A. Kavaliauskaitė. Kūnai

Kavaliauskaitė, Akvilė. Kūnai: novelės/ A. Kavaliauskaitė. – Vilnius: Balto, 2020. – 157 p.

Įlįsti į svetimą galvą

Savita autorė. Ir tai džiugina. Maksimaliai supaprastinta kalba, nerasi skambių metaforų ar būdvardžių kaskadų, regis, natūraliai, be pastangų magiški siurrealistiniai pasakojimai apie kasdienybės peripetijas. Pirmiausia, žmonių santykius. Susvetimėjimą. Tikrus ir apsimestinius būvius. Kas jis/ ji yra? Rodomoji ir numanomoji pusės. Kūnai. Ir jų slėpiniai.

Kas vyksta su žmonėmis ir ko jie nori? Kodėl būdami šalia vienas kito yra nutolę ir vieniši? Kodėl, turėdami galimybę rinktis, nepasinaudoja ja kaip dovana?

Dvylika knygą sudarančių novelių įstabiai susijungia į vienį, tiesą sakant, susiskaitė greičiau kaip romanas su bendru veikėju – keistumu – ir bendra temine jungtimi – atvirkštine įprastų išgyvenimų traktuote ir kūnų/ sielų apkaita. Ironiškas, bet, regis, paprastas pasakojimas pasirodo ne toks ir paprastas ir nebūtinai, kas skaitytojui švysteli skaitant novelę, patvirtins paskutinis – lemtingas sakinys, tašką deda ne skaitytojas, bet autorė. Bet gal ir skaitytojas: dar ne kartą vieną ar kitą istoriją prisiminus teks abejoti – o gal ir ne tai norėta pasakyti, o kiti gal visai kitaip suprato? Tuo įsitikinau skaitinėdama internetines „Kūnų“ apžvalgas, kas kam nors atrodė esmė, pro mano akis praslydo, o užsifiksavo visai kas kita. Kitam turbūt galėjo irgi visai kas kita, kaip sako „Kūnų“ veikėja Airinė, „kad ir koks būtum artimas, neįmanoma įlįsti į svetimą galvą.“ p. 39

Taigi autorė lakoniškai ir ironiškai (bet nepiktai) pasakodama nutikimus kiekviename gebėjo palikti ir paslaptį – konkrečios kasdienės realijos atspindį bendresnio konteksto erdvėje: pirmoje novelėje Viktorija kiekvieną vakarą nuoga guli ant sofos ir laižo ledus, jos vyras Albertas intensyviai žiūri tv, net nedirstelėdamas į žmoną. Jokio jausmo nė traukos, ką daugiau pagalvosi. Tiesa, daugiausia dėmesio – Albertui, draudimo agentui, susigundančiam nepažįstama moterimi, bet ignoruojančiam po akių esančiu atviru kūnu. Bet pabaigoje atsiranda dar viena novelė, užverianti knygą su tais pačiais veikėjais, tik pagrindinis dėmesys jau Viktorijai ir trumpu rakursu į vaikystę atsiskleidžia platesnė priežasčių ir pasekmių dominantė: šalta vonia, šalti ledai, nuogybė, bandant taip įžengti į miegą. Apie ką šios dvi istorijos? Turbūt apie daug ką – matomus ir nematomus dalykus, suvokiamus ir skaitant tarsi pajaučiant, bet būtų sudėtinga įvardyti ką. Meistrystė.

Paradoksų – anekdotiškų ir siurrelistinių, gausu ir kitose novelėse: „Viduje“ veikėjai du nuo vaikystės artimi vaikai, vėliau jaunuoliai ir brandūs žmonės. Vyras ir moteris. Ji apdovanota nepaprastu protu ir atmintimi, pirmoji mokinė klasėje, galinti rinktis bet kokią profesiją; jis – antras po jos, besistebintis jos gebėjimais ir norintis įminti proto paslaptis. Paradoksas: ji tampa ne itin sėkminga choreografe, atmetusi įgimtą apdovanojimą – išskirtinį protą („kaip žmogus su tokiu nuostabiu protu nori gyvenime naudoti tik kūną?“); jis – profesionalus žurnalistas, gebantis prasiskverbti į žmogaus esmę, net įteikti pašnekovui į galvą savo pasakojimui reikalingus žodžius. Bet jam to maža, 35 – erių imasi studijuoti mediciną. „Žinote, žurnalistai braunasi į žmonių sielas, o aš prasibroviau tiek, kad esu jų kūnuose tikrąja šio žodžio prasme.“ p. 28

