I. Allende. Klajonių metai

Allende, Isabel. Klajonių metai: romanas/ I. Allende; iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas. – Vilnius: Alma littera, 2020. – 364 p.

Karo pabėgėlių patirtys

Kai skaitai tos pačios rašytojos kažkelintą knygą, pastebi panašumus tiek struktūros, tiek temų pasirinkimo ir jų vystymo požiūriu. I. Allende dažnai atsiremia į sukrėtusius žmoniją istorinius kataklizmus, šeimos ir meilės peripetijas dūžtant likimams, iškeldama amžinąsias vertybės – meilę, draugystę, širdies gerumo svarbą skaudžius išgyvenimus patyrusiems veikėjams tarsi kompensuojant likimo neteisybes ir suteikiant galimybę patirti ir gerąsias egzistencijos puses.

„Klajonių metuose“ perversmai ir beprecedenčiai naikinimai Ispanijoje, Čilėje, be tėvynės likusių žmonių dalia ir bandymai ne tik išlikti, bet ir būti laimingais. Gyvai veriasi Ispanijos pilietinio karo realybė: mirtys, žudymai, dingimai be žinios, o kartu ir visa ko trūkumas: skurdas, badas. Prieš fašistinę diktarūrą į kovą įsitraukia daugybė jaunimo, nepaisydami galimybės žūti ar būti sužeistiems, įkištiems į kalėjimą. Kažin ar lieka karo nepaliestų šeimų. Protagonisto Viktoro Dalmau brolis ne išimtis, jis aktyvus kovotojas, nebojantis pasekmių. Viktoras kariauja kitokį karą, bet nė kiek ne menkesnį: jis gelbsti sužeistuosius, padeda medikams. Vienas sukrečiantis patyrimas ne tik įsirėžia į atmintį visam gyvenimui, bet ir nulemia profesinį likimą.

Iš visų karo prisiminimų šis labiausiai įstrigo į atmintį, kraupus, nedylantis: penkiolikos ar šešiolikos metų vaikinukas, geltonsnapis, kuriam dar nežėlė barzda, aptekęs kautynių purvu ir sukrešėjusiu krauju, guli ant demblio atvira širdimi. Nežinia kodėl jis įkišo tris dešinės rankos pirštus į tą šiurpią atvirą žaizdą, suėmė jais širdį ir ramiai, lyg niekur nieko kelis kartus tolygiai spustelėjo. Nepamena, ar ilgai spūsčiojo, gal trisdešimt sekundžių, gal amžinybę. Ir staiga pajuto, kad širdis atgyja jo pirštuose – beveik nepastebimai suvirpėjo, paskui – stipriau ir ėmė normaliai plakti. p. 13

Įsitvirtinus Franko diktatūrai, prasidėjus masinėms žudynėms, daugybė ispanų tampa žmonėmis be tėvynės, pabėgėliais, šiaip taip perėję Prancūzijos sieną ir tapę lyg ir tam tikrą prieglobstį gavusiais svetimoje šalyje, bet kartu ir atstumtaisiais, nepageidaujamais.

Šimtai tūkstančių išsigandusių pabėgėlių skubėjo į Prancūziją, kur jų laukė baimės ir neapykantos prisodrinta atmosfera. Visi kratėsi tų svetimšalių, anot spaudos, raudonųjų, suskretėlių, bjaurybių, bėglių, dezertyrų, nusikaltėlių, kurie tik platinsią ligas, vogsią, žaginsią ir kurstysią komunistinę revoliuciją. P. 66

Tik daug vėliau paaiškėja nukentėjusiųjų skaičiai: prancūzų stovyklose nuo bado, išsekimo, ligų ir smurto mirė apie penkiolika tūkstančių ispanų, taip pat devyni vaikai iš dešimties.

Ir likimo ironija: poeto P. Nerudos padedami romano veikėjai įleidžiami į Čilę, kur sunkiai, bet vis dėlto įleidžia šaknis, atranda draugų, netgi atsišaukia be žinios traukiantis iš Ispanijos dingusi Viktoro motina ir… perversmas Čilėje, vėl analogiškas politinio chaoso atsikartojimas po tam tikro laiko tarpo ir vėl jau naujai atrastos tėvynės praradimas.

Dar vienas įdomus aspektas – emigrantų grįžimas į gimtąją šalį, deja, ne į atminties jaunystės miestą, kur veik visi visus pažinojo, o į visai svetimą ir lyg nieko bendro su jais neturintį kraštą. Amžini klajokliai. Kartą praradęs tėvynę, žmogus jau negali jos atgauti? Svetimas svetur, svetimas namie. Sudėtinga klajoklio atminties veikiama, dabarties skaudinama ir ateities nė vienoje šalyje nematančios savimonės dilema.

Kiekvienas romano skyrius pradedamas aistringo Ispanijos laisvės gynėjo, nekentusio fašizmo P. Nerudos eilėmis, gana taikliai atliepiančiomis romane vyraujančiai nuotaikai ir suteikiančiomis kūriniui poetiškumo, gal netgi sustiprinant dvilypę – kovinę patriotinę ir nostalgiškai melancholišką – žmonių be tėvynės nuotaiką. Kartu tai ir fatalizmu persunkta istorija: protagonistas Viktoras Dalmau, patyręs jaunystėje tiesiogį susidūrimą su mirtimi, tampa kardiologu, įsimyli, nuolankiai ir kantriai priima žuvusio brolio mylėtą moterį Roserą, susitaiko su tuo, ką siunčia aplinkybės. Ne, jis nėra pasyvus, tiesiog atsidavęs darbui ir gydytojo pareigai, o asmeniniame gyvenime pasikliaujantis likimo duotybėmis. Kaip ir jo žmona, pianistė Rosera. Abiejų didžiąją gyvenimo dalį užpildo darbas, o meilę pakeičia savitarpio supratimas, artumas, į senatvę, kaip abu susivokia, peraugantis į meilę.

I. Allende neįklimpsta į traumines karo pabėgėlių patirtis ir atmintį, tiesiog gan lakoniškai ir pasiremdama istorinėmis detalėmis, stengdamasi įlieti šviesos į niūrias politinių peripetijų diktuojamas aplinkybes, kad svarstyklės nenusvirtų į tamsos pusę, o geriečiai veikėjai neliktų be nieko, sukuria realistinį siužetą, bet su pasakoms ar serialams būdingais moraliniais imperatyvais – negali geras žmogus patirti vien nesėkmes ir išeiti iš gyvenimo be nieko. Artimo žmogaus, draugystės ar meilės.

Skaitant „Klajonių metus“ pasikartoji istoriją: apie Ispaniją, Čilę, gauni didaktikos apie moralę ir tikrąsias vertybes, literatūriniu atžvilgiu tai profesionalės papasakota istorija, nestebinanti originalumu, bet ir nenuvilianti banalumu.

Vertinimas: 4/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s