I. Pukelytė. Panelės iš Laisvės alėjos

Pukelytė, Ina. Panelės iš Laisvės alėjos: romanas/ I. Pukelytė. – Vilnius: Tyto alba, 2020. – 231 p.

Suplokštinta istorija

Galima sakyti, akimirksniu perskaityta knyga. Jau pavadinimas žada nukelti į nostalgišką praeities Kauno laikotarpį. Į Laisvės alėjos kultūrinę ir bohemišką klestėjimo atmosferą (pasakojimas pradedamas 1932 metais) su Konrado kavine, Versaliu, Metropoliu, kino teatru (ais?), skrybėlėtomis ir lapėmis pečius apsigaubusiomis poniomis, lygiai tokiomis kaip knygos viršelis siūlo – ką daugiau tikiesi sutikti smetoninį (pasirodo, ne vien) Kauną vaizduojančiame kūrinyje? Numanymą: kas bebūtų pasakojama, bus nuspėjama. Kodėl taip pesimistiškai? Tiesiog dabar madinga iliustruoti istoriją, („Remontas“, „Lizos butas“…) o ne bandyti kurti asmenybes ar per veikėjus atskleisti erdvėlaikio ypatumus. Atvirkščiai: daug detalių, daug stengimosi atkurti buities, aprangos, dar kažkieno smulkmenas – gal ir ne smulkmenas – panaudojant žmogiškąsias figūras kaip pakabas toms detalėms užkarti. Nuspėjama, nes istorija, bent jau lakoniškai nusėdusi atmintyje ir, aišku, gali stebinti naujai švystelėjusiais atspalviais, bet, vargu, ar nustebins baigtimis. Ne kaip atskirų žmonių gyvenimai. Kaip sakoma, kiekvieno – atskiras pasaulis. Bėda, kad iliustruojant veikėjais istoriją, ieškoma ne unikalių ar kad ir įprastų, bet savitai pasakojamų išgyvenimų,o stengiamasi pritapti prie istorijos stereotipų. Na, panašiai, kaip lape pečius dengianti panelė.

Ar iš tikrųjų taip? Niekuo nenustebino? Gal vaikiškumu, lyg pasakojant apie praeitį būtina tai daryti primityviai.

Skaitant apie smetoninį Kauną, ryškiai iškyla „Kai aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ – gyva ir tikrovės jumoru, o ir liūdesiu alsuojanti M. Zingerio knyga. Tai bene geriausia, ką teko skaityti apie literatūrinę laikinosios sostinės rekonstrukciją, tiesa, ne viskas tame romane patiko – pasakiška pabaiga – vis dėlto atmintyje užėmė tvirtą vietą.

„Panelės iš Laisvės alėjos“ susideda iš keturių, metų laikų pavadinimais įvardintų skyrių: Žiema, Pavasaris, Vasara, Ruduo. Chronologiškai per dviejų protagonisčių: žydaitės Rachelės ir lenkaitės Zosės patirtis pasakojami kontrastingi išgyvenimai: viltingi, jaunystės polėkių kupini, sutampantys su laikinosios sostinės atsigavimo metais, ir bet kokias iliuzijas, o ir pačius gyvenimus griaunantis karo laikas. Atitinkamai ir miestas, jo raiška vertinama iš dviejų – skirtingų tautybių ir socialinių aplinkų – veikėjų perspektyvos.

Rachelė (prototipas realybėje egzistavusi klajojanti aktorė Rachelė Berger) – jauna, įvairiuose Europos žydų teatruose vaidinanti, įsivaizduojanti save kaip būsimą pasaulinę scenos žvaigždę, aktorė. Į Kauną atvykusi iš Paryžiaus, neturinti jokių iliuzijų dėl provincijos miesto, iš karto patiria ne tik žvarbią žiemą, bet lieka nustebinta ir gana aukšto miesto lygio: geras Versalio viešbutis, skanus maistas, draugiški aktoriai, bohemiška Konrado kavinė, o svarbiausia – viską grožiu ir energija vainikuojanti jauno, turtingo, talentingo muzikanto Dovydo meilė. Suromantinta ir iliustratyvi meilės istorija.

