O. Pamuk. Sniegas

Pamuk, Orhan. Sniegas: romanas/ O. Pamuk; iš turkų k. vertė Justina Pilkauskaitė–Kariniauskienė. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 512 p.

Skaitant Pamuką, skaitai Turkiją

Kodėl skaičiau šią knygą, niekaip nė sau negalėčiau paaiškinti – perdėm turkiška. Gal kad už lango tiesiog daug sniego? Islamas, tradicijos, turkiškos politinės kovos… Neįsivaizduoju, kaip jis buvo sutiktas Turkijoje, bet kažin kur toli esančiam skaitytojui, atrodo, tos šalies peripetijų tiesiog per daug. Bet… ir skaitymo malonumas: dėl gebėjimo, regis, įsiskverbti lengvai ir paprastai į žmonių ir reiškinių esmę; puikaus vertimo ir kažkokios keistos, nuolatinio snygio ir likimo apgaubtame savame/ nepažįstamame mieste besiblaškančio čechoviško protagonisto melancholijos sukeltoje lyg svaiginančios atmosferos. Politinis socialinis romanas. Skamba ne itin patraukliai. Bet… pamukiškai poetiškas ir įtraukiantis. Žiaurus ir švelnus tuo pačiu.

Ne skurdas ir netgi ne beviltiškumas jį šitaip sukrėtė, o keistas stiprus vienatvės jausmas, kuris vėliau jį nuolatos persekios visame mieste: tuščiose fotostudijų vitrinose, kortomis lošiančių bedarbių sausakimšų arbatinių įšarmojusiuose languose, sniego nuklotose nykiose aikštėse. Rodėsi, lyg visi būtų šią vietą užmiršę, ir snaigės čia tyliai krito į patį pasaulio kraštą. p. 17

Pasakotojas Orchanas, rašantis „Nekaltybės muziejų“, pateikia draugo poeto Ka, šešiolika metų gyvenusio Frankfurte, prieš ketverius metus apsilankiusio Turkijos provincijos mieste Karse ir po ketverių metų nušauto Vokietijoje, istoriją. Dar daugiau: jis svarsto, „kaip tiksliai rašytojui Orchanui pavyko įžvelgti savo bičiulio poeto sunkaus ir skausmingo gyvenimo tamsą?“ p. 314 Taigi romanas romane, menininko likimas terorizmu, islamizmu ir dar nežinia kuo pasižyminčioje valstybėje, menininko emigranto vienatvė ir skurdas svetimame krašte. Ir meilė. Nepaprasto grožio jaunystėje pažinotai merginai Ipekai. Ir Ka, ir pasakotojo Orchano. Nors pastarasis – tarsi protagonisto Ka dubletas.

Apie veikėjus. Melancholiškas, vienišas ir savęs niekaip neatrandantis protagonistas poetas Ka: išleidęs vieną poezijos knygelę, užstrigo kūrybinėj krizėj; turėjęs bėgti iš Turkijos dėl politikos nors politika iš tikrųjų nesidomėjo; žmogus be tėvynės: svetimas Vokietijoj ir svetimas grįžęs pasisvečiuoti į Turkiją; netikintis Alachu, bet, atrodo, keistai jį kartais jaučiantis.

– Ar Europoje yra kitas Alachas? – glostydamas Ka nugarą pašaipiai paklausė šeichas.

– Aš noriu Dievo, priešais kurį man nereikėtų nusiauti batų, nereikėtų klauptis ant kelių ir kam nors bučiuoti rankos. Dievo, kuris suprastų mano vienatvę. p. 118

Jeigu politikams Alachas kaip kovos priežastis, tai poetui Alachas ir kūryba – vos ne sinonimai. Kaip ir sniegas. Eilėraštis. Sniegas. Alachas. Dvasinė būsena, juolab, kad pasimetusiam Ka, Dievo reikia kaip draugo, o ne valdovo.