Kitoje novelėje besižavinčiam ir kartu įsižeidžiančiam mokyklą baigusiam jaunuoliui pasaulio mačiusiu ir pinigais besisklaidančiu (ar bent tokį vaizduojančiu) snobu, tvirtinančiu, kad žmogus gali viską ir kaip pavyzdys – aklo italų batsiuvio pinti batai– frazė žmogus gali viską pasirodo įkvepianti. Jeigu galėtum gauti viską viską, atrodo, atsakymas turėtų būti jauno žmogaus – na, superinis, bet paradoksas: klaidos ar išsišokimai, nesusivaldymas – ir didžiausias viskas – nepripūsti promilių į policijos alkotesterį.

Novelėje „Kūnai“ Marijus kuria filmą. Nemėgstantis Pedro Almodovaro paskutiniojo filmo „Skausmas ir šlovė“ ambicingai žiūri į savo sumanymą, karštligiškai blaškosi, siekdamas sukurti įsivaizduojamą įvairių tipažų nuogų moterų kūnų sceną ir realizuoti savą idėją. Susikurta schema ne tik atitraukia nuo realybės, bet ir keičia santykį su šalia esančia mergina. Stipriai ironiška novelė pamąstymui, kas yra menas ir apie menininko susireikšminimą, o gal fanatizmą.

Bet yra ir kita novelė „Šiuolaikiniai gyvūnai“ su filmų kūrėju Marijumi knygos antroje pusėje: išgarsėjęs, gavęs daugybę apdovanojimų už „Kūnus“, jis populiarus: keliauja po pasaulį ir mėgaujasi šlove. Bet paradoksalu, bodisi tuo, ką kiti kalba, ką pats kalba apie savo filmą, praradęs individualybę ir kūrybinį polėkį. Netikėtumas: atvykęs į viešbutį apgyvendinamas su mergina – irgi režisiere, ambicinga ir panašiai pamišusia kaip pats.

Anekdotiška, gal net satyriška situacija ir novelėje „CV“, kai žmogus, na, gal darbuotojas darbdavio akimis – šiuo atveju ne visai žmogus? – vertinamas itin schematiškai, kaip ir yra iš tikrųjų įprasta visuomenėje. Norėdamas įsidarbinti vyriškis turi pateikti CV, bet ką ten rašyti, jei niekada niekur nedirbęs? Ir pasakoja įvairiausias savo patirtis: pasaulio pabaigas, praturtėjimo projektus, įspūdžius iš kelionių po pasaulį, susitikimus su keisčiausiais žmonėmis. Bet kas iš tų įvairiapusių patirčių – jis neturi tos konkrečiai apibrėžtos, įprastų darbų įprastos patirties.

– Priimsite jį į darbą?

– Juokauji? Juk jis išvis neturi patirties. p. 67

Savotiškai linksmas, irgi anekdotiškas pasakojimas „Deniso Lukošiaus kūryba“, na, gal net per daug anekdotiškas, juolab, kad pademonstruoti niekada nerašiusiojo tekstai nesiskiria nuo pasakotojo stiliaus, neindividualizuoti ir yra tik segmentai anekdotinei idėjai iliustruoti. Gal būt kažkur labai girdėtas variantas apie diletantizmą, taigi nenustebinęs, juolab neįtikinęs. Bet susiskaitęs maloniai ir net prajuokinęs.

