R. Powers. Medžių istorija

Powers, Richard. Medžių istorija: romanas/ R. Powers; iš anglų k. vertė I. Venskevičiūtė. – Vilnius: Alma iittera, 2020. – 621 p.

Žvejo daina teka giliai po upe (Vang Vėjus)

Entuziastingai papasakota knyga. Su energija ir užmojais. Įtampa išlaikoma iki paskutinės eilutės, nors beviltiškumas idėjine prasme jaučiasi vos ne nuo pradžios.

Gamta ir mes. Iš tikrųjų kaip gyventi, kad planeta nebūtų naikinama taip sparčiai, o žmogus būtų draugiškas jį supančiam pasauliui? Ar vešli augalija, tūkstantmečiai medžiai milžinai ir knibždėte knibždanti eko sistema persikels ir išliks tik kompiuterinėje – žaidimų – dimensijoje?

Regis, autorius visaip mėgina atsakyti į opų civilizacijos klausimą, problemą išvartalioja kaip įmanu, o atsakymas… Bet koks neteisingas. Idealistų gamtos gynėjų protestai prieš šimtamečių miškų pjovimą, šūkiai, performansai, prisirakinimai prie medžių, netgi gyvenimas sekvojos viršūnėje – metus! – absoliučiai neefektyvus. Galbūt paskleidžia kitokią žinią, kaip sakoma, iš medžių perspektyvos – gelbėkit mus – bet rezultatas – dykynės ir sodrios augalijos vietoje dygstantys namai, įmonės, dirbami laukai. Kai įsikarščiavę gynėjai pradeda padeginėti techniką ir kirtėjų garažus, tampa svetimą nuosavybę naikinančiais ekoteroristais, dar blogiau, žuvus vienai iš aktyviausių protestuojų – žmogžudystės bendrais. Pribloškianti scena: į gaisrą įmetamas vienos iš ryškiausių protestuotojų Olivijos – tik ką miręs kūnas, kai padėtis tampa be išeities – nei išgelbėti, nei gabentis lavoną. O ir nuslėpti pėdsakus. Ir visą likusį gyvenimą visus persekiojanti ne tik kaltė, bet ir federalai.

R. Powersas (1957) iki „Medžių istorijos“ išleidęs 11 romanų, gvildenančių įvairių sričių problemas – dirbtinį intelektą ir virtualią tikrovę, genetiką, muziką. „Medžių istorijoje“ („The Overstory“) atidų žvilgsnį kreipia į seniausią žemės gyvybę – medžius. Panaudodamas mokslo faktus (knygos rašymui ruošėsi 5 metus) ir literatūrinę išmonę sukūrė itin gyvą ir empatišką veikalą apie medžių ir žmonių santykius, medžių, kaip protingų būtybių gebėjimą jausti pavojų, pranešti apie jį kitiems gentainiams, ištvermę ir atkaklumą siekiant išlikti.

Dabar žinome, kad augalai bendrauja ir prisimena. Jie ragauja, užuodžia, liečia, netgi girdi ir mato. Mes, tai išsiaiškinusi rūšis, tikrai daug sužinojome apie tuos, su kuriais dalijamės pasaulį. Pradėjome suprasti gilias sąsajas tarp žmonių ir medžių. Bet mūsų atsiskyrimas vyko greičiau nei ryšio kūrimas. p. 561

„Knyga „Medžių istorija“ tiesiogine prasme pakeitė mano gyvenimą“, – „Chicago Review of Books“ yra pasakojęs knygos autorius Richardas Powersas. Prieš rašydamas knygą jis gyveno ir dirbo Palo Alto mieste tarp Silicio slėnio ir Kalifornijos sengirių. R. Powersas niekada nesidomėjo medžiais, kol vieną kartą neatsidūrė prieš milžinišką raudonmedį. Akistata su medžiu jį sukrėtė, šį susitikimą rašytojas apibūdina tarsi religinį atsivertimą, parodžiusį vietą didžią prasmę turinčioje sistemoje, kuri nei prasideda, nei baigiasi žmonėmis. Plačiau

