J. Prins. Olandiško sūrio skonis

Prins, Jurate. Olandiško sūrio skonis: biografinis romanas/ J. Prins. – Marijampolė: Piko valanda, 2019. – 300 p.

Biografinio romano spąstai

Kaip autorė žiūrėdama į žmones gatvėje pastebi: kiekvienas vaikštantis – biografinis romanas. Ar kiekvieno žmogaus gyvenimą galima paversti literatūriniu tekstu? O dar įdomiu, intriguojančiu?

Ir kas gi tas biografinis romanas kaip žanras – koks realybės ir fikcijos santykis? Jei pasakojama apie save, gal greičiau tiktų vadinti autobiografiniu? Beletristinis ar nebeletristinis? Koks žodžio vaidmuo tokiuose kūriniuose (jei kūriniuose)? Ar kūriniu tampa tik tas tekstas, kuris pasakojamas kūrybingai, vaizdžia kalba, turi savitą stilių?

Kaip bebūtų, įvardijus pasakojimą kaip romaną, lyg ir apsidraudžiama nuo bet kokių nemalonumų: neprikiš skaitytojas, o dar jei pažįstamas, kad netiksliai užfiksuotas koks nors įvykis ar nepalankiai pavaizduotas prototipas – juk romanas gan laisvo žanro kūrinys, leidžiantis autoriui realybę transformuoti savo požiūriu.

Kita vertus, jei skaitai panašias knygas kaip „Olandiško sūrio skonis,“ kyla klausimas, kodėl pavadintas romanu? Gal paprasčiau būtų tiesiog nežanruoti – na, gyvenimo patirtys, vieno gyvenimo istorija ar kažkaip, be jokių žanrų įsprausčių.

Kodėl žmogus užsimano papasakoti savo gyvenimą? Atsakymas turbūt vienas: jis mano, kad jo gyvenimas tiek unikalus, kad būtina juo pasidalinti su kitais. Arba norisi – ko? žinomumo? ar knygos išleidimas prideda vertės dividendų? terapija? užrašius žodžiais atsikratyti persekiojančios praeities, bent jau jos sunkio? savianalizė? Vargu, ar tai galima pasiekti viešai pateikiamu įvardintu kaip biografiniu romanu. Greičiau už sofos užkištu – kas kad žmogui per penkiasdešimt, gali būti ir per devyniasdešimt – dienoraščiu, įsivaizduokit, koks praregėjimas apie savo šeimos narį, jam iškeliavus, įvyktų artimiesiems? Bet to ar norima? Ar norima atvirauti siela, o ne puse lūpų?

Savicenzūra. Didžiausias atsiminimų, biografinių rašymų kliuvinys. Žiauri savicenzūra. Nė vienas nerašys, ką iš tikrųjų jaučia ar galvoja, jei žinos, kad tai perskaitys vaikai, sutuoktiniai. Savigarba. Ooo išlaikyti orumą, savivertę ir pan.

Rašant apie savo gyvenimą, t. y. apie save, savo santykius su artimaisiais, egzistuoja ir kiti pavojai. Neperspausti. Giriantis. Savo pasiekimais, stiprybe, vaikais, namais. Nukrypstant į sentimentus, melancholiją brendant ir krapštantis praeityje. Kita vertus, nenukrypti ir į savigailą, o ir saviplaką. Gal tik atrodo, kad paprasta kurti tokį veikėją kaip savo aš, juk viskas kaip veidrodyje, ką matai, tą rašai. Bet kas bandė rašyti, žino, kad tai labai apgaulingas lengvumas, o kas skaito biografinius kūrinius irgi puikiai mato, kaip sunku balansuoti vis į vieną ar kitą pusę svyrančias emocines ir logikos svarstykles.

