H. Yanagihara. Mažas gyvenimas

Yanagihara, Hanya. Mažas gyvenimas: romanas/ H. Yanagihara; iš anglų k. vertė Marius Burokas. – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – 666 p.

Nepakeliama būties…

2015 metais JAV išleistas H. Yanagihara (1974) „Mažas gyvenimas“ susilaukė neįtikėtino dėmesio, skaitytojų liaupsių, aišku, ir besipiktinančių pasisakymų, o ir kritikos palankaus vertinimo. Romanas įtrauktas į bene visus svarbiausių JAV ir Didžiosios Britanijos apdovanojimų trumpuosius sąrašus, įskaitant „Man Booker Prizer“, 2015 m. laimėjo prestižinį „Kirkus Prize“.

Didžiulės apimties kūrinys smulkmeniškai ir tiesmukai gvildena traumuojančią vaikystę išgyvenusio žmogaus stengimąsi pritapti, būti normaliu, t. y. kaip kiti, įsilieti į sociumą, realizuojant savo gabumus ir ambicijas. Viena vertus, tai romanas apie stiprų veikėją ir apie jo, suaugusio gyvenime nuolat švytinčią šviesą – geranoriškus, išmintingus žmones, nesavanaudišką draugystę – kita vertus, apie itin destruktyvią asmenybę, linkusią ne tik naikinti save sunkiais atsiminimais, nedrįstančią kreiptis į psichoterapeutą, nes reikės atsiverti, bet ir žalojantį savo kūną. Ir tas atkaklus ir negailestingas naikinimasis, atrodo, kaip vienintelė priemonė iškęsti gyvenimą, net tuomet, kai jis primena stebuklinę pasaką – visa ko išsipildymą su kaupu.

Jis nebūtų galėjęs paaiškinti Vilemui, kodėl pjaustosi, taip, kad šis suprastų: tai tuo pat metu bausmė ir apsivalymas, tai leidžia išsivaduoti nuo visų jame susikaupusių nuodų ir bjaurasties, tai sulaiko jį nuo nemotyvuoto, nevaldomo pykčio ant kitų, ant visko pasaulyje, sulaiko nuo riksmo ir smurto, leidžia jam pajusti, kad jo kūnas, jo gyvenimas priklauso tik jam ir niekam kitam. p. 457

Stebuklinė siaubo pasaka: vaikystėje skriaudžiamo veikėjo (pelenė, našlaitė, koks nors baisūnas, varlius ar kažkas tokio) gyvenimas metamorfozuoja į priešingą – grožio, turtų ir meilės, pavirsta princais, karalaitėmis, įstabiais jaunikaičiais ir mergelėmis.

Bet… kiekvienam laikmečiui kitokia ir pasaka. Visaip stumdydamos ir engdamos pelenę pamotė ir jos dukterys, ko gero, žalojo ir jos kūną, (gal… išnaudojo ir seksualiai, gal tik nepriimtina buvo apie tai kalbėti, o gal tai buvo tokia smulkmena, kad net dėmesio neverta – ach, silpnesnis, socialine padėtimi žemesnis, taigi darė, kas priklausė). Arba ir literatūriniuose pasakojimuose, na, tikriausiai ir gyvenimuose – išnaudota ar kūną sąmoningai pardavinėjusi moteris (vis dėlto su kūniškomis nuodėmėmis ir nusikaltimais buvo linkstama į moteriškąją lytį) krenta į akį turtuoliui ir ką? ir laimingai, tiesiog stebuklingai gyvena. Nuostabi pabaiga, žmogui pasisekė. Valio.

„Mažo gyvenimo“ veikėjui Džudui (Jude) nubrėžiama būtent tokios stebuklinės pasakos su siaubo intarpais – ar atvirkščiai? – siaubo pasakos su stebukliniais elementais fabula. Nuo gimimo paliktas berniukas papuola į ištvirkusių pabaisų: vienuolių, mokytojo, prieglaudos prižiūrėtojų, daktaro – rankas ir tampa seksualinio, psicholginio ir fizinio smurto auka. Bet tuo pačiu ugdomas ir yra neeilinių gabumų: matematikai, išskirtinio balso. Sužalotas fiziškai ir psichiškai, bet vis tiek stebuklingai gražus, jis geba įstoti į koledžą ir leistis nešamas naujo ir draugiško likimo: supratingi, intelektualūs draugai, profesinė ir finansinė sėkmė – garsus ir daug uždirbantis teisininkas, solidus moderniai įrengtas butas Niujorke, netgi kaip iš dangaus nukritę įstabūs įtėviai – trisdešimties įsisūnija dėstytojas Haroldas ir jo žmona Džulija.