Romaną sudaro keturios dalys: „Šaknys“, „Kamienas“, „Vainikas“ ir „Sėklos“. Pirmoji, labiausiai literatūriška, kur daugiausia dėmesio skiriama veikėjams, devynias šeimas itin skirtingas iš skirtingų erdvių pristatanti, duoda pagrindą vystytis tolesniam, kupinam įtampos, karštligiškos gamtosauginės veiklos, kartu ir fatalizmo, netgi mistikos – kaip po žeme kerojusioms šaknims iškėlus ūglius į erdvę ir virtus į dangų besistiebiančiais kamienais – nematomai sistemai realizavus save matomame pasaulyje.

Skaitant antrą dalį kurį laiką nervino, kad vis naujai pateikiamoje medžiagoje, mano atmintyje nuskendo gana plati plejada įvestų ir pamestų veikėjų, detalizuotų ir geneologiškai rūpestingai pristatytų knygos pradžioje. Tiesą sakant, jau ir pirmoje dalyje devynių šeimų asmenis prisiminti sunkoka, juolab, kad, atrodo, jų niekas nesieja. Kaip atskiros novelės.

Taigi knygos centre idėjinis pasakojimas, vis naujoje šviesoje pasirodantis veikėjas jau yra idėjos skleidėjas, jai priklausantis, netgi eliminavęs įprastus žmogiškosios prigimties konceptus: nesvarbu maistas, gali būti alkani, valgyti bet ką; atmestinas bet koks buities komfortas: miega ant žemės, miegmaišiuose; netgi meilė ir geismas, regis, įgauna kitą pobūdį: Nikas džiaugiasi galįs būti šalia atrastos energija ir magija trykštančios Olivijos ir tai savaime jau laimė.

Kokie asmenys suvedami į vieną veiklos srautą? Įdomus ir kitas klausimas – kas gi tampa atkakliais, nesinori sakyti fanatiškais, nes autoriaus empatija kiekvienam akivaizdi, gamtos gynėjais, įprastą gyvensenos formą drįstantys transformuoti į abejotinos saugos ir, aišku, sėkmės veiklą.

Visų pirma, visose šeimose buvo medžių akcentas – kaip svarbaus gyvenimo segmento, šalia namo, žemės, profesijos. Tai tarsi lemties ir moralės konceptas: kelias kartas apimantis Hoelų požiūris į kieme augantį kaštainį ne tik pagarbus, bet ir turintis ypatingą reikšmę: jis sistemingai fotografuojamas vieno asmens, paskui kito, gal net nežinant tiksliai kam, bet jaučiant poreikį įamžinti. Kaip ir daugelį dalykų stengiantis sustabdyti akimirkoje.

Iš daugiau nei šimto nuotraukų sudarytas seniausias, trumpiausias, lėčiausias ir ambicingiausias tylusis filmas, kada nors nufilmuotas Ajovoje, pradeda atskleisti medžio tikslą. Pervertus nuotraukas matyti, kad medis tiesiasi ir kažko siekia danguje. Gal poros. Daugiau šviesos. Kaštainio keršto. p. 23

Medžiai svarbūs ir kitų pasakojimų veikėjams. Jie sodinami prieš vaikams gimstant, pasirodo, itin svarbu parenkant rūšį, jį prižiūrint augant, nes žmogaus ir medžio likimas tiesiogiai persipins, džiūstantis ar šakas nuleidęs medis nežada nieko gero. Apie medžius tėvas pasakoja vaikams, tose istorijose formuojama ir moralinė koncepcija pasaulio atžvilgiu.

Potrauminis sindromas. Visų šeimų atstovai, vėliau suvesti medžių gynimo idėjos, patyrę vaikystėje ar jaunystėje sunkius išgyvenimus. Gal taip tapę jautresniais, gal per skausmą suvokę gyvenimo ir gyvybės trapumą, o gal – tai irgi iš transliuojamo jų elgesio akivaizdu – apvaldyti vienokios ar kitokios formos depresijos ir metasi į naują veiklą kaip į išsigelbėjimą.

