R. Postorino. Ragautojos

Postorino, Rosella. Ragautojos: romanas/ R. Postorino, iš italų k. vertė Rasa Klioštoraitytė. – Vilnius: Alma littera,, 2020. – 318 p.

Amputuota epocha

1943-ieji, teritorijoje netoli Vilko irštvos nuošalus Didžiojo Parčo kaimas Rytprūsiuose ir įprastas/neįprastas karo gyvenimas. Ar gali kada nors kataklizmų laikas tapti įprastu, netgi žvelgiant iš aštuoniasdešimties metų perspektyvos?

Paprastas, banalybėmis neperkrautas istorinis fikcinis romanas, gana neblogai suregztu siužetu, nes, atrodo, viskas aišku, istorinė tiesa žinoma, o ir literatūrinė kažin ar gali nuklysti į nežinomus takus, bet autorė vis geba pasukti pasakojimą ne tai kad netikėtai – ne šablonine, galbūt gyvenimiškiausia kryptimi, ir išlaikyti intrigą.

R. Postorino (1978) – italų rašytoja, debiutavusi 2004 m. antologijoje spausdintu apsakymu, 2007 – romanas „Kambarys viršuje“, 2018 – „Ragautojos“, pažodžiui „Prie Vilko irštvos“, atnešęs autorei populiarumą ir kelias premijas, tarp jų ir prestižinę Campiello. Daug kas šį kūrinį lygina su „Aušvico tatuiruotoju“ kaip popsinę komercinės literatūros prekę. Šiaip jau tiesos yra, bet R. Postorino kaip rašytojos svoris, be jokios abejonės, nelygintinas su H. Morris. „Ragautojos“ turi literatūrinių atspalvių, ko nerasi primityviame „Aušvico tatuiruotojo“ pasakojime.

Antrasis pasaulinis karas tolsta, tai akivaizdu ir fikciniuose kūriniuose. Laisvai interpretuojami įvairiausi konceptai, pateikiami romantiniai žudikai, budelio ir aukos klausimas įgyja kitokius vertinimus, dažnai lyg kaitaliojami vietomis. Krauju ir netektimis persunktas realybės erdvėlaikis jau nebeatrodo toks beviltiškas. Ar laikas istorinius nusikaltimus sušvelnina ir pavirsta lyg apsauginiu gaubtu ir budeliams, ir aukoms?

Antrojo pasaulinio karo faktais paremtos literatūrinės fikcijos tampa panašiomis kaip ir kitų laikų – laisvai ir be baimės interpretuojant. Kaip ir „Petro imperatorė“, „Malonės“, „Paskutinės apeigos“ ir t.t. Užsikabina autorius, lyg ir paiso praeities faktų, lyg ir nelabai, bet žmonės, charakteriai – šių laikų. Moralinis ir humanistinis vertinimo segmentas jau iš dvidešimt pirmojo a. perspektyvos. Taigi skaitydami praeitį, skaitome dabartį. Ir karaliauja tikrai populiarioji literatūra, ko ir norėti, tokių knygų kaip „Amo sūpuoklės“ – retenybė, malonios išimtys, gal genijų, ne žmonių darbas.

R. Postorino užsikabina už laikraščio istorijos apie Hitlerio maisto ragautoją. Iš penkiolikos moterų po karo išliko tik viena Margot Wolk, visą gyvenimą niekam nepasakojusi apie savo patirtis, sulaukusi 95–erių, nutaria atlikti viešą išpažintį.

Sekretorė, virtusi Hitlerio maisto ragautoja, tarsi tapo jo bendrininke. Tuo pat metu – ir auka, ir nusikaltėle. O svarbiausia – pati sau norėjau atsakyti į klausimą, o kaip aš pasielgčiau jos vietoje, – taip savo apsisprendimą parašyti knygą „Ragautojos“ („Le assaggiatrici“) aiškina italų rašytoja Rosella Postorino. Plačiau

Buvusi sekretorė, susprogdinus namą Berlyne, vyrui išėjus į karą, –  protagonistė jauna moteris Roza 1943 m. atvyksta gyventi pas uošvius į Didžiojo Parčo miestelį, trys km nuo Vilko irštvos, Hitlerio laikinos, itin saugomos buveinės miške. Niekuo ypatingos, kaip visų pusalkanės dienos taip ir būtų slinkę, belaukiant pranešimų iš fronto, belaukiant mylimo vyro ir padedant nedideliame senukų Hertos ir Josefo ūkyje. Jeigu… Atsitiktinis paskyrimas būti Hitlerio maisto ragautoja. Jokio pasirinkimo – atvažiuoja mašina, nuveža, moterys susodinamos prie stalo, turi suvalgyti, kas joms pateikta, ir valandą laukti: mirs ar nieko.