Ar gali būti neįtikinamesnė ir geriau nuteikianti istorija?

Jeigu… Pasakose fabula ir siužetas paprastai sutampa: chronologiškai pateikiami veikėjams nutikę išoriniai įvykiai, visiškai nesigilinant į vidinius išgyvenimus. H. Yanagihara pasakojamoje istorijoje viskas kitaip: kaitaliojasi veikėjų patirčių laikas, atmintis klupinėja su kasdienos išgyvenimais, nors veikėjai užtikrintai ir ambicingai žengia profesinių pasiekimų dimensijoje į šviesią ateitį, vis dėlto praeitis, regis, stipresnė, ypač pagrindinio veikėjo Džudo būtyje. Ji neleidžia skleistis dabarties ir būsimajam laikui protagonisto sąmonėje, dar labiau – pasąmonėje.

Ir sąsajos su L. Tolstojaus „Prisikėlimu“. Aišku, netiesiogine prasme. Moteriai bausmė kaip atpirkimas už kūniškas nuodėmes. Katorga. Fiziniai sunkumai ir psichologinė traktuotė – nusipelnė. Prieš ką? Savo kūną naudodama seksui kam nusikalto? Na, turbūt tik Dievui. Kam daugiau? O prieš ką jaučiasi kaltas „Mažo gyvenimo“ protagonistas? Apie religiją šiuolaikiniame kūrinyje net neužsimenama. Kaip ir apie Dievą. Kodėl Džudui kyla maniakiškas kaltės pojūtis? Ar ne religinė vaikystėje vienuolių įdiegta traktuotė – tu šlykštus, tavo kūnas šlykštus, nes…

Ir atpirkimas. Prieš ką? Kam reikalinga kankinystė? Draugams tikrai ne, gal neeksploatuojamam, bet vis dėlto nuo amžių amžinųjų net to nepripažįstant, net ir sekuliariame pasaulyje sekuliariam asmeniui vis dėlto trukdo būti absoliučiai laisvam – be kaltės ir be nuodėmės – Dievas? Dievo tradicija, jei ne sąmonėje, tai pasąmonėje? Pažeisti dešimt Dievo įskakymų?

Kita vertus, autorė, gal tik taip atrodo, kurdama Džudo kankinystę tikrai nepasikuklina, ir ne tik kad išsiplečia iki detalios pjaustymosi anatomijos, bet ir tarsi pateisina tokią destrukciją.

Jie visi ieško atramos, paguodos: Malkolmas savo namuose, Vilemas – merginose, Džei Bi – dažuose, jis – peiliukuose. Jie ieškojo to, kas priklausytų tik jiems, ko būtų galima laikytis įsikibus šioje siaubingoje erdvėje, nesuvokiamame pasaulyje, jo negailestingai bėgančiose minutėse, valandose, dienose. p. 466

„Mažo gyvenimo“ pasakojimas apie šiuolaikinį žmogų – postžmogų? – Dievą ir bet kokią religiją ne tai kad atmetęs – autorė nė vienoje situacijoje net nebando veikėjui suteikti galimybę bent bandyti apeliuoti į Dievą, kaip gelbėtoją ar guodėją. Prezentuojama, tiesa, tradiciškai ne nauja, bet kaip vienintelė tikra žemėje gyvenančių religija – draugystė.

Kas keista ir neįprasta šiuolaikinėje literatūroje – 666 puslapių didžiulio formato knygoje absoliučiai eliminuota politika ir ideologija. Net užuominų nei apie žinomus veikėjus, nei pasaulio įvykius. Ir tai dar labiau sustiprina „Mažo gyvenimo“ kaip pasakos suaugusiems žanriškumą. Nekonkretus ir laikas. Kai pasakoja praeitį: vienuolyno, prieglaudos – atrodo, kad tos patirtys iš… na, tikrai ne šio tūkstanmečio, bet technologijos, kino industrija ir kitos aplinkos detalės, profesinės erdvės – šio laikmečio. O, kas žino, kaip atrodys iš ateities perspektyvos?

