S. Dirsytė. Fata Morgana

Dirsytė, Sonata. Fata Morgana: istorinis romanas/ S. Dirsytė. – Vilnius: Alma littera, 2020. – 176 p.

Tolstančios praeities mistika

Maloniai susiskaičiusi lietuvių klasiką primenanti knyga. Jeigu būtų užsienio romanas, turbūt pavadintume magiškojo realizmo, šiuo atveju įvardijamas kaip istorinis. Legendos persipina su protėvių atsiminimais, tikrovė su prietarais ir antgamtiškojo pasaulio elementais.

Kėdainių kraštas, regis, pakankamai tinkamas siaubo pasakoms kurti: dvarai, bažnyčios, o ir eiliniai namai apipinti mįslingų patyrimų ir jų interpretacijų.

Centre autorės šeimos istorija tarpukariu ir Antrojo pasaulinio karo metu. O pats pasakojimas prasideda protagonistės, Sirutiškyje gyvenančios Elenos (prosenelės), prisiminimu apie Nevėžiu plaukiančią prabangią aukso spalvos sofą. Kaip paaiškėja ją sužvejojus, su negyva kaimo mergina, Elenos drauge Sofija. Tarnavusia klebonijoje pas jauną kunigą Paulių, staiga, pasikorus dar vienai mergaitei, Barborai, pabėgusį nežinoma kryptimi. Taigi, kaip įprasta to laiko pasakojimams apie didžiausią merginų negandą – apgaulę ir žudymąsi kaip išeitį. Elenos girdėti pasakojimai, atrodo, savaime jungiasi į vienį ir atveria panoraminį legendinį Kėdainių krašto vaizdą. Dvarai su savo istorijomis, Stolypino, žemės reformatoriaus, šeimos nutiktys prie Nevėžio, provincijos kunigų – girtuoklių ir gašlūnų įtaka vietos žmonių likimams, karas, žydų tragedijos, pokario neramumai – visas dramatiškas istorinis laikotarpis lakoniškai, sekant to meto kalbos maniera apie tai, kas seniau plito iš vienų lūpų į kitas, buvo perpasakojama, aptariama ir su naujais atspalviais kaip vėjas sukosi nuo vienos sodybos prie kitos. Ir viskuo tikima, kas susiklostė per laiką: mirusiųjų sielų lankymusi, paukščio ar šuns apsireiškimu kaip nelaimės ar netikėtos žinios pranašu, fata morgana – optine apgaule, kai vandenyje esantys objektai gali atrodyti tarsi sklandantys ore. Šis reiškinys tarpukario geografų buvo pastebėtas Nevėžyje ties Kėdainiais ir aprašytas. Fata morgana kūrinyje tapo ne tik ramybės pranašu, bet ir neįmenamų paslapčių simboliu

Skirtingas istorijas jungia ne tik bendra erdvė, mistika, lemties jėga, bet ir per visą knygą vingiuojanti vienos šeimos istorija. Elena anksti likusi našlaite, turėjusi rūpintis dviem jaunesniais vaikais, patyrusi vargo, bet ir aplinkinių ir giminių atidos ir gerumo, į pasaulį žvelgia su viltimi ir atkaklumu įveikti sunkumus – po karo pardavusi karvę išrūpina vyrui invalido liudijimą, kad apsaugotų nuo primetamų prievolių ir kaltinimų, geba rūpintis vaikais, nešti jų skausmą – vokiečių kareiviui išprievartavus vyriausią dukrą. Elena gležna, o kartu ir stipri moteris, tiesa, nepasižyminti individualumu, atstovaujanti archaiškai įprastai klasikos suformuotai lietuvei moteriai – šeimos, tradicijos, religijos saugotoja ir gynėja.

Sklandžiai papasakota intriguojanti Kėdainių krašto kronika, bandant kai kur individualizuoti veikėjų kalbą, kai kur tai pamirštant, nukelia į senovę, senovinį kaimą, tiesa, vis dėlto pasigendi modernaus atskaitos taško, originalios perspektyvos, lyg verstum A. Vienuolio ar V. Krėvės laikų kūrinį, vis dėlto neprilygstančio autentikai, tiesiog pritrūksta individualaus autorės balso.

Vertinimas: 4/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s