H. K. Milwood. Malonės

Hargrave, Kiran Millwood. Malonės: romanas/ K. M. Hargrave; iš anglų k. vertė Eglė Raudonikienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – 368 p.

Religinių malonių paradoksai

Kiran Millwood (1990) – prozininkė, poetė, dramaturgė. Vaikystėje ji norėjo būti kate arba katės savininke, arba tapti pirmąja moterimi Marse. Kol kas tik vienas noras išsipildė, bet Kiran greitai suprato, kad buvimas rašytoja leidžia fantazuoti, kiek tik nori.

Autorė išgarsėjo jaunimui skirtomis knygomis ir gavo keletą reikšmingų apdovanojimų. „Malonės“ – pirmasis romanas suaugusiems, iš karto tapęs bestseleriu, išverstas ir į kitų šalių kalbas.

Jaunos autorės istorinė fikcija apie šešiolikto amžiaus nuošalią šiaurės Norvegijos salą, kur atšiauri gamta paverčia gyvenimą itin sudėtingu, to neužtenka, dar prisideda ir religinis teroras. Inkvizicijos laužai. Raganos. Baimė. Ir samių sąmoningas naikinimas.

Vardė – sala, vienoje jos pusėje tarsi kąsnis iškąstas uostas, o kitos krantai pernelyg statūs ir uolėti laivams švartuotis. Marena tinklus pažino anksčiau nei skausmą, orus anksčiau nei meilę. Vasarą jos motinos rankos būna nusėtos mažyčiais randeliais nuo žvynų, o išpleiktos žuvys tarsi vaikiški vystyklai iškabintos sūdytis ir džiūti arba suvyniotos į elnio odą ir užkastos pūdytis. p. 22

Taigi išlikimo tema. Salos gyventojams per ilgas žiemas ir trumpas be naktų vasaras visą laiką tenka kovoti, kad išgyventų: nenumirti badu, nesušalti. Pagrindinis maisto ir mainams suruošiamų produktų šaltinis – jūra. Ir staiga gruodžio 24 dieną, vyrams tik nuleidus valtis į vandenį, moterims stovint ir dar juos stebint nuo kranto, užslinkęs tamsus debesis pažeria nematytą negirdėtą pragarą. Žūva keturiasdešimt salos vyrų.

O gyvenimas eina. Kokia benutiktų tragedija reikia išliki. Išvargusios per žiemą, o pavasarį palaidojus jūros sugrąžintus kūnus, moterys vienos priverstos išplaukti žvejoti, nes visi jas pamiršo, niekas neatsiuntė jokios pagalbos. Ir koks džiaugsmas, kai pavyksta. Prasiveržia ne tik stiprybė ir pasitikėjimas, bet ir pajauta, kad nori ar ne, gyvenimas grįžta.

Nors pastorius Kurstonas vis rėžia griežtesnius pamokslus apie paklusnumą, „Marena jaučia tarp moterų plintantį pokytį, virsmą. Jas užvaldo kažkokia tamsesnė jėga – tą gali patvirtinti ir stebėdama save. Jai vis mažiau įdomu, ką sako pastorius, ji vis daugiau laiko skiria darbui: žvejoja, kapoja malkas, pluša laukuose. Bažnyčioje jos mintys nuklysta tarsi prie kranto nepririšta valtis: į jūrą, prie irklų ir geliančių rankų.“ p. 54

Iš tikrųjų 1617 metų gruodžio 24 d. šalia Vardės salos – labiausiai į šiaurės rytus nutolusio Norvegijos taško – kilo ūmi audra, vėliau įvardinta kaip užkerėta. Tuo laiku karalius Kristijonas IV, įpusėjęs savo penkiasdešimt devynerių metų valdymo laikotarpį, siekė įsiamžinti pasaulio istorijoje. Įtvirtinant Bažnyčią ir galutinai numarinant samių įtaką šiauriniuose karalystės pakraščiuose. Ir tam pasisamdo jau pasižymėjusį škotą: lensmaną Kaningemą. Žiaurus ir užsitesęs raganų medžioklių laikotarpis: myriop nuteistas devyniasdešimt vienas žmogus: keturiolika vyrų ir septyniasdešimt septynios moterys, viršijant netgi karaliaus planus: visi pasmerktieji vyrai buvo samiai, o moterys – norvegės.