Išvažiavęs į parodą ir užstrigęs pūgoje, Nikas Hoelas randa senelius uždususius nuo dujų per pačias Kalėdas, kurių laukdavo kaip artimiausių žmonių sambūrio ir tai jau reiškė stebuklą. Lieka tik kaštainis ir nuotraukų krūvos. Po devynerių metų atsitiktinai pro šalį važiavusi Olivija taip ir randa Niką užstrigusį liūdesyje, piešiantį ir piešiantį tą patį medį, tiesa, tik jį ir gyvenantį: kad ir nežymiai, bet besikeičiantį.

Oliviją – energingą, pašėlusią, savimi viską: narkotikus, alkoholį, neracionalų elgesį – išbandančią, nutrenkia elektra, o atsigavusi tampa lyg ir kita esybe: girdi balsus, mato ateitį – lyg burtininkė ar aiškiaregė. Gal tiesiog beprotė.

Kino šeimoje augusi ir tėvo išminties paveikta inžinierė Mimi, besiblaškanti po pasaulį, vertinama produktyvi specialistė, valo paties ištaškytas tėvo smegenis, nusižudžiusio iš vienatvės ir senatvėje suvoktos gyvenimo beprasmybės. O kur dar kaltės jausmas: tėvas paskambino ir davė suprasti, kad jam sunku, bet ne tik kad pati Mimi nesuskubo aplankyti, bet net nedavė ženklo seserims apie tėvo būseną.

Autistas Adamas, gabus ir netgi savotiškai gudrus – geba mokykloje užsidirbti iš uždavinių sprendimo kitiems mokiniams – patiria ne tik grubų tėvo elgesį, bet ir sesers Li, labiausiai jį supratusios ir drąsinančios, dingimą: įsėdo vieną dieną į nepažįstamojo automobilį ir viskas. Nepavyko aptikti jokio pėdsako. Jau tada tarsi ir kaltino tėvą netinkamai parinkusį vaikams medžius.

Itin komplikuotas ir sudėtingas Daglo Pavličeko gyvenimas. Ekstremalios sąlygos, vis didesnis adrenalinas, atrodo, jam būtinas, kad užmirštų kažin kada jį užvaldžiusią juodumą ir stumiančią ne gyventi, bet kurstyti gyvenimą prieš save: eksperimentas kalėjime; karo lakūnas, lėktuvui nukritus išgelbėtas medžio; luošas ir vienišas sodinantis ir sodinantis mišką – penkiasdešimt tūkstančių medžių.

Itin ryški mokslininkė Patricija. Mokslininkė fanatikė, gal greičiau mokslininkė iš pašaukimo, galinti apsieiti be socialinių žmonėms būdingų sąsajų, bet medžių draugija jai būtina kaip oras. Keista, negirdinti ir sunkiai kalbanti nuo vaikystės mergaitė, patyrė itin daug tėvo šilumos ir dėmesio, o jam žuvus autoavarijoj, liko lyg nukirsto medžio šaka – su skausmo ir nepilnatvės pojūčiu. Atsidavusi augalų stebėjimams ir tyrimams, priėjusi išvadą, kad medžiai, tiksliau sakant, visas miško pasaulis tarpusavyje bendrauja, kad jiems būdingi jausmai ir draugiškumas, ne tik patiria džiaugsmą atskleidus tokią unikalią tiesą, bet ir daug skausmo – mokslo aplinkoje išjuokiama kaip fantazuotoja ir beprotė, o vėliau, kitiems patvirtinus jos teorijas ir reabilitavus kaip mokslininkę, patikėti žmonių ir kolegų geranoriškumu, jau gan sudėtinga. Apskritai žmonėmis, atrodo, pasikliauti rizikinga. Draugiškas ir patikimas Patricijai atrodo augalijos pasaulis. Parašiusi knygą „Paslaptingasis miškas“ ji tampa ir idėjine ne tik eko aktyvistų lydere, bet, atrodo, ir tarpininke tarp gamtos ir žmonių. Jos užsidegimas, bekompromisis tikėjimas natūralia planetos raida ir aistringa meilė augalijai – pasklinda per knygą tarp daugelio įvairiose erdvėse gyvenančių žmonių.

