L. Mytting. Plauk su skęstančiais

Mytting, Lars. Plauk su skęstančiais: romanas/ L. Mytting; iš norvegų k. vertė Viktorija Gercmanienė. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 414 p.

Kad mirusieji pasitikėtų

Sudėtinga šeimos istorija per jauno vaikino paieškas ir norą sužinoti kas jis, kas jo tėvai, senelis, dėdė. Išsiaiškinti tapatybę, tuomet gyventi toliau. Bet ar praeitis negali būti per skaudi ir trikdyti? Ir kiek kas nori žinoti tos tiesos ir koks laikas tam tinkamiausias?

Kad ir ką padaryčiau, prisiminimai vis tiek manyje. Apie tai, kad turiu prancūzišką pavardę ir nežinau jos istorijos. Lyg viskas, ką statyčiau, gultų ant svetimos žemės. p. 169

Senelis su vaikaičiu agrariniame ūkyje, kur viskas prižiūrėta ir turi savo ritmą: bulvių auginimas, avys. Tiesa, senelis nėra tipiškas kaimietis: po sunkaus fizinio darbo vakare klausosi klasikinės muzikos.

Protagonistas Edvardas Hirifjelis ne kažką žino apie šeimą: mama ir tėtis žuvo 1971 metais, o jis, vaikas, buvo keturias dienas pradingęs; nagingas stalius dėdė Einaras irgi miręs, nors neaišku kaip, taigi nuošalioje vietovėje tik jis ir nelinkęs atskleisti praeities senelis. Keisti ir atsiskyrę. Nuvažiavus į miestelį jų mašiną išpaišo svastika. Nepritampantis, o ir nepageidaujamas mokykloje jaučiasi ir Edvardas.

Viskas, ką mes darėme, darėme kartu. Bet tai tebuvo ūkio darbai. Niekada niekur nekeliaudavome. Lyg būtų bijojęs, kad surasiu kažką, kas galėtų mane nuo jo atitolinti. p. 66

Kaip ir visi vaikai, augantys be tėvų, spėlioja, kokie jie buvo, ilgisi ir kuria fantazijas, kad gal nemirę. Ypač paslaptinga ir neatskleidžiama atrodo prancūzė motina, paslaptingai atsiradusi jų ūkyje, susipažinusi su tėvu ir pasilikusi čia gyventi.

Man mama buvo kvapas. Šiluma. Koja, į kurią įsikibdavau. Kažkoks melsvas alsavimas; suknelė, kurią maniau prisimenąs ją dėvėjus. p. 9

Mirus seneliui, paaiškėja, kad jau senokai jam atsiųstas įmantrus karstas. Jaunuolio nerimas dėl praeities sustiprėja: niekas negalėjo tokio karsto padirbdinti, tik senelio brolis, su kuriuo nebendravo, ir kažkoks stiprus neigiamas jausmas persekiojo juos vos ne visą gyvenimą. Edvardas nutaria išsiaiškinti, kur tais metais ir ko važiavo tėvai, ką veikė dėdė ir kaip mirė, žodžiu, kaip grąžtu prasigręžti į medžio šerdį ir pamatyti pačią esmę. Pasikartojanti romane frazė, o ir skatinanti Edvardą nebūti pasyviam, o gyventi kaip dera: „Turėjau būti stiprus, kad mirususieji galėtų manimi pasitikėti“ p. 107