Kai aplinkui nykuma ir badas, ir visas sukaustęs praradimo skausmas, atrodo, moterys turėtų suartėti ir atsiremti viena į kitą. Autorė įdomiai, paprastai ir įtikinamai per veikėjų elgesį skleidžia bendruomeninės sąmonės kismus: ir anksčiau buvę priešiškos, patyrę bendras nelaimes, trumpam lyg ir suglaudžia pečius išgyvenimui: natūriniai mainai, darbo pasidalijimas ir vertinimas viena kitos įgūdžių skirtingose sferose: toji geriausiai siuva, toji – kailius paruošia, maisto atsargas ir pan. Bet labai greitai ir taip nebuvę vieningos, suskyla į dvi priešiškas stovyklas: sveiko proto, tvirtai ant žemės stovinčias, gebančias fiziškai ir psichiškai išgyventi atšiauriomis sąlygomis ir be vyrų – Kirstenė, Marena ir dalis kitų. Ir religijos, gal greičiau bažnyčiai pataikaujančios fanatikės. Ar jos tiki, tuo ką kalba ir daro, ar tai įžvalgus prisitaikymas, veidmainiavimas? Jų priešakyje Turilė: agresyvi, vienos nuomonės nešėja, be žmogiškosios atjautos. Norom nenorom verčia pagalvoti – ar žmogus iš tikrųjų yra žmogus, jei kaimynes, saloje artimiausius asmenis, kurios su ja dalinosi sunkiai sužvejota žuvimi bado metu, gali skųsti pastoriui, kurti joms storiausias nusikaltimų dosje. Nelaikyti žmonėmis – raganos. Ar tai tikėjimas visu tuo, ar išdavystės, noras ne tik išlikti, bet ir įsiteikti, netgi pirmauti pataikaujant valdžios atsiųstiems persekiotojams.

Taigi esminis klausimas: kodėl net sudėtingomis aplinkybėmis bendruomenė ne susivienija, o skyla. Ir… paremia tą lyderę, kurios bijo, kurios pusėje valdžia ir galimybė išgyventi. Kad ir kitų sąskaita. Įdomiausia ir dramatiškiausia dukters ir motinos linija: senutė prilimpa prie išdavikių, pasmerkdama be gailesčio marčią samę Dyną, svyruodama, galbūt viduje ir kovodama, nusisuka ir nuo dukters Marenos. Vis dėlto autorė kraujo ryšį iškelia kaip svarbesnį už išdavystę: motina palūžta po pamatytų deginimanų moterų ir, išsigandusi dėl dukters, atsigręžia į ją.

Aukos ir budeliai. Kaip esant vienomis, geidžiama tapti priešybe. Jėga, baimė, išgyvenimo instinktas? Tai visų laikų klausimai, išbandymas žmogiškumo kraštutinėmis aplinkybėmis.

Nežinau, ar atsiųsto pasižymėjusio raganų medžioklėmis Absolomo Korneto virsmas iš aukos – sunki vaikystė, jaunystėje patirtos skriaudos – į fanatišką ir negailestingą budelį įtikinamas, jo paveikslas gana statiškas, kaip įrankio naudojimas veiksmui atlikti, juolab, kad ir santykis su žmona Ursula itin vienpusiškas: veik nekintantis: ji daiktas, jis savininkas. Kaip vyras, ir kaip profesijos atstovas veik neišskiriamas: primityvus, emociškai ignoruojantis realybę, sunku suvokti, ar jis tiki, tuo ką daro, ar daro – naikina žmones – dėl savanaudiškumo – karjeros. Atrodo, savyje jis ir nekelia esmės klausimų: kas, kaip ir kodėl, karaliaus pasiuntinys, aklai vykdantis įsakymus, dar ir besistengiantis pralenkti reikalavimus.