Europos mačiusi žydaitė Kauną netgi lygina su Paryžiumi ir, ar gerai supratau? pastarojo nenaudai.

Na va, Laisvės alėja, pagrindinė Kauno gatvė. Čia visi restoranai, parduotuvės, ministerijos, kontoros, miesto teatras. Bet mes, žydai, daugiausia laikomės senamiestyje, nors nemažai pastatų ir parduotuvių čia priklauso turtingimes mūsiškiams. p. 31

Kita veikėja Zosė, kalbanti lenkiškai, lenkiško Laisvės alėjos knygyno pardavėja – ar gerai supratau? – gyvenanti Šančiuose su motina ir išsiskyrusia seserimi, tėvas Kėdainių rajone kaime dirba žemę ir teikia šeimai maistą, du broliai Lenkijoje daro karjeras ir su „iš po Lenkijos sparnelio išlindusia apipešiota, vos ant kojų pastovinčia jaunikle valstybe“ Lietuva savęs netapatina. Nors trūksta pinigų, Zosė stengiasi žūtbūt atrodyti kaip modernios Kauno panelės: paltas, lapė, sufrizuoti plaukai ir pridažytas veidas. O didžiausia pramoga ir laimė – nueiti į kiną. Rachelės Kaunas Zosei niekaip nepasiekiamas: ji tik pro langus gali matyti kavinėse, restoranuose sėdinčius žmones, važiuojančius taksi – net autobuso į Šančius negali sau leisti: ir per sniegą ryte ir vakare į darbą ir iš darbo apie valandą pėsčiomis panemune į tėvų namus. Bet kaip bebūtų, ten šiluma, artimi žmonės, jaukios ir sočios Kalėdos, saugumas, tradicijos ir įpročiai. O meilę rašytoja trisdešimtmetei Kauno lenkaitei pasiunčia, regis, kokią ir dera – gražų, susapnuotą lenkų karininką iš Plocko.

Jeigu Rachelė save apibrėžia kaip žydę ir aktorę, tai Zosei su tapatybe sudėdingiau.

Juk ir ji buvo negrynakraujė lietuvė – gimė Liepojoje, tėvai tarpusavyje kalbėjosi lenkiškai. Ir pati nežinojo, ką atsakytų, jei kas paklaustų – lietuvė ji, lenkė, o gal latvė? Žinoma, atsakytų, kad lietuvė. Juk ir pase taip parašyta. Koks gi kvailys dabar norėtų užsitraukti valdžios rūstį vien dėl savo neapibrėžtos tautybės? Arba prisipažinimo, kad nesi grynakraujis lietuvis, vokietis, o kažkoks mišrūnas? p. 211

Koks gi tas Kaunas? Pabrėžtinai daugiatautis: žydai, lenkai, vokiečiai, rusai ar gerai supratau? lietuviai mažuma gal? Apie kokią nors lietuvišką kultūrą nelabai, išskyrus pasipiktinimus, kad valstybinis teatras finansiškai remiamas, o žydai patys turi prasimanyti pinigų, kad turėtų kur vaidinti. Neveltui ir knygos preambule pasirinkti V. Mykolaičio–Putino žodžiai:

Dar ir šiandien Lietuva yra išmarginta, praskiesta aplenkėjusiais plotais, o germanizmas kaip ant mielių pučiasi viduj ir ima brautis pasibaisėtinu atkaklumu iš svetur. Dėl ko taip yra?.. Mūsų tautinis charakteris nėra išauklėtas, sukondensuotas, nušlifuotas.

Provinciškas, atsilikęs, arklių traukiamos rogės sniego priverstomis gatvėmis. Bet vis dėlto kaukšintys Zosės bateliai – į ką? grindinį?