Itin tiesmukai apie kūnus, tiksliau sakant tiktai kūnus, be jokių socialinių aksesuarų – drabužių – novelėje „Paplūdimys“, kur mergina nudistų pliaže jaučiasi nejaukiai, norom nenorom pakėlusi akis fiksuoja kitų vienokias ar kitokias kūnų dalis ir net nežino, kaip elgtis. Akys užkliūva už smėlį kasančio vyriškio. Kasa giliausius tunelius, o dienos pabaigoje užžeria. Kodėl? Dar nejaukiau merginai pasitraukus į nuošalę vienai, be draugo, parūkyti ir įsitaisius prie pat nuogaliui kasėjui. Ir, regis, įprasta frazė „jis ją nurenginėjo akimis“ paradoksliai tampa bereikšmė: nuogas kūnas yra tik kūnas, nieko negali spręsti apie žmogų. „Tai, ką matome mieste, gatvėse, yra labiau ne žmonės, o jų drabužiai – kelnės, paltai ir kepurės. Retas kūnas kuo nors išskirtinis ir nuogam tarp nuogų lengviau pasislėpti.“ (p. 141). Bet kaip atspėti, kas tas vyriškis šalia – beprotis, kasantis ir kasantis smėlį, nes taip patiria ramybę, kaip pats sako, ką veikia, kas jis yra? Ką kalba nuogas kūnas? Ir susitikimas kavinėje.

Labiausiai išsiskiriantis iš visumos galbūt „Niuansas“, kur centre ne jauni, komiškai satyriški veikėjai, bet senas septyniasdešimt septynerių metų aktorius, atliekantis keturiasdešimt septynerių Čechovo Vanios vaidmenį. Išėjimas iš teatro, kur jo jau nepastebi ir net nekreipia dėmesio persirenginėdamos moterys, išėjimas iš teatro, tai kaip išėjimas iš gyvenimo, nes teatras ir buvo jo gyvenimu. Praeities ir dabarties perpynos, aktoriaus žmogaus drama ir vienatvė, o ir pabaiga – virtuoziška ir jautri, čechoviškai skaudi menininko likimo perteiktis.

Hermanas atsikemša butelį degtinės, į kelnes pablizgina peilį ir taurelę. Ant stalo pakloja laikraštį ir jau pjaus dešrą, bet akis užkliūva už vienos straipsnio eilutės: „1942 gimimo vyras vis dar dingęs be žinios“.

– Velnias, čia veikiausiai aš. p. 122

Nors novelės trumposios prozos žanras ir turi tam tikrą schemą, bet A. Kavaliauskaitė, pasakodama įtempto siužeto su netikėta pabaiga istoriją, geba sutalpinti ištisus gyvenimus. Kasdienybės prieblandoje sužybsi šviesos ruožai ir veržimasis į tą šviesą stipresnis už bet ką, ypač jei yra ir artumo jausmas su kitais žmonėmis. „Laumžirgyje“ jau suaugusios pasakotojos retrospektyva į vaikystę ir jos laike patirtus išgyvenimus, apie tėvus, pakitusius žmonių ir įvykių matavimus: „Ir žmonės, kuriuos prisimenu, dabar visai nedideli – ne kūnais, o labiau tuo, kiek juose telpa“. p. 124 Apie vaikystėje girdėtus nepaprastus pasakojimas apie laumžirgį pilve ir apie tėvo ir draugo Vyto sukonstruotą biplaną „LP – 2000“.(Laumžirgis pilve), mėginimus nugalėti kasdienybės pilkumą ir žmones keičiantį laiką. Visa ko kaltininką laiką. Dėl pabodusių ir neįdomių istorijų, išaugimo iš vaikystės, pilnėjimą ir tuštėjimą, laumžirgius pilve ir agurką rankoje. Įstabi novelė. Kaip ir visos kitos rūpestingai apgalvota ir sutvarkyta.

Toks jau gyvenimo ir kūrybos paradoksas: kūrėjas sako, man rūpi tik siela, vidus, nedomina paviršiai, o pasakoja būtent atvirkščiai. A. Kavaliauskaitė, pavadinusi knygą „Kūnai“ prasiskverbia į nuošaliausius ir slapčiausius vidinius užkaborius ir rašydama apie kūnus, apnuogina sielas. Ar sielos irgi priklauso kūnams? Ar nepriklauso?

Vertinimas: 4,7/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s