S. Faulks. Paukščių čiulbėjimas

Faulks, Sebastian. Paukščių čiulbėjimas: romanas/ S. Faulks; iš anglų k. vertė Paulė Budraitė – Vilnius: Jotema, 2020.  – 544 p.

Tarp banalybių ir patetikos

Britų autorius ir žurnalistas S. Faulks (1953) po studijų dirbęs mokytoju privačioje mokykloje, vėliau žurnalistu leidiniuose „Daily“ ir „Sunday Telegraph“, vėliau tapęs „The Independent“ redaktoriumi, pirmąjį romaną parašė 1984-tais metais. 

1993- iais metais pasirodžiusi istorinė knyga „Paukščių čiulbėjimas“ atnešė autoriui netikėtą sėkmę ir jis atsisakęs kitų darbų atsidėjo vien knygų rašymui. 2010-tais metais pagal šią knygą buvo pastatytas spektaklis, o 2012-tais metais BBC pagal romaną „Paukščių čiulbėjimas“ sukūrė dviejų dalių televizijos dramą.  Pirmas pasaulinis karas. Paskaičius ant viršelio, kad tai apie Somos (įsiminti sukrečiantys vaizdai iš Mytting „Plauk su skęstančiais“) teritorijoje vykusius itin daug praradimų pareikalavusius mūšius ir dar tunelinį karą – nieko neteko girdėti – minininkų kasdienybę, ir pasirinkau šią knygą. Nežinomą autorių ir gan rimtai nuteikiantį viršelį.

Romanas susideda iš septynių skirtingus laikotarpius pasakojančių skyrių, skirtingų atmosfera ir įvykiais. Pirma dalis apie taikų ir netgi banalų 1910 metais vienos prancūzų šeimos gyvenimą. Toliau karo patirtys kaitaliojasi su aštunto dešimtmečio Anglijoje gyvenančios jaunos moters istorija. Aišku, viską jungia tas pats protagonistas Stivenas Reisfordas. Karo realybė ir karas iš šimto metų perspektyvos, jau Stiveno vaikaitės akimis. Mintis turbūt ta, kad atmintis būtų išsaugota, nors ir transformuotai eitų iš kartos į kartą. Kodėl gi niekada senelio nepažinusi, negirdėjusi, žodžiu, visiška mistika galima sakyti, emancipuota, moderni ir veikli Londone gyvenanti Elžbieta susidomi Pirmuoju pasauliniu karu, pradeda ieškoti išlikusių ženklų šeimos daiktuose, o radusi vieną kitą kabliuką entuziastingai ryžtasi leistis ir į kapitono Stiveno Reisfordo karo pasaulį? Norint išsiaiškinti savo pačios tapatybę: iš kur, kaip ir kodėl – tarsi voratinklio giją nutiesti nuo vienos šakos iki kitos ir t. t. Tokia idėja. Bet literatūriškai, kaip ir beveik viskas šioje knygoje, ne itin įtikinama, tiksliau sakant, akivaizdžiai pritempta. Kaip ir pačios Elžbietos personažas: toks nei šioks, nei toks, iš tikrųjų – balastinis.

Apie ką verta kalbėti, tai, ko gero, apie karą pasakojančias dalis – Prancūzija 1916; Prancūzija 1917 ir Prancūzija 1918. Visose desperatiškos nuotaikos ir veiksmai apkasuose ir po žeme rausiamuose tuneliuose, kur dirba minuotojai. Fotografinis pateikimas, nežinau, kiek realistinis, nes detalių fronto vaizdavimų nelabai skaičiusi, bet veriasi frontininkų kasdienybė: mūšių įtampa, nuovargis, pastovi mirties nuojauta, draugystė ir laukimas. Ir rašytojo akiratyje ne jaunučiai prievolę atliekantys kareivėliai, bet savanoriais į karą atėję. Kodėl jie atsidūrė fronte? Įsivaizdavo karą, aišku, kitaip. Kaip valdomą ir neilgai trunkantį procesą, kad kare žūstama, jokia paslaptis, bet kad pateks į tokią chaotišką mėsmalę – negalėjo nė susapnuoti.

Vis dėlto. Protagonistas Stivenas nenori vykti atostogų, nenori būti perkeltas iš priešakinių linijų į saugesnę vietą. Atrodo, kad civiliame gyvenime po nelaimingos meilės neradęs prasmės, karą pasirinko kaip pabėgimą nuo savęs ir pasaulio. Ar nuolat būdamas su kitais apkasuose, su ginklu eidamas į ugnį ar iš nuovargio miegodamas kur pakliuvo priglaudęs galvą, išsivadavo iš melancholijos ir emocijų sukelto skausmo? Atrodo, taip. Užblokavo atmintį, niūri ir kruvina kasdienybė nutolino patirtą praeitį kaip nerealią.

Stivenas išmoko iš galvos išmesti mirtį, tik niekaip neįstengė nusikratyti vienišumo. Dabar, kai Veiro nebėra, nebeliko galinčių jį suprasti. p. 418

Nereikalingas žmogus. Ir svetimas viskam. Toks pojūtis apėmęs, kai Stivenas vyksta atostogų, tiesą sakant, visiškai neturėdamas kur vykti: nei artimųjų, nei draugų. Ir civilis gyvenimas jį skaudina, o ne džiugina. Save įprasmina tik fronte su kitais patiriančiais visas karo baisybes.

Jis priprato prie sumaitotų kūnų vaizdo ir kvapo. Regėjo, kaip vyrai darosi vis nuožmesni ir žudo iš inercijos, kaip mašinos, tarsi būtų pažeista kažkokia svarbi gamtos taisyklė, ir jokia galia negalėtų grąžinti buvusios tvarkos. p. 185

Žodžiu, jausmų traumuotas jaunuolis leidžiasi į dar didesnių – karo suteikiamų traumų dimensiją. Skausmo užmušimas didesniu skausmu. Bet autorius nėra „žiaurus“: duoda ir serialinio filmo scenarijų, neleidžia istorijai nužudyti neišsėmus gyvenimo.

Didžiausia knygos nelaimė – pirmoji dalis, meilės istorija. Baisi. Banalybių banalybė. Regis net nerašyta, o copy paste iš pačių blogiausių meilės romanų. Po tokios įžangos karo aprašymai, atrodo, jau kaip eliksyras gydomasis. Šiaip plokščias pasakojimas be poteksčių ir emocinio krūvio. Tiesa, kartą kitą dilgteli lyg tai remarkiška paveika – Veiras grįžta atostogų pas turtingus ir šaltus kaip ledas tėvus, kur pasijaučia absoliučiu svetimkūniu, nekalbant, kad niekam nepapasakos, ką patyrė fronte, bet tiesiog niekas nežiūri į jį kaip grįžusį iš mėsmalės – stebuklą, kad grįžo. Arba kai po ilgai užtrukusio buvimo apkasuose ir po žeme, būrys žygiuoja per kaimą poilsiui, ir Stivenas stebisi, kad už tokio trumpo atstumo patenka į visai kitą pasaulį: žalią, jaukų, kažką žadantį, su kalbančiais, besijuokiančiais žmonėmis, moterimis.

Technine prasme apie to meto karo specifiką tikrai daug informacijos ir netgi neįtikėtinų detalių: minininkai nešasi į tunelius kanarėlę narvelyje ir turi su ja grįžti – gyva ar ne – kitaip lauks bausmės. Kanarėlė gelbėtoja ir išdavikė?

Vertinimas: 2,8/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s