Ir dar. Protagonisto koncepcija kuriama vis iš kitos perspektyvos – jo draugų, įtėvio, rašytoja tarsi pateikia įvairiapusį matymą. Nors skaudžias scenas sąmoningai išplečia ir užaštrina, manipuliuodama skaitytojo jausmais, autorė, atrodo, be jokių emocijų – gailesčio, skausmo, tiesa, bandymas suprasti juntamas net tokių veikėjų kaip prievartautojai – neparodomi kaip monstrai ar psichopatai: brolis Lukas vaikui ir empatiškas, netgi moko jį, guodžia; auklėtojai prievartauja našlaičius, bet, ko gero, grįžta į savo šeimas, gal net turi vaikų – objektyviai ir šaltakraujiškai ne tik stebi pro padidinamąjį stiklą veikėjų išgyvenimus, bet ir stengiasi pateikti be vertinimų. Na, ir apie viską rimtai: be humoro ir ironijos. Bet melodramos, ypač paskutiniuose šimte ar dviejuose puslapių, netrūksta. Na, finišo veik visas tekstas man panašus į graudinančio serialo, sakykim, brandaus ir gero, bet vis tiek melodramą.

„Mažas gyvenimas“, galima sakyti, išskirtinai apie vyrus: viena kita moteris švysteli kaip itin antraeilė ar trečiaeilė veikėja, nieko nelemianti, greičiau kaip šešėlis. Bet tikrai knyga ne tik vyrams. Autorė nesikoncentruoja ties rase, seksualine orientacija, bet ties vyrais tikrai. Reikia pripažinti, kad tai ir nuošalėje palikta tema. Įprasta kalbėti apie moteris, pardavinėjančias savo kūną, apie grobiamas ir sekso industrijai parduodamas, pagaliau netgi pati auklėjimo tradicija – tėvai, mokytojai, kas tik nori mergaites nuo mažens moko būti atsargias ir lyg nuteikiant, kad gali tapti aukomis. Ar pasikeitė laikas – dvidešimt pirmasis a. atvėrė platesnes prievartos ertmes? ar tiesiog pasikeitė požiūris: vyrai irgi pažeidžiami. Ar tiesiog atvirai pripažįstama, kad ir vyrai patiria traumas, kurios ne tik gadina jų gyvenimus, bet ir naikina juos pačius.

Knyga ne tik apie prievartą, skausmą ir tamsą. Tai tik vienas iš daugybės daugiasluoksnio romano segmentų. Nuo pradžios iki pabaigos ir, ko gero, vos ne kiekviename puslapyje vyraujanti tema – draugystė. Be išlygų ir visa apimanti, nesibaigianti.

Manau, kad vienintelė draugystės gudrybė yra susirasti geresnių už save žmonių – ne kietesnių, ne protingesnių, bet švelnesnių, dosnesnių, atlaidesnių – ir vertinti juos už tai, ko jie gali tave išmokyti, ir klausytis jų, kai jie kalba apie tave, nesvarbu, gerus ar blogus žodžius, ir pasitikėti jais – o tai visų sunkiausia. Tačiau ir visų nuostabiausia. p. 199

Mokslo laiku užsimezgusi draugystė patiria įvairius išbandymus, bet tęsiasi visą gyvenimą. Tiek socialine padėtimi, tiek polinkiais keturi skirtingi vaikinai susitinka studijų metais ir tampa savotiška šeima: kartu švenčia, padeda vienas kitam, leidžia laisvalaikį ir pan. Džei Bi, augęs pasiturinčioje ir rūpestingoje moterų aplinkoje – savimi pasitikintis temperamentingas juodaodis vaikinas, atrodo nuo vaikystės girtas ir skatintas, neturi jokių kompleksų ir abejonių dėl išgarsėjimo ir to, ką daro, aistra ir gyvenimo būdas – tapyba. Ir iš tikrųjų, tampa pastebimu, o vėliau ir žinomu dailininku, tapydamas ir eksponuodamas paveikslus su jų draugystės užfiksuotomis akimirkomis.

Malkolmas priklauso turtingai šeimai, ir jam tenka dėti pastangas, kad patikėtų savo kaip architekto pašaukimu, išdrįstų jo siekti, įrodytų savo kaip žmogaus vertę. Šiaip, kaip ir Džei Bi, įdomus, bet pakankamai neatskleistas veikėjas, tik tiek, kiek reikšmingas protagonisto Džudo linijai įprasminti.

