L. A. Urrea. Puolusių angelų namai

Urrea, Luis Alberto. Puolusių angelų namai: romanas/ L. A. Urrea; iš anglų k. vertė Aidas Jurašius ir Paula Urbonaitė. – Vilnius: Balto, 2020. – 368 p.

Juokas pro ašaras

Luisas Alberto Urrea (1955) – meksikiečių amerikiečių poetas, romanistas ir eseistas. Tai žinomas ir produktyvus, dažniausiai vadinamas pasienio, rašytojas, besinaudojantis dvikultūre patirtimi, gvildenantis meilės, netekties ir triumfo temas. Laimėjęs įvairiausių premijų, tapęs daugelio dalyviu ar finalininku (Pulicerio).

„Puolusių angelų namus“ (2018) rašydamas rėmėsi vyresnio brolio gyvenimo ir mirties istorija, o kuo ryškiau akcentuoti regioninę Meksikos Amerikos liniją paskatino 2017 m. D. Trumpo pradėta agresyvi politika ir sienos statymas prieš migrantus meksikiečius. Kaip pats rašytojas sakęs, jį „domina ne sienos, bet tiltai“. Mišrios šeimos giminės segmentai nusidriekę per abi šalis ir dažnai šaknys vienoje šalyje, o šakos per abi, nors skurdus pragyvenimas Ameriką vertė kiekvieno svajone.

Vienos didelės meksikiečių šeimos mikropasaulis. Paprasti žmonės, paprasti jų reikalai, buitis, elementarios kalbos, šurmulys jaunų, vaikų, vyrų, moterų, brolių, seserų, vaikaičių ir t.t. Jokios pasaulinės problemos negvildenamos, nei didelių nusikaltimų, nei humanistinių iššūkių neliečiama, bet, atrodo, kad kalba ne apie mažą visuomenės ląstelę – šeimą, bet žmonijos patirtis apskritai.

Protagonistas septyniasdešimtmetis Didysis Angelas guli mirties patale, klausosi už sienų šurmuliuojančių artimųjų, bando pasverti nugyventą laiką, įvertinti santykius su svarbiausiais žmonėmis ir tinkamai užbaigti žemiškąją kelionę. Žodžiu, tematiškai Kai aš gulėjau mirties patale, bet protagonisto traktuote labiau primena ne niūrųjį Folknerį, bet „Krikštatėvį“, kur vieno asmens kultas ir įtaka neabejotinai lemia visų šeimos narių gyvenimus. Pagarba, žiaurumas ir meilė neišskiriami bendrystės komponentai. Ne švelnybės. Klaidos, apgailsetavimai dėl jų ir atsiprašymai.

Meksikiečių amerikiečių šeimoje, regis, Patriarchu vadinamas Didysis Angelas pelnė pagarbą darbais ir asmeniniu vyro ir tėvo pavyzdžiu. Nors, kaip pats vertina, nežinojo nei kaip auklėti vaikus, nei kaip elgtis su jais suaugusiais ir tolstančiais nuo tėvų. Bandė daryti kaip jo tėvas – lupti berniukus, ugdyti vyriškumą prievarta ir net žiaurumu: „kelti vaikams skausmą reiškė ruošti juos gyvenimui.“ p. 137

Štai toks apdovanojimas: galiausiai suprasti, kad kiekviena gyvenimo minutė buvo verta kovos, negailint kraujo ir ugnies. Tačiau dauguma tų minučių buvo nesusimąstant tarsi nuleistos į klozetą. p. 109

Ne, tai ne niūrus ar sentimentalus kūrinys apie mirties patale gulintį susireikšminusį senį ir apie jį ant pirštų galiukų stypčiojančius artimuosius. Nieko panašaus. Ir jokiu būdu ne sarkastiškas ar ciniškas. Tragikomiškas. Kaip ir kiekviena diena, jei kas geba įžvelgti. Mirtis – kaip gyvenimo prieskonis, be perstojo bėgantys titrai – sėkmė–nesėkmė–pakilimas–kritimas – vis dėlto užsibaigiantys.

Nuo vėžio merdintis Patriarchas suruošia paskutinį savo gimtadienį – kaip atsisveikinimą. Bet ištinka ir šis tas netikėto – dieną prieš miršta šimtametė motina America, taigi jį vos besilaikantį vežimėlyje veža į nenumatytą giminės susiėjimą – juk motinos laidotuvėse dalyvauti sūnui būtina. Ir gimtadienis.Nors mažai gyvasties jis stengiasi iš paskutiniųjų sudalyvauti, akimis paglostyti artimus ir brangius, kas kad nutolusius šeimynykščius, tyliai ar garsiai atsiprašyti, bet, aišku, šmaikščiai, savo gringo kalbėsena, nesukeliant kitiems gailesčio ir guodimo. Parodyti kaip žmogus turi mirti, atrodo, pagrindinė ir vienintelė likęs įgyvendinti tikslas.