Visa kas persunkta dviprasmybėmis. Moterys nevienodų pažiūrų: vienos, ko gero, būtų ir pačios savanorėmis tapę ragautojomis, taip prisidėdamos prie garbinamo didžiojo vado, kitos – prievartos aukos. Nors. Kiekvienas kąsnis gali būti paskutinis ir visas kausto baimė, dažnai, ypač pradžioje iš nervų ir pykina, ir pilvus raižo skausmai, bet pamažu priprantama, tiesiog neįvykus nelaimei, pamirštama, jog mirtis čia pat, o jos – bandomieji triušiai. Kita vertus, moterys kas mėnesį gauna piniginį užmokestį, o svarbiausia pavalgo: maistas skanus ir įvairus, tik be mėsos – Hitleris vegetaras.

Dviprasmybės ir jausmų sferoje. Protagonistė Roza su meile ir šiluma mintija apie fronte esantį vyrą, skausmo tarsi paralyžiuota išgirdus apie jo dingimą be žinios, bet… atsiduoda SS leitenanto glamonėms. Ar turėjo pasirinkimą?

Man jo trūko. Ne taip, kaip Grėgoro, likimas staiga pasisuko kita linkme, pamyniau visus pažadus, bet nebuvo taip sunku. Mane užliejo geismas. Suspaudžiau pagalvę, medvilnė buvo šiurkšti, galėjo užsidegti. Čia ne Albertas Cygleris: čia aš. Buvau apdujusi, ir jis mane prižadino. p. 174

Realybėje iš penkiolikos ragautojų liko gyva tik viena. Taigi autorė ir kuria prielaidą – meilė tarp aukos ir budelio. Nors riba nėra kategoriška: Cygleris irgi auka, jis tikėjo ir tiki Hitleriu, užkietėjęs esesininkas, bet, kas žino, kas darosi viduje: pasakoja Rozai, kaip sugriovė savo karininko karjerą – nepajėgė šaudyti žydų. Na, nežinau, man žydų temos įpynimas tiesiog perteklinė, aišku, ja lengviausia manipuliuoti svarstant žiaurumą ir kančias, bet kai paaiškėja, kad ir viena iš ragautojų žydė, o dar ir išsiduoda isterikuodama, o miške dar ir jos tėvas gydytojas žydas kažkaip jau kitaip negalvoji: krauta, kas tik įmanoma į siužetą. Nuo to aišku, nukenčia ir pagrindinės veikėjos galėjęs labiau atsiskleisti paveikslas – atsikartoja literatūrinės ir istorinės klišės, o vidiniams ir išoriniams veikėjų konfliktams medžiagos, atrodo, ir taip su kaupu.

Galėjau mylėtis su Cygleriu nekreipdama dėmesio į tai, kas jis toks: daržinėje būdavo mūsų kūnai, mūsų juokai ir tasai vaikas, su kuriuo sudariau sąjungą, nieko kito. Jokio kito žmogaus. Galėjau mylėtis su Cygleriu, nors ir mano vyras pražuvo fronte, juk ir jis žudydavo kareivius ir civilius, galbūt ir jam nepavykdavo užmigti, o gal tapo impotentu arba dulkinosi su rusėmis, – jie azijiečiai, jie ne tokie kaip mes, – nes jis išmoko kariauti, ir žinojo, kad šitaip reikia kariauti. p. 217

Viena, kas maloniai nustebina, kad veikėjai nėra schemos: teigiami, neigiami, istorijos suskirstyti į budelius ir aukas. Takoskyra trapi ir netgi išnykstanti. Apraudanti fronte dingusį vyrą moteris susideda su esesininku, nėra jo prievartaujama, bet išdavike nepavadinsi – vidinis nerimas ir instinktų jėga tarsi sugroja savo melodiją, tiksliai ir nenusakysi, kiek priklausomą nuo žmogaus. Ir tarnaujantis fiureriui, ir prieš jį kovojantis – žmogus. Aklas fanatikas ar stebintis, darantis klaidas ir nusikaltimus ir patiriantis kaltės jausmą – jau kitos plotmės klausimas. Ar bandoma į tai atsakyti šioje knygoje? Gal ne per daug giliai – o kaip atsakyti? visais laikais žmonės klysta, būdami ir nebūdami nusikaltėliais – autorės tikslas nėra pasmerkti fašizmą – o gal? – greičiau parodyti žmogaus klaidžiojimus kataklizmų ištiktoje šalyje, kai pagrindinis instinktas – išgyventi.

„Ragautojos“ – dar viena knyga apie specifines Antrojo pasaulinio karo patirtis. Pasakojimas įtraukia, autorė, atrodo, puikiai išmano bestselerio schemą: siaubo intarpai, komplikuotos meilės, vidiniai konfliktai, bet neapkraunant skaitytojo plačiomis refleksijomis ar filosofinėmis intelektualinėmis nuokrypomis. Taigi, sklandžiai ir subalansuotai per istorijos slenksčius.

Vertinimas: 3, 8/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s