Ką aš veikiu šiame pasaulyje? – pagalvojo Ka. – Kaip vargingai iš tolo atrodo snaigės, koks varganas yra mano gyvenimas. Žmogus gyvena, išsenka, pranyksta. Jis pagalvojo, kad, viena vertus, jis gyvena, bet, kita vertus – jo nėra. Ka mylėjo save ir nelyginant snaigė švelniai ir su liūdesiu skynėsi kelią per gyvenimą. Jis prisiminė kvapą, besiskutančio savo tėvo kvapą. Save, uodžiantį šį kvapą, virtuvėje pusryčius ruošiančios motinos į šlepetes įspirtas šąlančias pėdas, jos plaukų šepetį, rožinės spalvos saldų sirupą nuo kosulio, kurio gaudavo išgerti naktį prabudęs nuo kosulio priepuolio, šaukštelį burnoje, – visas mažytes smulkmenas, iš kurių susidarė gyvenimas, jų vienalypiškumą, sniegą… p. 106

Atvykęs į Dievo ir pasaulio užmirštą skurdo alinamą pasienio miestą Karsą kaip korespondentas rašyti straipsnių apie rinkimus ir besižudančias merginas, Ka stebi, klauso, vaikšto po sniegu apklotą niūrų miestą, kur, atrodo, mirties nė kiek ne mažiau, o gal daugiau negu gyvenimo ir bando suprasti, kas vyksta. Mieste, žmonėse ir jame. Kaip bebūtų, bet į jį sklendžia  iš dangaus kartu su snaigėmis eilėraščiai. Tereikia suspėti juos užrašyti. Taip staiga atsiradęs, dvylika metų tylėjęs jame poetas, ir džiugina, ir stebina, ir gąsdina. Kaip ir meilė Ipekai – įstabaus grožio – nors atrodo ne menkesnio ir proto – moteriai.

Esu minėjęs, jog Ka – iš tų žmonių, kurie bijo laimės, nes vėliau ji gali atnešti skausmą. Mes jau žinome, kad laimę jis patiria ne tomis akimirkomis, kai ją išgyvena, o tada, kai tiki, kad ji neišblės. p. 409

Siužetas nuo pagrindinio veikėjo linijos šakojasi į daugybę įvairiausių – nuo pardavėjo, viešbučio tarnautojo iki aktorių, politikų, teroristų – istorijų. Ir ne tik trumpai užsimenant – su specifinėmis charakteristikomis, kuriant visą plejadą unikalių personažų – šaržuotų, sentimentalių, naivių, agresyvių: filosofas teroristas Ledživertas, aktorius perversmininkas Sunajus, poetas Muchtaras, mylimoji Ipeka ir jos sesuo. O dar istorijos apie nusižudžiusias merginas.

Kas ta Turkija? – pragaro katilas su karšta smala ir pulku šakėmis apsiginklavusių velnių? Demokratijos ir autokratijos kruvini susidūrimai? Kada? „Sniegas“ pirmą kartą išleistas 2002 metais, prieš „Stambulą“ ir „Nekaltybės muziejų“. Bet Turkija turbūt kontroversiška valstybė tiek vakar, tiek šiandien, duok Dieve, kad kitaip būtų rytoj. Atrodo, kad O. Pamukas, įstabiai jaučiantis laiką ir žmogų, parašė universalų kūrinį gal net visų laikų Turkijai. Ne Stambului, o suvargusiai provincijai, kur savivalės ir pilkumos dar daugiau, o vilties tapti laimingais ne itin daug.

<…> lyg Karsas ir jame gyvenantys žmonės būtų dirbtiniai. Visi šiame mieste nori arba mirti, arba nešdintis iš čia. p. 67

Atrodo, kad baltas ir spindintis gali būti tik sniegas. Akimirkos grožis, iliuzija: čia yra, čia jau ne. Ir įstabaus grožio moterys: Ipeka ir jos sesuo, kurių neįsimylėti neįmanu. Tokiame purviname mieste kaip Karsas – tik meilė – tikra vertybė, dėl kurios verta gyventi.

Moterys. Vienos žudosi, kitos – įspūdingos išvaizda ir orios, drąsios, atrodo, stipresnės ir išmintingesnės už vyrus. Bet kartu ir tradiciškai linkę aukotis, globoti, būti vyrų guodėjomis.

Kuo ypatingi pagrindiniai O. Pamuko  veikėjai? Kaip ir kituose kūriniuose – naivūs, įkūnijantys pirmapradiškumą, regis, toli nuo kasdienybės realijų, bet keistai jų įsukami ir net žalojami. Gražūs. Išoriškai skalbiami laiko ir politinių peripetijų, bet viduje tarsi užsikonservavę su savo tradiciškai paveldėtomis vertybėmis – vieniši ir dvasingi, kuriems trūksta ne tik meilės kaip oro, bet ir viso pasaulio:  „kartais galvoju, kad man trūksta ne vien tavęs, bet ir viso pasaulio.“ p. 314

