H. Helgason. 60 kilogramų saulės šviesos

Helgason, Hallgrimur. 60 kilogramų saulės šviesos: romanas/ H. Helgason; iš islandų k. vertė Jūratė Akucevičiūtė. – Vilnius: Alma littera, 2021. – 446 p.

Neliūdėk, neliūdėk, motin mana

Savitas ir stiprus pasakojimas apie vieną atšiauriausių Europos vietų – Islandiją devyniolikto a. antroje pusėje, dvidešimto a. pradžioje. Šaltis, ledas, sniegas, vandens stichija, žeminėse kartu su gyvuliais gyvenantys žmonės, susirišantys virve per pūgas, o šiurpiausia, aišku, iš šių dienų perspektyvos – negeidautini kūdikiai – netekėjusių moterų arba kai šeima nebegali išmaitinti – paliekami šalčiui arba numetami į vandenį. Ir ta tema vykusiai į siužetą įpinta liaudies dainos „ Neliūdėk, neliūdėk, motin mana“ motyvu.

Vaikų išnešimas buvo ankstesnių laikų abortas, naujagimiai, kurių šiame pasaulyje niekas nelaukė, buvo išnešami laukan ir paguldomi Dievui ir spygliams arba paleidžiami nugarmėti kriokliuose ir tarpekliuose. Niekas nesiryždavo marinti kūdikių, o šalyje vaikų budelių nebuvo, todėl tas vaidmuo tekdavo pačioms motinoms, kurių nedaugelis, numetusios savo vaiką nuo uolos, grįždavo pilno proto. p. 195

Galima sakyti istorinis, socialinis, buitinis, egzistencinis romanas. Gamtos sąlygos lemia gyventojų charakterius, elgesio būdą ir savotišką sustabarėjimą – atrodo, šaltis, dargana stingdo protą ir fantaziją. Nuo gimimo iki mirties užstrigę toje pačioje erdvėje, apriboti papročių ir prietarų, išvarginti nuolatinės kovos dėl maisto kąsnio, ilgai trunkančios tamsos, o ir pasipriešinimo žiemos pūgoms, griūtims, vandens stichijoms, nelinkę rodyti jausmų, dažnai, atrodo, abejingi tiek gyvenimui, tiek mirčiai.

Eilivas per pūgą ir šaltį užsispyręs Kalėdoms šeimai parnešti miltų užtrunka kelionėje dešimt dienų ir, regis, pasiekęs tikslą: gavęs tris kg miltų už 99 nesužvejotus upėtakius, grįžta namo pas žmoną, dukrelę ir sūnų, bet namų neberanda: sniego griūtis palaidojusi žeminės gyventojus. Vis dėlto dviejų metų berniukas Gestas įsikibęs į karvės spenį išlikęs gyvas.

Taip prasideda neįtikėtinai atšiauri ir negailestinga, nors ir su šviesos atšvaitais, kurie tirpina ne tik tamsą, bet ir neviltį bei pesimizmą, naują erą Islandijos istorijoje simbolizuojančio žmogaus augimo, brendimo, savivokos istorija. Atskiro asmens ir visos šalies metamorfozės. Jau pats vardas Gestas simbolinis, kaip autorius sako:

Savo herojui išrinkau Gesto vardą, jis tarsi simbolis, kad savoje šalyje islandai kartais jaučiasi svečiais. Mes, islandai, geriausiai jaučiamės Leifo stotyje (tarptautinis oro uostas – vert. past.), kai išvykstame iš Islandijos. Išvykstame iš šalies, kurios nekenčiame, arba sugrįžtame į šalį, kurią mylime. Tokie tai – meilės ir neapykantos santykiai: mums patinka išvykti, bet lygiai taip pat patinka ir grįžti. Taigi visada esame svečiai. Plačiau

Hallgrímur Helgason (1959) – islandų tapytojas, romanistas, vertėjas ir apžvalgininkas. Žinomiausios jo knygos yra „101 Reikjavikas“ (1996), „Hitmano namų tvarkymo vadovas“ (2008) ir „1000 moteris“ (2011). Du jo romanai paversti filmais, o keturi pritaikyti scenai. Jis surengė daugiau kaip 30 personalinių parodų Islandijoje, Švedijoje, Danijoje ir Prancūzijoje, o dailės darbų galima rasti kelių meno muziejų kolekcijose. Lietuviškai išverstas ir istorinis romanas apie neeilinę Herbjorgos Marijos Bjornson asmenybę „1000 moteris“.

Kaip jaučiasi mažoje, atšiaurioje ir nuošalioje šalyje gimęs ir augęs žmogus? Koks jo santykis su savo šalimi, savimi ir su pasauliu?