Ne mažiau nei išgyvenimo svarbi ir meilės linija romane. Su pagarba ir natūraliai prisimenamas Kirstinės santykis su žuvusiu vyru – jie net į jūrą kartu išplaukdavo, vadinasi, artumas neabejotinas. Atvykusio lensmano ir jo puošnios žmonos Kristinos tarpsuvio santykiai piešiami naivios, bet dar pulsuojančios iš padorių namų atsivežtomis žmogiškumo vertybėmis Ursulos akimis: prisitaikėliški, kažkuo nešvarūs, netgi vulgarūs ir, atrodo, pavojingi. O daugiausia dėmesio skiriama naivios mergaitės ir raganų medžiotojo sustabarėjusių pažiūrų vyriškio Absolomo ryšiams. Kur pasuks meilės liniją, tikrai neatspėjau, įsivaizdavau, kad vyras susigundys vietine moterimi, gal net apšaukta ragana. Bet aišku, kai pradeda skleisti jo asmenybės primityvumą ir, po galais, visas bjaurastis elgesio su žmonėmis suversdamas Dievui, kaip jo norus ar reikalavimus: meldžiasi ir meldžiasi, kankina įdagais, nardinimais į vandenį ir deginimu ir meldžiasi meldžiasi, kur jau ten išdrįs įsimylėti ką nors ne standartinio. Bet homoseksuali protagonisčių meilė ne tai kad ne įtikima, tiesiog stipriai atskiedžianti viso kūrinio rimtį, o ir nupigina siužetą. Autorė neatsispiria pagundai sušiuolaikinti problemas neaplenkiant ir seksualinės dimensijos. Nors nė kiek nebūtų sumažėjusi intriga, jei moteris būtų apjungusi tik ar net draugyste.

Dviprasmiškas knygos pavadinimas „Malonės“ atspindi ir dvigubus standartus žmoniškumui, dieviškumui, raganiškumui, kam tik nori, vertinti. Kas tos malonės? Regis, turėtų būti kažin kas susiję su gero patyrimu, kaip apdovanojimai. Bet religijos požiūriu kas benutiktų, galima įvardinti kaip Dievo siųstas malones. Mušimus, kankinimus, įdagus, nardinimus į vandenį, deginimą – irgi. Ir nieko nepridursi, pavadinimas – itin taiklus ir atskleidžiantis esmę.

Įdomi, gal ne itin išplėtota, bet tikrai ryški romane – vietinių gyventojų lapių/ samių likimo tema. Jų gyvenimo būdas įvardijamas kaip kenkėjiškas, jų papročiai – nusikaltimais. O jie patys – raganiais ir raganomis. Kokie gi tie raganavimai, dėl kurių dega laužai ir spirga žmonių kūnai? Sunku patikėti, bet runos, vėjo užkalbėjimai (kaip gražiai skamba), mirusių vyniojimas į tošis, būgnų mušimas ir pan. Norvegėms moterims – žvejyba, nešiojimas kelnių ir bet kas, ką tik galima sugalvoti – kaip audros iššaukimas.

Keistas paradoksas: atskirtyje, didžiuliame varge gyvenantys salos žmonės yra daug aukštesnės moralės ir sąmoningumo negu atvykėliai iš miestų civilizacijos su savąja religija. Ir žiauresni.

Nors autorė britė, bet skaitant jauti ne tik šiaurietišką atmosferą, bet ir stilius primena skandinavų: trumpi sakiniai, kapotas pasakojimo būdas, daug kas paliekama tarp eilučių. Be abejo, skaitymo malonumą teikia sklandus, nestringantis vertimas.

Vertinimas: 4/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s