Autorės stiprioji pusė, kad nė nebando rašyti vaizdžiai, taigi tokiu būdu išvengia literatūrinių klišių ir banalybių. Paprasta kalba pasakoja emigrantės, vis bandančios rasti laimę su vienu, antru, trečiu vyru, istoriją. Visko tenka patirti: nusivylimo, vienatvės, nuolatinę įtampą dėl pinigų gyvenant Lietuvoje nedideliame miestelyje, dirbant mokykloje ir auginant dvi dukras, pagaliau dvejones išvykstant į Olandiją ir pradedant naują gyvenimą su kitos kultūros ir kalbos žmogumi. Svetimoje šalyje nereikia sukti galvos, atrodo, dėl išgyvenimo, bet daug tenka dėti pastangų norint įsitvirtinti ir jai, ir mergaitėms tiek kalbiškai, tiek prie naujų papročių ir taisyklių. Bet pasakojimo centre, regis, ir akstinas, paskatinęs parašyti knygą – autorę ištikusi sunki liga. Non Hodžkino limfoma. „Suprantu, kad tik susirgusi turiu pakankamai laiko permąstyti savo gyvenimą. Turiu pakankamai laiko pagalvoti apie save ir mane supančius žmones.“ p. 131 Apie patirtus sunkumus ir gydymo procedūras pasakojama gan smulkmeniškai, turbūt tai gali praversti kitiems sergantiems, suteikti vilties, o ir naudinga dalintis patirtimis. Tik Olandijoje onkologine sergančio žmogaus patirtis gali pasirodyti ne tik naudinga, bet ir skausmingai nepasiekiama makabriškoje medicinos sistemoje atsidūrusiam sunkiai sergančiam Lietuvoje.

Autorė bando atsakyti ir į ją nuolat persekiojančius klausimus: kodėl užklupo sunki liga? Kodėl nenusisekė santykiai su pirmais vyrais, dukrų tėvais, pagaliau, ar teisingai pasielgė palikdama gimtąjį kraštą.

Keista, kad nė karto nesigailėjau taip drastiškai pakeitusi savo ir dukrų gyvenimą. Man čia gera. Saugu. Nebijau ateities. Nebijau dėl savo vaikų. Nebijau, kad praradusi darbą atsidursiu gatvėje ir nebegalėsiu jų užauginti. Dingo ta baimė, kuri gyvenant Lietuvoje persekiojo dešimtmečiais. Dingo nežinomybė ir neviltis. Atsikračiau nerimo, kad ir mano vaikai turės vargti kaip aš vos sudurdami galą su galu, net ir turėdami aukštąjį išsilavinimą – be jokios vilties į geresnę rytdieną. p. 136

Atrodo, gerokai ir pasipainioja vertindama praeitį, istoriją, leisdama vertinti ne protui, o pykčiui ir nuoskaudai.

Nebuvom lepinami materialiais dalykais, bet visko užteko per akis. Antai, kas rytą į visų norinčiųjų pašto dėžutę įkrisdavo kvepiančios spaustuvės dažais žinios. Kino teatrai, koncertai, muziejai, knygos, laikraščiai buvo prieinami kiekvienam. Puikiai organizuojamas vaikų poilsis ir atostogos. p. 141

Keista, kad taip rašo žmogus, patyręs vadinamąją tarybinę laisvę. Kokios žinios – apie nuolat didėjantį derlių ir gaminamą produkciją? O knygos, laikraščiai? Nepastebėta ar pamiršta jų cenzūra? Nostalgija vaikystei ar iš tikrųjų tarybinei pilnatvei? Paradoksalu, bet autorė baisisi dabartinės Lietuvos aptrupėjusiais pastatais, duobėtomis gatvėmis, lygindama tvarkingą ir komfortabilią aplinką Olandijoje. Lyg tarybinėj Lietuvoj pastatai švietė saulėmis, o asfaltai nusvidinti lyg veidrodžiai. Žodžiu – ideologinės plepėjimo nesąmonės, kurios vienaip ar kitaip tikrai kliūva, kaip ir kai kurie labiau su asmenybės dvasine savimone susiję dalykai. Niekaip nesuprantu, kaip galima sąmoningai knygoje parašyti tokį sakinį, linkėti (ir ne vieną kartą kitiems, na, blogiečiams) baisių dalykų, o jeigu bumerangu viskas. Vargu, ar sunki liga suteikia išminties.

„Būk prakeiktas, narkomane Vidmantai. Tu ir taip nugaiši kaip šuo kur nors patvoryje.“ p. 51 

Dviprasmiškas įspūdis: nemažai naudingų dalykų apie Olandiją, ypač švietimo sistemą, atvykėlių laukiančių iššūkių, ligos ir gydymo analizė, bet… Tarpais atrodo, kad pasakoja išsilavinusi, gyvenimo patirtį turinti moteris, bet kartais tiesiog stebina primityvizmas ir nesuvaldymas savojo įžeisto ar gyvenimo neteisybes patyrusio piktojo ego.

Vertinimas: 3/ 5

2 komentarai “J. Prins. Olandiško sūrio skonis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s