L. I. Messina. Tai, ką patikime vėjui

Messina, Laura Imai. Tai, ką patikime vėjui: romanas/ L. I. Messina; iš italų k. vertė Rasa Klioštoraitytė. – Vilnius: Alma littera, 2020. – 230 p.

Vėjas yra Dievas


Poetiška ir subtili knyga apie universalius išgyvenimus: artimųjų netekties skausmą, liūdesį, ilgesį, ryšio su išėjusiais paieškas ir, aišku, stengimąsi toliau gyventi.


Skirtingose šalyse vis kitokios tradicijos ir požiūriai į pasaulio sąrangą bei realių ir neapčiuopiamų dimensijų ryšį, nors daugumai būdingas tikėjimas, kad ryšiai tarp esančių ir išėjusių įmanomi, kad nematomais keliais tarsi voratinklių gijomis mezgasi sąsajos, niekada nenutrūkstančios, gal tik mūsų mintyse, o gal…

<…> senais laikais žmonės tikėjo, jog mirusiųjų pasaulis esąs už jūrų ir upių, todėl daugelyje Japonijos vietovių gyvavęs nuostabus paprotys – į žibintus, popierines valteles, būdavo įdedamos nedidelės aukos arba juose įžiebiamos ugnelės ir jie paleidžiami į vandenį, patikimi srovei, kad plauktų į atvirą jūrą. p. 128 Plačiau


L. I. Messina, gimusi Romoje, dvidešimt trejų išvyko studijuoti į Japoniją, pamėgusi rytietišką kultūrą ir kalbą, gyvena ten iki šiol. 2011 m. pradėjo rašyti tinklaraštį apie gyvenimą Japonijoje ir savo kasdienybę Tokijuje, o netrukus išleido ir keletą knygų.

Pasakojimas atsiremia į 2011 m. Japonijoje įvykusį cunamį. Per žemės drebėjimą ir cunamį žuvo arba dingo be žinios apie 24 000 žmonių. Daugybė liko neviltyje dėl jų artimuosius ištikusios tragedijos.


Japonų tautoje skausmas išgyvenamas asmeniškai, remiamasi samprata: kuo didesnią neviltį patiri, tuo mažiau ją atskleidi kitiems. Iš didžiulio drovumo tarsi negalėtum parodyti nuo sielvarto sudužusios sielos.


Vieną dieną Kudžirajamos – Banginio kalno – papėdėje, visai netoli Ocučio miesto, kurį stichija nuniokojo itin stipriai, vyriškis savo namų sode įrengė telefono kabiną. Su senu, juodu nepajungtu telefonu, kalbančiojo balsus paskleidžiančiu vėjui. Rašytoja išgirdusi tokią istoriją kaip ir dauguma buvo paveikta ir nusprendė įprasminti kūrinyje. Netekties skausmas suveda du visai atsitiktinius žmones: radijo laidų vedėją Jui, per cunamį netekusią motinos ir dukrelės, ir gydytoją Fudžitą, palaidojusį neseniai nuo vėžio mirusią žmoną ir likusį su maža dukra.


Autorė pasakoja santūriai ir subtiliai, sukurdama mistinę atmosferą ir išlaikydama pusiausvyrą, nenukrypdama nei į sentimentalumą, nei į per didele logika grįstą pasakojimą. Kitaip sakant, knyga alsuoja rytietiškumu, kur net fiziniai dalykai nėra bedvasiai. Lėta ir savotiškai atsargi. Žodžiais, veiksmais, net mintimis.


Sielvarto slegiami du žmonės bando gyventi ir, kaip įprasta toje šalyje, nedemonstruoti savo jausmų. Abu susitinka iš kalbų nugirstame Bell Gardia sode.

Ten atkeliaudavo daug tokių, kaip ji, išlikusių gyvų 2011-ųjų kovo vienuoliktą dieną, dauguma atvažiuodavo iš Ocučio. Bet atvykdavo ir tų, kurie neteko sirgusio artimojo, kurių artimasis žuvo automobilio avarijoje, ten atvažiuodavo ir pagyvenusių žmonių, norinčių pasikalbėti su savo per Antrąjį pasaulinį karą pražuvusiais tėvais, atvykdavo ir nežinia kur dingusių vaikų tėvai. p. 47

Visiškai iracionalūs dalykai kartais tiesiog padeda išgyventi. Lankydamasi sode ir po jį vaikščiodama Jui nedrįsta kalbėti vėjo telefonu, galbūt nežino, ką pasakyti savo mirusiems, bet pamažu keičiasi požiūris į realiojo ir transendentinio pasaulio santykį. Ne taip būtina dalinti žmones į gyvuosius ir mirusius, ypač artimuosius.

Reikėjo tik susitaikyti su tuo, kad rankomis nieko nepaliesi, kad turėsi pasistengti užkamšyti visus atminties plyšius, mylėdamas džiaugiesi ne tuo, ką gauni, bet tik tuo, ką duodi. p. 55.

Pamažu vystosi ir santykiai tarp gyvųjų: vyras ir moteris važiuoja kartu iš Tokijo: kartu tyli, kalbasi, atrodo, apie paprastus dalykus – kasdienybę, darbą, kartu pietauja ir pabendrauja su sodo šeimininku, sukaupusiu daug atvykstančiųjų istorijų ir besistengiančiu būti kiekvienam maloniu. Kas gydo – laikas, telefonas, žmogus žmogų? – ko gero, viskas kartu sudėjus, svarbiausia, protagonistai pamažu pradeda gyventi į priekį, ne tik praeitimi.


Mirus motinai, Fudžitos dukrelė nustojo kalbėti. Praėjo nemažai laiko, o ji netarė nė žodžio. Artėjant ėjimo į mokyklą pradžiai, nežinodamas ką daugiau daryti, kaip padėti mergaitei, tėvas atsiveža ją į tarpinę vietą tarp mirusiųjų ir gyvųjų – sodą su telefonu, tikėdamasis, gal panorės ką nors pasakyti mirusiai mamai.

Ne tik gražiai parašyta, poetiška knyga, bet ir viltinga. Ištikus nelaimėms linkę patikėti metafiziškais dalykais, kurie gal keistai, gal net beprotiškai atrodo tvirtai ant žemės stovintiems, dar nepatyrusiems nelaimių, bet visiškai kitokių – amžinų ar atgyjančių ryšių – ieško dvasinėje tamsoje atsidūrę. O ir sapnai, atmintis – lyg realūs, lyg nerealūs, bet egzistuoja, talpindami ir šį, ir anapusinį pasaulius.


Vertinimas: 4,3/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s