Giminaičiai suvažiuos iš visur: Beikersfildo, Los Andželo, Las Vegaso. Mažasis Angelas, jo jaunėlis brolis, atkeliaus net iš Sietlo. Jie rezervavo viešbučius. Pasiėmė laisvų dienų. Stambūs lošėjai ir studentai, daugybę kartų sėdėję kaliniai ir iš pašalpų gyvenančios motinos, džiaugsmingi vaikai ir liūdni seniai, pinches gringos ir visi galintys atvykti giminaičiai. p. 36

O kadaise… Praeitis, sunki vaikystė, ypač palikus tėvui, be maisto ir pinigų, su motina ir mažesniais vaikais Meksikos pasienyje Tichuanos mieste, nė kiek nelengvesnė dalia žiaurumu ir suktumu pasižyminčių tėvynainių laive ir svajonė – Amerika.

Taigi centre šeimos problemos: vyro ir moters santykiai, tėvų ir vaikų, skyrybų įtaka požiūriui į žmones ir pasaulį, svajonių ne/išsipildymas svajonių šalyje Amerikoje.

Vaizduojamos šeimos išskirtinumas – nors šiais laikais vargu ar tai ne įprastybė – imigrantų statusas, vaikai gimę ne gimtojoje šalyje, suaugusiųjų adaptacija naujoje kultūroje, kartų skirtingi požiūriai į tradicijas, ir svarbiausią kultūros konstantą – kalbą.

Negali žinoti, kaip kalba pakeis šeimą. Jo vaikai nenorėjo mokytis ispanų, o štai jis nėrėsi iš kailio, kad išmoktų angliškai. Du virtuvėje prie stalo su kava, cigaretėmis ir nudrengtais žodynais sėdintys vyrai. Nauji žodžiai jiems buvo tarsi drugeliai, gaudydavo juos, o paskui prismeigdavo atmintyje rūšiuodami pagal atspalvį. p. 29

Kūrinyje nesuskaičiuojama daugybė veikėjų, vieni štrichiškai paminimi, kiti – per rakursus į praeitį, jų asmenines patirtis gana smulkmeniškai, aišku, norint sąmoningai įvesti ar išplėtoti jau pradėtą temą. Ir visi, kokie bebūtų – protagonisto Angelo De La Cruzes šeima. Ir toli gražu ne didingais pasiekimais garsėjanti – gal tik netikram broliui Mažajam Angelui pavykę užkopti ant aukštesnio – inteligento – socialinio laiptelio. Į vieną būrį – maskaradą – susirenka darbininkai, kekšės, kaubojai, turtingi vyrai, banditai ir šventieji. Apsigėrę, apsinarkašinę, liūdni ir linksmi, cinikai ir optimistai. Mylintys vieni kitus ir nekenčiantys. Ir apibūdinami su jumoru, lyg per dantį traukiant: Minė lankėsi net Meno muziejuje. Perla Amerikoje gyveno tik keturiasdešimt vienus metus – negalima tikėtis, kad išmoks angliškai per naktį.

Kaip ir būdinga Lotynų Amerikos literatūros tradicijai – kaipgi be maginio realizmo? Poetiškai ir mistiškai įsiterpia saikingai kaip visai kitokio rakurso – dvasinės mistikos elementai – į realistinį sąmoningai supaprastintą pasakojimą.

Mintimis Didysis Angelas tyliai paliko kūną ir pakilo iš lovos. Nuėjo į prieškambarį. Vėjelis buvo toks gaivinantis, kad, atrodė, pučia kiaurai kūną. Jis žinojo, kur rasti auglius ir kaip juos atvėsinti. Koks palengvėjimas. Lyg stiklinė vandens per kaitrą. p. 141 p.

Telegrafiškas stilius, jumoras, poetiškumas, slengas persipina ir sukuria savitą stilistiką. Atrodo. Lietuviškas vertimas stringa. Mechaninis. Ką reiškia du vertėjai tokio nedidelio kūrinio: vienas išverčia vieną dalį, kitas – kitą, o stilistika, atmosfera? Akivaizdžiai trūksta laisvumo ir autentikos kalbai. Nuolat turi stabčioti ir sugalvoti, ką reiškia vienas ar kitas sakinys. Tokiai stilistiškai savitai knygai nekokybiškas vertimas sunaikina ir dalį žavesio.

Vis dėlto tai išminties knyga, kur jaučiasi ne tik rašytojo profesionalumas, bet ir gyvenimo patirtis. Kur persipina įvairiausios spalvos, įtampos atmosferoje skamba juokas, keiksmai, elementarios buities detalės ir poezijos intarpai, tas pats veikėjas elementarus paprastas žmogus ir kartu poetas. Kas dar? Viskas: nuo sauskelnių iki didybės, tiesa, kad heroizmu tampa šypsena alinant skausmui, didingumu – tiesiog prisiversti atsikelti iš lovos. Ir laikas. Neapčiuopamas vieniems ir jau tiksintis minutėmis kitiems, kaip ir skyrių fiksavimas valandų ir minučių intervalais.

Ir tai viskas? Gyvenimas tiesiog pasibaigia? O mes žiūrime televizorių? p. 135

Vertinimas: 4,2

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s