J. Tumasonytė. Remontas

Tumasonytė, Jurga. Remontas: romanas/ J. Tumasonytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 239 p.

Laikmečio fiksacija

Perskaičius lietuvių autorių knygą, keista, bet reikia gerokai pagalvoti, ką apie ją pasakyti. Nors, atrodo, turėtų būti atvirkščiai – juk savos aktualijos, erdvė, tradicijos ir kultūrinė terpė. Natūralus, be tarpininko – vertėjo – perduotas žodis.

J. Tumasonytė pasakoja vieno daugiabučio merginų istoriją gyvenimiškai, paprastai, o dar pirmuoju asmeniu, kad iš pradžių mintiji – dar viena autofikcija. Su asmenine patirtimi tiesiogiai sieja ir viršelis su autorės nuotrauka. Ar tai autofikcija? Sako, ne. Protagonistė jauna gydytoja traumotologė, nemėgstanti savo darbo, nė į ją besikreipiančių nelaimės ištiktų žmonių, greičiau matanti juose šaržus, bet ne skausmą kenčiančius pacientus. Kas tai? Cinizmas ar tiesiog jauno žmogaus abejingumas? Trisdešimtmečių kartos bruožas – kuo daugiau pinigų, kuo mažiau sunaudojant savęs? Kažin. Kas tada toji nei šiokia, nei tokia protagonistė?

Man nepatiko darbas ligoninėje, bet į privačias klinikas patekti buvo sunku. Ateityje norėčiau penkių pacientų per dieną, jaukios aplinkos, kad mano kabinete skambėtų rami, meditacinė muzika. Pageidaučiau turtingų, malonių ligonių. Kita vertus, esu dar jauna, turiu gražaus laiko prieš akis – bent taip save visada guodžiu, kai užsimanau trenkti galvą į sieną. p. 50

Nors… pasakotojos kaip gydytojos pusė nelabai ir mėginama atskleisti, tiesiog profesijos imitacija –simbolis – traumos įvaizdžiui įtvirtinti ar pabrėžti – traumuota traumatologė kaip sviestas sviestuotas. Tų imitacijų romane ne viena, ir ne dvi. Regis, viskas imitacija. Paviršius, nemėginant skverbtis į psichologines peripetijas. Lengvas prabėgimas kaip daugiabučio laiptine iš vieno aukšto į kitą, taip ir per mergaičių brendimo laiką, trintį šeimose, naujas patirtis ir traumas, draugystės, netgi žmogiškumo išbandymus.

Tais laikais kaimynai draugaudavo, vienijami daugiabučio tinklo, – eidavo vieni pas kitus žiūrėti serialų, keisdavosi daiktais, gerdavo kartu kavą, sodindavo prie namų augalus ir pamaitindavo vienas kito kieme nusižaidusius vaikus. p. 25

Dešimto dešimtmečio aktualijos. Manau, dabartiniams trisdešimtmečiams ne itin aktualus laikas, kiek jiems tada? Vaikystės laikas. Ooo, vaikystės, jaunystės erdvėlaikis kiekvienam kada ir kur jis bebūtų savitas ir vienintelis. O dešimtas dešimtmetis itin netikėtas ir komplikuotas buvo, ko gero, daug labiau trisdešimtmečių tėvams: jeigu jie ne pedagogai, ne medikai ir pan. bet pvz. inžinieriai, na, kad ir darbininkai – vow, turbūt buvo ištikta ne tik šoko, kai užsidarė fabrikai, liko be darbo ir, svarbiausia, su tarybine moraline nuostata, kad baigus aukštąjį nepritinka siūlytis, žemintis, girti save, vienžo, ieškotis darbo, nes… po studijų su paskyrimu į didžiųjų miestų gamyklas, stumdymasis, popierių tvarkymas, na, svarbiausia įrašymas į butų eilę, o gal jau ir kooperatinio gavimas ar bendrabučio. Ir staiga – nieko. Laisvė gerai, visi už ją, bet kas pasakė, kad reikės likti be nieko, be jokio materialinio šaltinio tik su laisve. Manau, trisdešimtmečių tėvai tikrai turėtų daugiau ką papasakoti apie tą laikmetį: Lenkiją, Gariūnus, turgus, bandymus prasimaitinti, o kartais ir kurti versliuką, ne vieną tapusį bomžu ar ir nusižudžiusį…

Aišku, galima ir skudurynus, Kašpirovskius įvardinti kaip svarbius to meto ženklus. Na, mafiozus, narkotikų gabentojus. Jeigu dar ir pavaizduoti, ne tik prašokti, tai visai įdomu, kodėl. Bręstančio žmogaus istorija. Ji visada įdomi, nors ir tapati kažkieno.