O Rachelės įsimylėjusios akys Kauną, aišku, tapatinamą su Laisvės alėja, lygina ne tik su Paryžiumi, dar daugiau:

Kaunas – tai beveik Niujorkas. Nauji modernūs pastatai, betonas, aukštis. Rachelė buvo tikra, kad dar po kelerių metų šis miestas taps vienas iš gražiausių Europoje – tiek jam dėmesio skyrė iš visos Europos suvažiavę architektai? Kaži, kuriam iš jų reikės patikėti teatro statybas? Reisonui, Landsbergiui, Frykui? p. 137

Atpasakojamas Kaunas, istorija, dviejų merginų likimai, bet specifinės erdvėlaikio atmosferos nepajunti. Paviršiumi. Sklandžiai ir paprastai, bet be emocinio užtaiso: lyg eitum per įvardintą šlapia pievą, bet nesudrėktum kojų. Aišku, kaip ir kiekvienas praeitį vaizduojantis kūrinys, „Panelės iš Laisvės alėjos“ verčia nuolat stabtelti ir suklusti, argi galėjo taip būti? Pasiknisti atmintyje, o ir patikimesniuose šaltiniuose patikrinant abejones. Negi Kaunas, iš tėvų, senelių paveldėtas kaip idealizuotas romantiškai itin lietuviškas ir itin gerove dvelkiantis smetoninis miestas, buvo ne toks ir lietuviškas? Matyt, taip, ypač tarybiniais metais idealizuotas vaizdas greitai išskysta. Nors vis tiek norisi išlaikyti galvoje ne knygų Kauną, bet tą, nežinia iš kur ir kaip – iš įvairių krypčių vėjai pučia – susidėliojusį šviesų ir ypatingą Kauną: su aukštaūgiu B. Sruoga ir šalia jo žingsnį matuojančiu V. Krėve, geraširdiška šypsena švytinčiu T.Vaižganto veidu, elegantiška ir trapia S. Nėries figūra, gal banaliomis, bet nostalgija dvelkiančiomis Šabaniausko ir Dolskio dainomis.

Autorė praskleidžia gan neįprastą – lenkišką ir žydišką laikinosios sostinės veidą, daugiatautį sambūrį, kur lietuvių kalbos net lietuviui reikėjo dar mokytis. Gaila, kad itin deklaratyviai ir lyg turint tikslą parodyti, koks tas Kaunas nelietuviškas ar kad kitų tautų žmonės buvo nelygiateisiai, tiesą sakant nesupratau, bet vis primygtiniai pakartojimai: rusai, lenkai, žydai norom nenorom verčia mintyti, kad autorės tikslas ne literatūrinis, o švietėjiškas, didaktinis –atsimerkit, laikinosios sostinės šlovintojai. Na, ir blogiečiais karo metu, regis, padaromi išimtinai būtent lietuviai. Tiesa, žydų teatras šlovino sovietus, bet tai lyg prisitaikymas išgyvenant, o ne išdavystės. O lietuviai – ir baltaraiščiai, ir skundikai, ir vokiečių patlaižiai, ir partizanai išpyškina niekuo dėtas šeimas, na, žodžiu, įvarčiai į vienus vartus. Ir žydaitę Rachelę imasi gelbėti lenkaitė Zosė, ką tie lietuviai… Neteisingai perskaičiau? Regis, lietuvių Kaune buvo ne tiek ir daug, anot autorės, dauguma žydai, rusai, lenkai, vokiečiai, ir ta nyki lietuvių mažuma puolė naikinti daugumą, o Jėzus Marija, neatsakingai išdidinti ar sumažinti istorijos taškai išvirsta daugtaškiais, jau nežinia ar traktuojančiais, ar interpretuojančiais, ar iškreipiančiais istoriją. Ta pati materija skirtingu stiprumu suspaudus delne skleidžia skirtingus syvus. Ar neteisingai įsivaizdavau, gal norėjau įsivaizduoti istoriją? Ir tas, ir tas. Jeigu kūrinys plokščias, jeigu jame negula mintys ir tekstas sluoksniais, tai ir perskaitymas tegali būti plokščias. Miestas, kaip ir žmogus nebūna vienpusiškas, o spalvų paletė tokio ryškumo, kokį suteikia menininkas. Gal net mokslininkas. Tyrinėtojas.

Jeigu kūrinys literatūriškai stiprus, tada norisi kalbėti ir apie jame liečiamas temas, sukurtus veikėjus, bet jei tai tik sklandžiai užrašytas tekstas – na, perskaitei, užvertei ir tiek, visai nesvarbu, vienokias ar kitokias tiesas rašantis teigia – na, nepaliečia, kepšteli vos vos, bet tik tiek.

Vertinimas: 2,8/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s