Iš visai kitokios socialinės aplinkos į megapolį atvykęs ir sudėtingai finansine prasme besiverčiantis Vilemas. Kaime likę tėvai, patyrę kelių vaikų mirtį, auginantys dar ir neįgalų sūnų, Vilemui regisi ne tik kaip gyvenimo džiaugsmo nepatiriantys, bet ir nepakankamai besirūpinantys invalidu broliu Haroldu, kurį jis besąlygiškai mylėjo ir pergyveno, kai mirė. Ir jautėsi kaltas, kad paliko jį išvykdamas mokytis. Vilemas geraširdis ir, regis, neišmušamas iš patiklaus, draugiško ir pastovaus veikėjo vaidmens nė jokiomis aplinkybėmis. Jis artimiausias Džudui, siejamas ne tik draugystės, bet ir meilės, nešantis gėrį ir ramybę ketveriukės bendravimo peripetijose. Įdomus akcentas, išsakytas per Vilemo požiūrį į meilę: mylėti ne tam tikros lyties – vyrą ar moterį – tiesiog konkretų žmogų. Į klausimą juk tu gėjus: gyveni su vyru, jis nustebęs atsako –  tai Džudas. Lytis meilei neturi reikšmės? Kažkaip ilgai apie tai galvojau, bet, deja, nieko nesugalvojau – per daug netikėta ir neįprasta. O gal tiesiog būti seksualiniu atžvilgiu hetero ar homo – jau ne dvidešimt pirmo a. aktualija. Mylėti tiesiog žmogų? O gal taip ir bus? yra?

Kiek žmogus gali pakelti ir kiek ilgai sunkią naštą gebės nešti? Kas gali išvaduoti iš praeities traumų: psichoterapija, artimi žmonės, laikas, darbas? Ar savižudybė gali būti išeitis iš sudėtingų situacijų? Kiek draugystė gali peržengti privatumo ribas – ar gali? Ar kūno žalojimas, kaip priemonė pamiršti nors trumpam sunkius patyrimus – pateisinama?

Daug literatūrinių kūrinių su depresijos ar nevilties ištiktais veikėjais, puolančiais į alkoholį, narkotikus. Kaip labiausiai paplitusius ir prieinamus slopinimo būdus. Dar vaistus. Bet nė vieno šių būdų Yanagihara netaiko savo veikėjų negandoms palengvinti. Tiesa, Džudą kurį laiką vartojami vaistai išlaisvina nuo žalojimosi ir savęs kankinimo sunkiais prisiminimais, bet jam nepriimtinas chemijos poveikis mąstymui ir blankiam pasaulio pojūčiui. Jis renkasi aštrų protą ir natūralias aplinkos spalvas.

Į narkotikus įsitraukia Džei Bi: ne iš nevilties, o tiesiog. Kad tai neįprasta. Kad praranda smalsą kasdienybei. Bet suvokia, kad toks gyvenimo būdas sunaikins jį kaip daillininką.

Šiais laikais, jei rimtai žiūri į savo meną, narkotikų nevartoji. Piktnaudžiavimas ir mėgavimasis savo silpnybėmis, net pati tokia idėja, išnyko kartu su bytnikais, abstakcionistais, optinio ir popmeno kūrėjais. Dabar galbūt galima kartais įpūsti žolės. Na, arba kartelį kitą, jei esi baisiai ironiškai nusiteikęs, sušniaukšti pora bėgių kokso. Ir viskas. Įkvėpimo amžius baigėsi, atėjo drausmės ir nepriteklių laiia, o ir įkvėpimas dabar neturėjo nieko bendra su narkotikais. Nė vienas, kurį jis pažinojo ir gerbė – Ričardas, Ali, Geltonasis Henris Jangas, – nevartojo nieko: nei narkotikų, nei cukraus, nei kofeino, nei mėsos, nei glitimo ir nikotino. Jie buvo menininkai asketai. p. 258

Daug visokių šiuolaikinei visuomenei aktualių klausimų keliama knygoje, bandoma į juos atsakyti – nevienprasmiškai ir nekategoriškai (nors… nepasitikintis požiūris į psichoterapiją…). Skaitytojui, be jokios abejonės, kils minčių ne tik su knygos vaizduojamu pasauliu susijusių, bet ir su savimi pačiu, savo patirtimis, pažįstamų, girdėtų istorijų. Ir kaip ant psichoterapeuto sofutės gali būti ištraukti tokie momentai, atrodę jau seniai užnešti dulkėmis ir nekenksmingi. Taigi, skaitant „Mažą gyvenimą“ tenka skaityti ir save.