Jei gebėtume išvysti žalumą, išvystume dalyką, kuris, kuo iš arčiau žvelgiame, darosi vis įdomesnis. Jei matytume, ką veikia žaluma, nebebūtume vieniši ir nenuobaudžiautume. Jei suprastume žalumą, išmoktume užsiauginti visą maistą trimis lygmenimis, ir tam prireiktų trečdalio dabar naudojamos žemės, o augalai saugotų vieni kitus nuo parazitų ir įtampos. Jei žinotume, ko nori žaluma, nereikėtų rinktis, kas geriau žemei ir kas geriau mums. Tai būtų tas pats. p. 565

Atrodo, ji randa ir atsakymą, kada gi pjauti medžius, ar visai žmogus turi atsisakyti jų panaudos?

<…> taisyklė paprasta: jei kertame medį, tai ką iš jo pagaminsime, turėtų nuostabumu prilgyti nukirstajam. p. 563

Išskirtinis veikėjų būryje Rėjaus ir Dorotės įvaizdis. Jie nieko bendro neturi nei su miškais, nei su gamtosauga, tiesiog nuolat kovoja dėl savo santykių ir buvimo kartu elementariame kasdieniame gyvenime. Bet traumuojantis segmentas jų atveju itin stiprus, ne tik veikia, ypač temperamentingąją Dorotę, bet ir lemia vis sunkėjančių tarpusavio santykių trapumą. Ką daro medis nulūžus greta esančiam medžiui? Ką daro žmogus kritus į negalios duobę nuo insulto jo artimajam? Papuolus į rankas Patricijos knygai, jie ne tik tampa vėl artimi, bet ir atranda bendrą tikslą – medžių pasaulį.

Tai knyga tarsi kukmedis – pažvelgęs antrą kartą išvysi daugiau nei pirmą. Jie skaito, kaip šaka žino, kada šakotis. Kaip šaknis susiranda vandenį, netgi jei tas vanduo sandariame vamzdyje. Kaip ąžuolas gali turėti penkis šimtus milijonų šaknų galiukų, kurie tarpusavyje sugyvena. Kaip lajos krašte želiantys lapai nesiliečia su kaimyninio medžio. Kaip medžiai mato spalvas. Jie skaito apie gamtos biržą, prekiaujančią rankų darbo gaminiais virš žemės ir po žeme. Apie įvairialypį bendradarbiavimą su kitomis gyvybės formomis. p. 367

Nilėjus Mechta nuo mažens kaip ir tėvas pamišęs dėl informacinių technologijų tampa fiziškai neįgalus iškritęs iš medžio. Bet jis aistringai kuria sau ir kitiems paralelinius žaidimų pasaulius, uždirbdamas milijonus, kurių, regis, jam visiškai nereikia, o idėja sukurti nepaprastą gamtos – išorinės ir požeminės – žaidimą tampa ne tik didžiausiu tikslu, bet, regis, ir viena iš galimybių, išsaugojant atmintį apie natūralaus žaliojo pasaulio egzistavimą laike, panardinti žaidėją į gyvą, alsuojančią planetą.

