L. Slimani. Žmogėdros sode

Slimani, Leila. Žmogėdros sode: romanas/ L. Slimani; iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 207 p.

Be sentimentų

Stiprios destrukcinės jėgos apimta moteris. Lyg ir sąmoninga, lyg ir ne visai. Kaip lošėjas, kaip alkoholikas suvokiantys juos žudančią priklausomybę, bet negalintys sustoti. Apie alkoholikus dažnai sako: neturi atsparumo geno. Gėrimui. Matyt, gali visokių genų žmogui trūkti ir, ką čia ir kalbėti, tokiu atveju niekaip nepagrįsi nei jų elgesio, nei jų savęs ir artimųjų beprasmio alinimo, o ir psichologiškai neįsikibsi į vaikystės skaudulius ar kažkieno suformuotą nepilnavertiškumo sindromą.

Debiutinės L. Slimani knygos „Žmogėdros sode“ (lietuviškai pirmiausia išversta Gonkūrų premiją laimėjusi „Lopšinė“) protagonistė tikrai neeilinė moteris. Kokia? Neparanki gyvenime būtų, neparanki ir kaip veikėja. Neatitinkanti jokių standartų: nei normalios, nei nenormalios. Moteris nimfomanė ir tai neaišku, ar būtent tokia galima apibūdinti; dvigubą, visiškai prieštaringo pobūdžio, gyvenimą gyvenanti: bandanti suderinti šeimą, motinystę su gyvulišku kergimusi su pirmu pasitaikiusi vyriškiu – kad tik naujas, nepažįstamas ir neprognozuojamas. Nepatenkinti seksualiniai poreikiai? Rašytoja neapsiriboja klasikine priežastimi (vargu, ar orgazmas – tikslas) – tiesiog brutalumas, pavojus, psichologinė ir kūniška tarša tarsi padeda pakelti kasdienybę ir stingdančią lyg mirtis monotoniją: „nepakeliama būties lengvybė“.

Erotizmas aptraukdavo viską. Jis maskuodavo dalykų lėkštumą, tuštybę. Jis suteikdavo reljefą jos mokyklinėms popietėms, gimtadienų pusdieniams ir net šeimos susirinkimams, kur visada būna koks senas dėdulė, dirsčiojantis į tavo krūtis. Šitas ieškojimas anuliuodavo visas taisykles, visus kodus. Jis darydavo neįmanomas draugystes, siekius ir tvarkaraščius. p. 120

Visi kažkaip vaduojasi nuo kasdienybės sunkio: kolekcionuoja, menas, sportas, kelionės, naktiniai klubai, svingerių vakarėliai, atsitiktinės pažintys, keičiami sekso partneriai, šiaip jau kažko naujo ir stulbinančio L. Slimani veikėjai ir nesugalvoja. Paprastai ir tolerantiškai žiūrint. Bet, regis, Adelę užveda ne tik seksomanija, bet ir manipuliacijos prieš vyrą: stengimasis atrodyti padoria ir net trokštančia tokio gyvenimo, kokį jai suteikė nuolat darbu užsiėmęs vyras gydytojas – išvadavo ją iš primityvios motinos erzelio ir neturto. Palaidas gyvenimas ją alina: beveik nevalgo, daug geria, nemiegotos naktys, smurto paliktos mėlynės, veik nekalba, pastovus nerimas, ar nepastojo, ar neužsikrėtė AIDS. Ir užuovėja: ramus, sekso nevertinantis ir nereikalaujantis, („jie niekada netraukė vienas kito, nejautė vienas kitam švelnumo, tas kūniškos bendrystės nebuvimas juos nuramina. Tarsi tai būtų įrodymas, kad jų sąjunga yra aukščiau to, ką diktuoja kūnas.“ p. 37) – žmoną dievinantis vyras, stresą nuimantis vaikas, nors tikro motinystės – aukojimosi, atsidavimo – jausmo veikėja nejaučia. Viskas jai atrodo netikra, ne tai, kuo pulsuoja pasaulis, dėl ko verta iš tikrųjų gyventi. „Adelė pastojo dėl tos pačios priežasties, dėl kurios ištekėjo. Kad įsilietų į pasaulį ir apsigintų nuo bet kokio nepanašumo į kitus.“ p. 34

Rašytoja psichologiškai neanalizuoja įtakos veiksnių tokiam asmenybės dualizmui, nesistengia froidistiškai ar dar kaip nors pagrįsti jos elgesį, tiesiog trumpais, gan sausais sakiniais, trumpais ir skyriais, bet užtikrintai ir įtraukiančiai pasakoja destruktyvių potraukių valdomos moters istoriją. Nors, atrodo, kad vaikystėje patirta stipri emocija motinai su draugu vedžiojantis ją, dešimtmetę, po Mulen Ružą galėjo turėti lemiamos įtakos:

Niekada ji daugiau nepatyrė – nei vyrų glėbyje, nei po daugelio metų vaikščiodama šituo pačiu bulvaru – to magiško jausmo, kai palieti pirštu tai, kas žema ir nešvanku, buržuazinį ištvirkimą ir žmogaus skurdą. p. 65