Kaip daugiabutyje, taip ir romane vyrauja, gruboka? ciniška? na, tragikomiška gal per švelnu, nuotaika. Adomas, Nienė, Nėnis, tiesmukos, socialinę padėtį nusakančios gyventojų pravardės: Pulkininkai, Menininkai, Spekuliantai, Chirurgai, koncentravimasis į daiktiškąjį pasaulį, į kitų gyvenimus smelkiantis labiau negu į savo, pletkai vos spėjus nusisukti – paprastą kasdienybę perteikiančios realijos. Autorė, aišku, sąmoningai pasirenka lengvą, pramoginį pasakojimo stilių, netgi detektyvo žanrą – mergaitės augdamos kvailioja, žaidžia, ragauja pasaulį – pabaigoje, atrodo, ne taip jau ir vaikiška: traumos tikrai traumuojančios. Romane, regis, vyksmo nėra, iš tolimos perspektyvos pasakotoja, pabrėžtinai stengdamasi išvengti sentimentų ir, gink Dieve, romantikos, porina, kaip kas kažkam nutiko – lyg seniai seniai. Stengiasi veikėjus išlaikyti neutralius ne tik savų išgyvenimų atžvilgiu, bet ir visuomeninių ir politinių įvykių.

Tėvai prie bręstančios dainuojančios revoliucijos prisidėjo minimaliai – dalyvaudavo su šimtatūkstantinėmis miniomis vėlesniuose mitinguose, kai jau tapo aišku, kad ten būti saugu. p. 28

Tiek apie vienų senelių tremtį, kitų transformaciją į priešingą pusę, tėvo vaikystės ateizmą – lyg su jumoru, ironiškai, bet stengiantis nesigilinti, ai, seniai vaikams neįdomūs, kas beatsitiktų, nevertinant ir nekontempliuojant nė vienos pozicijos. Nors skaitant pradedi norom nenorom mintyti: visi suaugę kažkokie nubukinti, o jauni – dar didesni buduliai, gal tikėtasi, kad skaitytojas įžvelgs selindžerišką jauno žmogaus vienatvę ir sumaterialėjusių suaugusių negebėjimą suprasti? Taip. Bet pastovi ironija, cinizmas trukdo žvelgti į veikėjus kaip į ieškančius, besiblaškančius, klystančius, per patirtį einančius į suaugusių pasaulį. Tiesiog dešimto dešimtmečio, vėliau kitų dešimtmečių paviršiumi slystantys buduliai. O gal tikslas tiesiog žengti koja kojon į madą: detektyvinė linija; lietuvių literatūroje suaktualintas dešimtas dešimtmetis ir populiarumo susilaukę kai kurie kūriniai (Kmitos, Kulvinskaitės); autofikcinė tendencija (Ferrante, Knausgard ir pan.); gal net daugiabučio konceptas („Ledinukų rūmai“, „Avilio daina“ (faina, savito stiliuko norvegų autoriaus knyga).

Vis dėlto „Remontas“ įtraukė, tiesiog akimirksniu praryjama knyga, bėda ta, kad užverti, o kitą dieną jau ir neatsimeni. Kas tai? Greitas maistas? Visai skanu, lyg ir sotiniesi, bet alkanas. Gal taip atsitinka, kad susitelkta į fono aktualijas, o veikėjai statiškai judantys tarp buitinių laikmečio detalių – lyg žmonės, bet greičiau marionetės sukurtose dekoracijose. Ar būtų įdomu skaityti, jei knygos autorė būtų ne lietuvė? Ne apie mūsų laiptines, kaimynystes, skudurynus? Ar?

„Kai aš buvau malalietka“, „Remontas“, „Lizos butas“, na, ir „Stasys Šaltoka“ – keistai rezonaujančios manyje knygos: nežinau, net ar patiko, ar ne. Įtraukė, lengvai susiskaitė… Regis, kad jaunos intelektualios moterys tiesiog taiko į madą: nuleidžia savo matymo, mąstymo, girdėjimo kartelę iki minimumo – kalbėti ir vaizduoti, kad atrodytų kaip budulės? Kodėl? Kodėl žmonės keikiasi, ardosi ir vaidina trenktus viešumoje, nors tai ne jie, kodėl nuolat bandoma pritapti – prie tendencijų, madų, atrodyti kitokiais negu yra, susilieti į pilkumą, paslepiant savąjį individualumą. Nors… blogis, gėris, grožis, bjaurastis – realiatyvu, kaip ir pasakojama istorija. Ypač jei rašoma ne apie tai, kas skauda, kas veržiasi pro odą, ausis ir rankų kojų nagus. Šiaip, o kodėl nesuruošus performanso? Nuobodu – nuo intelektualinės kasdienybės, normomis apibrėžtos kalbos, sotaus maisto, kaitaliojamų daiktų ir savimi pasirūpinančios buities, nežinau – žaidimas. Ar tai literatūra ar tiesiog bandymas žaisti? Romaną, paprastumą, prastumą, vis blaškantis ir nerandant atsakymo, kas gi tas gyvenimas ir kas literatūra? Ne, tai ne Ferrante, tai ne Knausgard – kas tai? Tiesiog jei skaitysi, nieko neįgysi, neskaitysi – nieko neprarasi. Užverti knygą ir viskas. Jokių minčių. Po kelių dienų jei kas paklaus, ar skaitei „Remontą“ tik tiek ir tegalėsi pasakyti: taip. Ar patiko? Nežinau. Neatsimenu.

3,5 / 5

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s