Autsaideriai ir vienišiai. Idealistai ir depresuotieji. Vyrai ir moterys. Moterys, regis, tvirtoji šios idėjinės kovos ašis. Ir sąmoningoji. Vyrai tiesiog atsitiktinai papuolę į jiems svetimą, bet dėl vienokių ar kitokių, dažniausiai emocinių priežasčių tapusių bendros veiklos veikėjais. Olivija, patyrusi nušvitimą, patraukia paskui save ir atsiskyrėlį dailininką Niką, ir be jokios abejonės jų duete pagrindiniu balsu tampa Olivija: ji drąsi ir ekstremalė, galinti ištisus metus pragyventi medžio lajoje, drąsinant aukščio ir visko kita bijantį Niką, idėjos apvaldyta taip stipriai, kad nebaisus ne tik pavojingiausias eksperimentas, bet ji pamiršta ir racionalų saugumą, o ir loginį elgesio pasvėrimą.

Pralaimėję ir išsiskirstę, kad nebūtų susekami federalų, veikėjai ir toliau patiria savo individualius atskirties gyvenimus: Patricija, sugalvojusi naują idėją – kaupti sėklas tam atvejui, kai reikės atnaujinti rūšis, savotiškai realizuoja Nojaus mintį, tik išsaugoti ne gyvūnus, bet medžius. Kiti klajoja po miškus, dirba šį bei tą, laikas teka per juos ir sendina lyg medžius tik didesniu greičiu. Jie netapo socialiais, šiltuose namuose karštą maistą kas dieną valgančiais piliečiais. Kaltės jausmas dėl žuvusios draugės, dėl neapgintų medžių, kaustomi baimės būti susektais ir teisiamais, daro vis labiau nutolusiais ne tik nuo civilizuoto pasaulio, bet ir nuo savęs – sulaukėję.

Tik Adamas, regis, atsikratęs praeities – net pats nustemba, kaip galėjo būti toks lengvabūdis ir neracionalus – tampa psichologijos dėstytoju, kopia karjeros laiptais. Ir būtent jis nuteisiamas – septyniasdešimt + septyniasdešimčiai metų – amžinybei. Ir pabudinamas.

Kurgi išeitis?

Šiais laikais vos ne kasdien girdime: ten, čia, toli, po pat langais pjaunami ąžuolai, liepos, uosiai ir t.t. – žmonės protestuoja, renka parašus, susikabina rankomis – ar kada nors laimi ne ekonominis interesas? Turbūt ne. Bet kad yra kas žvelgia iš medžių perspektyvos – irgi laimėjimas. Kad yra kas atstovauja jų interesus.

Vilties paliekama ir „Medžių istorijoje“ – kaip gi be jos? Pirmiausia tokie veikalai kaip Patricijos knyga apie medžių gyvenimą, kalbėjimas ir skleidimas žinios, kad planetoje ne vien žmonės – protingos būtybės, tai tarsi stengimasis pabudinti ir atsimerkti. O ir knygos populiarumas teikia vilties – žmonės gal tik nežino, gal juos tiesiog reikia šviesti. Medžiai panašūs į mus, jie ir elgiasi panašiai.

Medžiai yra mokslininkai. Atlieka milijardus lauko tyrimų. Jie daro spėjimus, ir gyvasis pasaulis jiems pasako, kas pasiteisina. Gyvenimas yra stebėjimas, ir stebėjimas yra gyvenimas. Koks nuostabus žodis. Jis reiškia ir sekimą. Taip pat reiškia žvalgymą. p. 161

Patricijos steigiamas sėklų bankas – mostas į ateitį. Rūpinimasis, kad planeta neprarastų savų komponentų gyvenant vien šiandienos interesais.

Dar daugiau šviesos – sėklų dėžutė dygliais prikibusi prie kalėjiman atvesto Adamo kombinezono rankovės – netikėčiausiai iš kažkur atsiradusi tarsi iš draugiškumo – tu – ne vienas – iš solidarumo, o ir parodant: tu ne veltui kalėsi – mes gyvensim.

Aistringai papasakotos istorijos veikia klausytoją ar skaitytoją. Perskaičius šią knygą į medžius žvelgsime tikrai kitaip. Ir pro iškirstą mišką turbūt važiuosime kaip pro artimųjų kapines.

Vertinimas: 4,7/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s