Ilgai tūnojome kalėjime, skurdo, šalčio ir vargo kalėjime. Dažnai apie tai galvoju, juk užaugau kupinas nevisavertiškumo jausmo, atrodė, lyg būtume beviltiška tauta. Visada bandėme kažką įrodyti: kad egzistuojame, kad galime dirbti įvairius darbus, turėti nacionalinę futbolo komandą, vystyti kultūrinį gyvenimą, įkurti simfoninį orkestrą, atidaryti tikrą meno galeriją. Tai buvo mūsų kova, nepriklausomybės kova… Ir tada kažkas atsitiko – pasaulis susidomėjo Islandija. Staiga jam pasirodė, kad Islandijoje viskas ypatinga. Keista buvo tai patirti, nes iš pradžių ir patys tuo netikėjome. Plačiau

Kokia gi rašytojo piešiamo prieš šimtą metų atšiaurioje vietoje esančio Segulfjordo materialinė ir dvasinė kultūra?

Medinė ir žeminė egzistencija. Kadangi medžių Segulfjorde nėra, tai deficitinė, laivais atkeliaujanti prekė ir prieinama tik išrinktiesiems: pastoriui, pirkliui, o visi eiliniai mirtingieji išsikasę tarsi olas po žeme, kur smarvėje ir ankštumoje glaudžiasi ir žmonės, ir gyvūnai, o žiemomis griūtys dažnai palaidoja ne vieną šeimą.

Faktiškai absoliučiai beteisė egzistencija. Kiek bedirbsi, vis tiek ne tai kad nieko neturėsi, bet ir nenumalšinsi alkio. Ir, regis, viskas, pradedant ekonomika baigiant žmogiškumu užšalę amžiname įšale: kas beatsitiktų, blogiau, vargu, ar gali būti. Jaunystėje padarius nusikaltimą bausmės galėdavo sulaukti ir senatvėje. Nors koks skirtumas, jei kalėjime netgi geriau – nereikia dirbti, o gali būti ir šilta. Samdiniai priklausė nuo šeimininkų ir negalėjo nei tuoktis, nei susilaukti vaikų, taigi akivaizdi vergovė. Eilivas prieš šešerius metus tapęs vadinamuoju ūkininku kaip ir kiti įgavę lyg teisę į laisvę bandė kabintis į gyvenimą. Bet likimas tiesiog nepalankus ir net naikinantis: pirklys išprovokuoja už 3 kg miltų įlįsti į didžiulę skolą – 33 upėtakius už kilogramą; praranda žmoną, dukrą, namus; tampa klajūnu su mažu sūnumi ant rankų; negana to, laidojant žmoną ir mergaitę girtas pastorius įkrenta duobėn ir miršta, o Eilivui prisegama žmogžudystė, žodžiu, nelaimėlis ir pasmerktasis ant kurio pasireiškia visos neteisybės, kol jis nuskęsta su ryklių medžiotojų laivo įgula.

Pirmojo tėvo praradimas mažajam Gestui tampa tarsi tramplinu į naują gyvenimą: atsidūręs mediniuose pirklio Kopo namuose jis susiduria su aukštesniu egzistencijos lygiu, kitokiais žmonėmis, o ir patiria meilės ir šilumos iš vadinamojo koptėvo ir Malamamos. Ir nors neaišku kodėl, be jokio išankstinio paruošimo, vaikas grąžinamas į seną vietą pas buvusį tėvo draugą keistuolį skurdžių Lausį, jis jau kitoks negu čia pastoviai gyvenę: jis žino, kad galima gyventi kitaip, jis turi apie ką svajoti ir dairosi į jūros tolius kaip į viltį. Gestui nykioje kasdienybėje nuobodu ir trūksta oro, poreikis judesio, naujovių, regis, bet kurią akimirką išsiverš iš jo klyksmu. Net ganyti avis, klaidžioti tarp uolų jam atrodo palaima lyginant su buvimu prie nykių namų.

Ateitis atplaukia norvegų laivu kartu su silkėmis, kurias islandai Sigjuforde niekina ir laiko maistui netinkama žuvimi. Į atsilikusių skurdžių rankas ne tik pirmąkart patenka pinigų banknotai, bet ir suskamba juokas, garsios kalbos, o vakarais vyksta pasilinksminimai. Audros nuplukdyta bažnyčia sulaukia atstatymui medienos, o paauglys Gestas pajunta, kad gyvenimas gal ne toks ir beviltiškas.

Autorius ironiškas ir net sarkastiškas kalbėdamas apie savo šalies praeitį, žmonių tamsą ir uždarumą, jo empatija, be jokios abejonės, ateitimi spirgančio paauglio Gesto pusėje.