Centrinė, manyčiau, kaip ir daugumoje knygų – žmogaus pažinumo tema. Net artimiausi, kartu miegantys, gyvenantys asmenys dažnai mato tik vienas kito paviršių. Mato savo iliuzijas, o ne tikrovę. Užsiėmęs darbu, laimingas, kad turi išsvajotą žmoną, vaiką, o tuojau turės ir namą užmiestyje, kur šeimai išsiskleisti bus dar didesnės galimybės, Rišaras priima Adelę tokią, kokią ji save pateikia. Jis nieko iš jos nereikalauja, ji iš jo irgi. Netgi sekso. Kad sekso iš vyro jai nereikia. Jo funkcija tarsi kita: prieglobstis, apsauga, stabilaus būvio simbolis. Scena ir užkulisiai. Problema, kai užkulisiai tampa matomi.

Antroje dalyje paaiškėjus tiesai Adelė iš energingos, vitališkos, vis dėlto ir charizmatiškos – ji traukia akis orumu, manieromis, laisve – tampa tarsi nuolankia bespalve ir bekrauje figūra, leidžiančia Rišarui koneveikti, žeminti, įsakinėti, atsidūrusi namuose kalėjime su apibrėžtomis teisėmis ir pareigomis. Bet, atrodo, vardan šeimos ir noro pasikeisti Adelė gali sutikti su bet kokiais vyro reikalavimais. Tai vis bandymai. Kaip alkoholiko, rūkoriaus, narkomano – pradėti švarų gyvenimą. Mėginti pasveikti. Bet ar tikrai? Kaip Adelė sako: „pasveikti – irgi baisu. Tai reiškia kažką prarasti.“ p. 177

Ar žmogus gali suvaldyti savo priklausomybes ar net manijas? Dostojevskio lošėjas, Tolstojaus Ana Karenina, o kiek visokių literatūrinių girtuoklių, narkomanų šedevruose ir ne šedevruose pateikta skaitytojams, ir, jei talentingai parašyta, visi atvejai – gyvenimai, prieštaringi ir panašūs. Demoniškas blaškymasis apsėstų žmonių. Ir jų artimųjų skausmas.

Knyga tamsi ir atrodo kuo toliau skaitai, tuo labiau ta tamsa tankės ir plėsis. Iš tikrųjų rašytojai svetima didaktika: fiksuoja, pateikia vieną poziciją, kitą, kinemetografiškai, panašiai kaip žuralistikoje, nesukuria nei teigiamų, nei neigiamų veikėjų. Adelei, kad ir kokia kale pavadintum, jauti jai ir gailestį, juolab, kad atrodo ne malonumą, o kančią medžioja. O ir kiti, kaip sako, žmogiškieji jausmai jos atbukę ar nesusiformavę: jokios empatijos nei supratimo silnesniam, net mintija, jei vyras po avarijos mirtų, visai gal ir gerai, našlės gyvenime pateisinami ekscetriškumai: iš skausmo. O ligoninės atmosfera, sergantieji jai kelia pasišlykštėjimą, be kruopelytės gailesčio, lyg jos negalėtų ištikti toks likimas:

Adelė nekenčia tos ligoninės. Tų koridorių, kur luošiai su korsetais, sugipsuoti, nudirta oda pratinasi vaikščioti. Tų laukiamųjų salių, kur nemokšos pacientai laukia, kad jiems ištartų šventą žodį. p. 109

Bet nepatrauklus ir Rišaras: galbūt jam pritrūksta rašytojos dėmesio ir pirmoje dalyje daugiau schema, ne veikėjas. Kontrastas moters elgesiui ir charakteriui išryškinti. Bet antroje dalyje: apgautas, kenčiantis, baisios gėdos ir netikrumo apimtas vyras, ieškantis išeities iš krizinės situacijos – tampa aktyvesnis ir  svarbesnis, atrodo, negu Adelė. Ir nepatrauklesnis. Irgi sergantis priklausomybe. Meilės kaip savininkiškumo žmonai, negebantis priimti racionalių sprendimų – kokie tokiu atveju galėtų būti? ar būna? – susitaiko su bet kokia meilės forma – skaudinančia, išduodančia, žeminančia, neprarasdamas vilties nei save, nei kitą pakeisti pagal priimtas visuomenės normas.

Rašytoją tiek viename, tiek kitame romane domina ribinės žmogaus būsenos ir aplinkinių – visuomenės pasiruošimas tas ribines – nesveikas – išraiškas vertinti, priimti. Jauni, darbinių ambicijų turintys tėvai „Lopšinėje“ nepagrįstai pasitiki visai svetima, nelegaliai įdarbinta moterimi aukle ir mato tik teigiamas jos asmenybės puses, romane „Žmogėdros sode“ – mylintis? asmeninius siekius patenkinęs vyras mato žmoną tokią, kokią nori matyti, o iš tikrųjų jis neskiria jai jokio dėmesio – daiktas įsigytas ir kvit, viskas savaime.

Vertinimas: 4,5/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s