Kasdienybės rutiną ir joje, atrodo, vos judančius veikėjus atkampiame kaime užsidariusius savuose
pasauliuose, pakeičia intensyvus ritmas, vis naujos paslaptingos detalės, kurios tarsi spiralės forma rangosi viena po kitos, susiję tarpusavyje ir siekia tolimus laikus, kai Edvardas išvyksta į Škotijos salas, vėliau į Prancūziją, tikėdamasis išsiaiškinti tėvų ir savo praeitį. Atšiauri gamta, vandens stichija, nežinia kas ir kuo apsimetanti patraukli mergina, dėdės pėdsakai, istorijos apie jį ir vis daugiau kylančių klausimų – kas ir kaip – išsilieja ne tik į įtraukiantį siužetą, bet galima sakyti – trilerį. Ir medžio akcentai. Norvegijoje prie namų auga įstabaus grožio beržynas su aplink kamienus apkaltais metaliniais žiedais. Seneliui atsiųstas karstas – tikras meno kūrinys. O nuvykęs į svetimą kraštą Edvardas išgirsta pirmąjį pasaulinį karą siekiantį pasakojimą legendą apie nenusakomo brangumo šešiolika Somos riešutmedžių. Kuo gi jie ypatingi? 1916 metais liepos pirmąją prasidėjo vienas kruviniausių ir daugiausia aukų pareikalavęs Somos mūšis. Vien pirmą dieną krito 57 000 britų. Bet iš visų Somos mūšio kovų žvėriškiausiomis kareiviai laikė vykusias miškuose. Kur buvo naudojami ne tik visokiausi tuo metu turimi ginklai, bet ir dujų granatos. Kai mūšis baigėsi, mirusiųjų ir sužeistųjų skaičius abiejose pusėse siekė 1,2 milijono. Bet šešiolika riešutmedžių tebestovėjo. „Viršūnės buvo nulaužtos, žievė nuplėšta, o šakos nudegusios. Bet jie stovėjo. Kadangi viskas aplinkui buvo sulyginta su žeme, medžiai matėsi iš labai toli.“ p. 244 O vėliau prasidėjusi kova dėl brangios jų medienos: joje slypėjo ne tik riešutmedžiui būdingos savybės, bet ir kažkas daugiau: gal švietė Somos mūšio atšvaitai, o gal kareivių kraujas ir dujų poveikis padarė medieną išskirtine: „neįprastai tvirta, jos raštas spindi rausvai“.

Prie riešutmedžių istorijos šliejasi skaudaus likimo dėdės Einaro, talentingo staliaus, patyrimai – vienišo, paslaptingo ir itin meniškos sielos, bet paskutinius gyvenimo metus iš medžio dariusio tik karstus.

Galbūt Einaro ieškojimai buvo ne tik ieškojimai, bet bėgimas. Bėgimas žmogaus, kuris niekur nesijautė namuose, nerado ramybės niekur kitur, tik prie varstoto. p. 290

Ryškėja ir Edvardo motinos gyvenimo detalės, šeimos paslaptys, smegduobės ir praradimai. Žmonių likimai neatsiejami nuo istorijos: pirmojo pasaulinio karo, žydų likimo, kaltės, išdavystės ir atgailos, Norvegų legiono, kuriame tarnavo senelis, ir jam rodomos aplinkinių paniekos.

Tai egzistencinis, šeimos ir istorinis romanas, gaila, kad įspraustas į populiariojo žanro formatą – trilerio. Nes kūriniui netrūksta ir filosofinės potekstės, atsargios, bet ryžtingos istorijos ir atminties restauracijos, nesvarbu, kokia ji bebūtų skaudi, paliekant skaitytojui pačiam formuotis nevienareikšmį požiūrį į istoriją: žmogus buvo susidėjęs su naciais, kitas tos pačios šeimos – nuo nacių nukentėjusi žydė, praradusi motiną, artimuosius. Kas didvyris, o kas išdavikas painiuose karo kataklizmuose? Kaltė ir atgaila. Ar reikia save kankinti, kaip dėdė Einaras atsitvėręs nuo žmonių ir nuo savo talento – juk jaunystėje Paryžiuje kūrė art deco stiliaus baldus, ar susitaikyti ir pamiršti, kad galėtų gyventi, kaip pataria senas kunigas jaunajam Edvardui? O gal istorija – pagrindinė veikėja, o žmogus tik statistas ir nėra reikšmingas, kad būtų laikomas didvyriu ar niekšu?

Vertinimas: 4,4/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s