Nedaug tautų, kurios būtų pakantesnės nevykėliams nei islandai, ir buvo jie kaip niekad dosnūs savo gerumu, kai žemai gulė vargšai aukšti pareigūnai. Supratingumas buvo viskas. Galbūt taip buvo todėl, kad kova už gyvenimą buvo arši, o dėl fakto, kad mirtis tūno už kiekvieno kampo (vien jau išeiti šerti gyvulių buvo gyvybiškai pavojinga), žmonės mažai kreipė dėmesį, jei naktį apsisisiojo notaras, po valgio užlipo ant šeimininkės ar išmušė samdiniui dantis. Visa tai džiugino ir gerino didžių vyrų reputaciją, nes tokiu būdu gimdavo ir keliaudavo pasakojimai, linksminantys nelinksmomis žiemomis. Labiau už Kristų ir Kaurį garbino islandai sagas, kurios buvo didi tradicija ir indėlis į pasaulį – šie žodžiai egzistavo kartu: „islandai“ ir „sagos“. p. 48

Atrodo, kad autorius pereina ir į savinieką, kaip atsilikusios kultūros ir lyg užšalusios šalies. Kartais tai net kažkaip nemalonu skaityti, atrodo, perspausta, vis dėlto vienos ar kitos šalies pažangą nulemia, ko gero, daugiau išorinės, o ne vidinės priežastys – Europoje krikščionybė kad ir su ginklu, bet į pagoniškus kraštus atnešė ir pažangą, o atšiaurioje vietoje sunkiai gyvenančius nestebina netgi girto pastoriaus išgriuvimai per mišias ar į duobę. Jie tiesiog kantriai laukia, kol tas atsikels ar pramigs.

Kas būdinga daugeliui istorinių romanų – nepakankamai išvystyti veikėjai, specifinio fono ir detalių kūrimas užgožia vaizduojamus žmones, jų keitimosi ypatumus. Ir šiame kūrinyje be protagonisto augančio ir bręstančio berniuko istorijos įvedama visa plejada įdomių ir keistų veikėjų, bet jie, nespėję savęs parodyti, dingsta, na, galbūt vėl pasirodys ir lemiamą vaidmenį atliks antroje dalyje, bet vis dėlto jų vaidmuo galėjo būti suaktualintas ir šioje dalyje, juolab, kad ir vaizduojamame erdvėlaikyje jų vieta itin svarbi.

Pirmiausia pastorius Aurnis. Jo pirmtakai beviltiški girtuokliai, klebonijoje mirdami palikę aprūpintas žmonas kaip pereinamą priedą su bažnyčia ir visa kuo naujam pastoriui. Aurnis lyg ir pažangus, o ir šviesus žmogus, bet užstringa ant dainų rinkimo ir jų užrašymo, visiškai pamiršdamas nugriautą bažnyčios pastatą, parapijiečius ir t.t. Jis lyg ir savas, pritapęs Sigfjurde, bet ir kitoks, abejingas ganytojo pašaukimui. Atrodo, savita ir dramatiška turėtų būti ir iš turtingos ir aukštesnės kultūros atvykusios jo žmonos istorija, bet abu veikėjai tarsi išmetami ir pakimba ore – nerealizuodami jiems numatytų funkcijų.

Ir veik mistinė švystelėjusi netikėtumu Rongvaldo Vasaros Saulė.

Pasak jo paties, jis buvo išneštas. Tačiau kažin kokiu būdu išgyvenėo (kaip?) ir nuo tol visą laiką buvo lauke, vaikščiojo lauke, sklandė pakalnėmis ir slėniais tarsi tos nematomos bendruomenės įsikūnijimas ir išrinktasis atstovas, tos tylios tautos dalies, galbūt vienintelis jų likęs gyvas, tų tūkstančių vaikų, aimanuojančių Islandijos tarpekliuose ir tarpukalnėse, tos ypatingos šalies, kuri buvo tokia negailestinga savo tautai, kad reikalavo iš jos dešimtinės: reikėjo sumokėti kas dešimtu į pasaulį atkeliaujančiu vaiku. p. 195

Specifinis iš šių dienų perspektyvos vertinant ir ironizuojant istorinis islandų praeitį atspindintis romanas, nors ir be sentimentų, matant prieš šimtą metų egzistavusį skurdą ir atsilikimą, vis dėlto atsigręžiant ir į tradicijas, ypač žodinį palikimą, kaip unikalų ir vertingą ekonominėje ir kultūrinėje šalies raidoje.

Vertinimas: 4,2/ 5

Vienas komentaras “H. Helgason. 60 kilogramų saulės šviesos

  1. daugoka saviniekos, nežinau, skaitant prisiminiau mūsų Lavaste, aišku, tai skirtingų kalibrų rašytojai, bet…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s