Tarp Rytų ir Vakarų. Tie, kurie gyvena Karse, įsivaizduoja, jei tik galėtų emigruoti, visos problemos išsispręstų ir taptų laimingais. Tie, kurie emigravę, patyrę ką reiškia būti svetimu svetimame krašte, kur vienatvė išdidėja, o skurdas niekur nedingsta, tik esi niekam nereikalingas ir absoliučiai neįdomus. Ka gali kurti tik gimtojoje šalyje. Gyventi gali tik už jos ribų – dėl persekiojimų, terorų ir t.t. Visi įsivaizduoja jį, pilku paltu įsisiautusį pusiau europietį, kaip ištraukusį laimingą bilietą, o pats kviesdamas Ipeką į Frankfurtą, būgštauja, ką gi ji pamanytų, jei iš tikro atvyktų – jo skurdą ir absoliutų pralaimėjimą. Kabinasi į meilę kaip į išsigelbėjimą iš beviltiškumo, bet su tąja meile nėra kur dėtis – kaip ir sniegas: balta, gražu, bet itin laikina.

Kas vyksta ir dėl ko kovoja turkų politinės grupuotės? Vieni už europietišką Turkiją, kur moterims draudžiama nešioti čadras; kiti priešingai – už tradicijas ir griežtą islamą; treti, ketvirti ir penkti – gal už šį ar aną, bet žudymai, smurtas veik nuolatinis provincijos atkampiame mieste. Politika ir realybė – grynas teatras, netgi perversmas įvyksta scenoje, o trumpalaikiu diktatoriumi tampa aktorius, netgi žudynes vykdydamas tarsi vaidinime.

– Hėgelis pirmas pastebėjo, kad istorija ir teatras sudaryti iš tos pačios materijos. – tarė Sunajus. – Jis pabrėžia, kad istorija – lygiai kaip teatras – žmonėms suteikia „vaidmenį“. Į istorijos sceną – lygiai kaip į teatro – žengia tik drąsiausieji… p. 239

Apie sniegą. Sniegas ir baltis nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Karse sninga, kai jame vaikščioja Ka, Karse sninga, kai jame vaikščioja ir draugo pėdsakų ieško pasakotojas, eilėraščiai ir gyvenimo filosofija sudėliota pagal šešiakampės snaigės šakeles, netgi viešbutis, kur gyvena Ipeka ir jos šeima – „Sniego rūmai“. Na, ką simbolizuoja sniegas, galima prikurti irgi iki begalybės: gyvenimo, politikos, meno dimensijomis ir t.t. Kaip bebūtų, ir ten kur rašo apie sniegą, ir ten, kur apie kraują, ir ten kur apie purvą, kur rašo O. Pamukas – literatūra, intelektualus žaidimas, istorija ir filosofija, humaniškumas ir, aišku, melancholiškai juokinga ir liūdna tuo pačiu, kaip ir visa kas stebint iš šalies. Kaip sniegas baltas ir pirmapradis, paslepiantis paviršius, kokie jie bebūtų, kaip sniegas Ka primenantis Alachą.

… tam tikromis akimirkomis Ka imdavo rodytis, kad, nepaisant pro langus vidun mušančios akinamai baltos šviesos, visus lankomus namus yra užklupusi tamsa, per kurią sunku įžiūrėti daiktų pavidalus. Į lauke krintančias snaiges akis sukti verčianti ši aklina tamsa kaip tiulio uždanga, nelyginant keista sniego tyla, užklojo Ka sąmonę, ir jo atmintis bei smegenys ėmė priešintis istorijoms apie skurdą ir vargą. p. 21

„Sniegas“ – itin talpus kūrinys, apimantis daugybę temų, gyvas įvairiaspalviais, nuolat diskutuojančiais, besiginčijančiais veikėjais, romanas, perpynęs realybę su teatru, tragediją su komedija, melancholiją su ironija, empatiją paprastam žmogui, eiliniame įžvelgiant individualumą, keistumus kaip savotiškas kūrybiškumo apraiškas – su šaržuotais, bandančiais diktuoti, vienašališkai kertant per tradicijas ar naujoves veikėjus. Skaitant O. Pamuką, skaitai Turkiją: aistringai besiginčijančią, kovojančią, bandančią pasirinkti tarp praeities ir ateities, Rytų ir Vakarų, tradicijų ir naujovių, tai bandymas apmąstyti šiuolaikinę Turkiją, jos vietą pasaulyje ir Europoje.

Ypatingas rašytojas ir ypatingas romanas.

Vertinimas: 4,5/ 5

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s