaikiška kelionė į praeitį prasideda garsiajam advokatui susenus, netekus žmonos Betės, su kuria siejo ypatingas artumo ryšys, nors „jis negulėjo vienoje lovoje su Bete daugiau kaip trisdešimt metų. Dvigulės lovos – tik buržuazijai. Seksas jam niekada nebuvo didelis malonumas. Jie niekada apie tai nekalbėjo. Jie nemėgo svečiuotis pas draugus, kurie neturėjo dviejų svečių miegamųjų. p. 151“ Taigi lyg nebuvo nei geismo, gal ir meilės, bet juos siejo patogumas ir… teks protagonistui kapanotis realioje ir atsiminimų kelionėje, kad galėtų atsakyti, ką jam reiškė moterys, meilė, geismas, pagaliau pats gyvenimas. Koks ryšys siejo su Bete: lyg ir itin artimas, bet be geismo, emocijų – iš tikrųjų neaišku. Bet likęs be žmonos senasis advokatas suvokia, koks jis vienišas, nors ir turtingas, kas truputį guodžia ir verčia savimi didžiuotis, niekam nereikalingas, o ir pats jo gyvenimas, darbas – sėkmingas tik iš paviršiaus. Vienintelis žmogus, su kuriuo gali pasitarti jam dar rūpimu klausimu – Betė, ir jai tenka skambinti dvasios telefonu, nors dažnai toji ir būna nukėlusi ragelį.

Betės paveikslas štrichinis, užuominomis pradėtas tapyti iš vyro pozicijos, neišplėtotas, bet tai ir suprantama, juk tam skirta atskira knyga „Žmona su paslaptimi“.

Jei neatsitiktinai perskaityta apžvalga, knyga daug kartų matyta bibliotekos lentynose, bet ne tai kad ne kilo noras skaityti, ne, net minties pavartyti, paskaitinėti. Atgrasus pavadinimas, numetantis knygą, atrodo, neabejotinai į serialų lygmenį. Ir viršelis ne kažkas. O juk originalus pavadinimas „Old Filth“. Ar tik nenorėta knygą padaryti patrauklesne masėms, tarsi apgauti skaitytoją, juolab, kad ir rašytojos pavardė nėra žinoma iš ankstesnių kūrinių. Komercinis triukas? Tik ar ne pro šalį?

4,5/ 5

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s