Be abejonės knyga verčia mąstyti: apie veikėjus, pasaulyje egzistuojančius gerus ir blogus dalykus, savo patirtį, pažįstamų, kaimynų, artimųjų, skaitytų knygų, žiūrėtų filmų ir t.t. Ir nebūtinai seksualines traumas. Baimę atsiverti ir nepritapti – kam to vienu ar kitu momentu neteko pajusit? Savotiškas minčių cenzūros panaikinimas. Ir apie draugystę. Kad tai neįkainojama vertybė, turbūt visi žino, bet ar ji tokia gyvybinga kaip romane?

Dviprasmis pojūtis skaitant knygą: pirmoji pusė ne tik įtraukia ir žada neįtikėtiną istoriją, bet ir jauti, kad tai būtina perskaityti, patirti, o ir visiems kitiems, net norisi rėkti – būtina taip pat. Bet… siužetinis slenkstis, nuo kurio kaip krioklio vanduo – ir literatūriniu, ir emociniu požiūriu – mano manymu, viskas pradeda kristi žemyn. Gal slysti iš rašytojos gebėjimo galimybių: mąstymo ir perteikimo dimensijose irgi. Knyga pradeda deginti pati save. Atgaline eiga. Kuo toliau skaitai, tuo labiau nyksta ir anksčiau susidarytas stipraus skaitinio įspūdis, o ir išgyventi emociniai potyriai. Ištęstumas, literatūrinė agonija, prie kurios net nesinori grįžti. Ir ne dėl to, kad aiškus siužetas, ne, dėl dirbtinės melodramos ir sąmoningai sukeltos savotiškos veikėjų ir viso teksto komos: skaitytojas bando dar atrasti gyvybės, bet rašytoja jau nepajėgi nieko pateikti. Kaip būti ir būti su ilgą laiką sunkiai sergančiu mirštančiu žmogumi. Gaila, skauda, eini, kalbi, bet jokios vilties. Bet nieko kito nebelieka kaip stebėti ir ištverti nykią baigties kasdienybę. Taip ir su „Mažo gyvenimo“ pabaiga. O, mintiju, jei taškas būtų padėtas kažkur, daug anksčiau, skaitytojui palikta erdvės (jėgų irgi, vis dėlto knyga išsunkia emociškai) ne ne, ne vilčiai, bet pamąstymams – o gal taip, anaip, jei nebūtų nupieštas tvirtas rašytojos taškas. Gal tikrai pasakos trafaretas išmintingas: pasakojama iki ilgai ir laimingai, nesismulkinant į visa kita, kas ir taip aišku.

Ir, kaip nekeista, skaitant daugiau negu pusę knygos ji tiesiog klampino, vertė mąstyti, užvertus puslapį negalėjau emociškai atsitraukti nuo jos: vaikščiodama, dirbdama, kalbėdama galvojau apie „Mažą gyvenimą“ tarsi apėmus manijai. Užvertus paskutinį puslapį su tokiu palengvėjimu atsidusau: nebereikės grįžti į tą, jau prievarta skaitomą, tiesiog nualinusią istoriją. Palengvėjimas. Lyg slėgęs reiškinys pagaliau išnyko ir… laisvė. Mintiju, kad rašytojos instinktą ir pasakojimo jėgą sudorojo egoistiškas žmogiškasis noras pateikti savą gyvenimo filosofiją skaitytojui kaip privalomybę. Jei paklaustų kas, ar verta skaityti, turbūt pasakyčiau: ką pasakyčiau? Ai, nieko, šita knyga turi susirasti pati skaitytoją arba pats skaitytojas su ja susitikti be kitų rekomendacijų ar draudimų – nes niekas nepasakys, kad emociškai tai lengvas skaitymas. Ir reikia pripažinti, kad tokių įtraukiančių, vienaip ar kitaip paveikiančių knygų vis dėlto pasitaiko nedaug.

Vertinimas: 4,1/ 5

Vienas komentaras “H. Yanagihara. Mažas gyvenimas

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s