C. McConaghy. Migracijos

McConaghy, Charlotte. Migracijos: romanas/ C. McConaghy; iš anglų k. vertė Jovita Groblytė-Hazarika. – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – 345 p.

Nepasiekiama harmonija

Ekologinė tema, regis, šių dienų literatūroje ant bangos, ir nieko keisto: pasaulis tirpsta, kaista, iš esmės net neaišku, kas darosi – mokslo ir ekonominių technologijų pasiekimai teikia ne tik lengvesnį būvį ir patogumus, bet ir neprognozuojamą esatį. Virusai, uraganai, potvyniai… Ar visatos poelgiai tampa nevaldomi? Kiek mokslas veda į priekį, o kiek atgal – į prapultį nuo stichijų ir homo bejėgystes?

C. McConaghy – australų rašytoja ir scenaristė. „Migracijos“ yra devintoji jos knyga ir pirmoji, sulaukusi didžiulės tarptautinės sėkmės. Amazon.com „Migracijas“ išrinko geriausia 2020 m. grožine knyga. Šis kūrinys gimė iš autorės meilės gamtai ir nerimo dėl šiandieninio pasaulio patiriamos įvairių gyvybės rūšių nykimo krizės.

Distopiniame romane, tiesa, iš pradžių labai realistiniame ir įtikinamame, autorė plukdo į nykią ir sunkiai įsivaizduojamą, neaišku, tolimą, o gal ir visai artimą ateitį: be laukinių gyvūnų, išnykusių vandenynuose žuvų, pasimetusių, dar gamtos daugialypiškumą prisimenančių žmonių, ir keistai nykiose erdvėse augančių vaikų, niekada nepamatysiančų paukščių, šiaurės meškų, vilkų ar kitų laukinės gamtos įprastų gyvybių. Ar žmonės taps vieninteliais gyviais planetoje?

Pasakojimas intriguoja stipriais konfliktais: tarp žmogaus ir gamtos; vidiniu tarsi nerimo sukeltu protagonistės konfliktu, neleidžiančiu prisirišti prie vietos, net prie mylimo žmogaus; tarp visatos išsaugojimo ir materialaus asmens išlikimo; fanatizmo ir humaniškumo.

Protagonistė Franė Stoun, jauna klajoklė moteris pasiryžusi sekti paskui paskutines migruojančias poliarines žuvėdras, užsigrūdinusi fiziškai, nebijanti rizikuoti gyvybe ir leistis į sunkiai įsivaizduojamą kelionę. Gaivališka gamtos jėga.

Poliarinių žuvėdrų migracija trunka ilgiausiai iš visų kitų gyvūnų. Jos per tuos pačius metus iš Arkties nuskrenda iki pat Antarktidos ir atgal. Tai nepaprastai ilgas skrydis tokio dydžio paukščiui. O kadangi žuvėdrų gyvenimo trukmė maždaug trisdešimt metų, jos per savo gyvenimą nukeliauja atstumą, kuris tolygus trims skrydžiams į mėnulį ir atgal. p. 40

 Paradoksas: ji įsiprašo į žvejų laivą, kurio tikslas sugauti didžiausią laimikį, nors Franei nepriimtina paskutinės gyvybės naikinimo vandenyse opcija, vis dėlto ji susidraugauja su laivo įgula ir, pasirodo, kad ne viskas tik juoda ar balta – didžiulį laimikį žvejai paleidžia, siekdami išlaisvinti tinklan įkliuvusį vėžlį, kita vertus, jeigu nieko nesužvejos, nieko ir neuždirbs, tai jų šeimų pragyvenimo šaltinis. Tarp gamtos naikintojo ir jos puoselėtojo šiuo aspektu nebrėžiama griežta riba ir tuo daugiaprasmiškumu pasakojimas skamba patraukliai, kas ekologinei literatūrai, o gal ir realybėje, ne itin būdinga – arba/ arba.

Aš jau seniai nenoriu jų sugauti. Man tik reikėjo žinoti, kad jų kažkur vis dar yra, kad vandenynas vis dar gyvas. p. 334

Žiojinti natūralios gamtos tuštuma grėsminga ir iš esmės beviltiška, nors ir stengiamasi padėtį taisyti: uždraudžiama apskritai žvejyba, ir laivai turi grįžti į krantą susirinkę tinklus ir prisistatyti tarnyboms, kad ir kaip tai visą gyvenimą žvejoti įpratusiems būtų skaudu, jie ir supranta – kitaip jau nebegalima, žmonės pražudė vandenynus, paukščius ir visa kita. O nelikus judančios gyvybės, neliks ir augalijos: vabzdžiai juk apdulkina juos ir padeda skleistis, visata vieninga ir harmoninga, pažeidus pusiausvyrą visa ko griūtis neišvengiama.

Bet vien apie ekologinę dramą mintyti neleidžia itin stiprus, keistas ir įtaigus Franės vidinis konfliktas, tiesa, pilnutinai, kaip ir dera gerai knygai, atsiskleidžiantis tik pabaigoje. Ir štai taškai sudėlioti, o skaitytojas pasimetęs. Kodėl? Distopinio romano ekologinę idėją, bent jau man, užgožia psichologinių protagonistės išgyvenimų katastrofa. Negali sakyti, kad plačioji visatos išnykimo tema atsiejama nuo žmogiškosios, bet vis dėlto nors ir glaudžiai persipina viena su kita, lieki mintyti apie negailestingą moters likimą, emocijos dėl jos skaudesnės negu dėl… visatos tuštumos? Kita vertus, gal autorė tiesiog klausia, ar gali žmogus patirti pilnatvę ir laimę aplink save jausdamas nykimą ir tuštumą?

Protagonistės asmenybė gaivališka ir nesuvaldoma nė pačios: ji kaip vandens srovė gali iš bet kur prasiveržti ir ištekėti, regis, nesuauganti, prie nieko neprisirišanti, traukiama horizantų ir judesio būtinybės. Kaip migruojantys paukščiai, iš vietos į vietą keliaujantys gyvūnai. Nerimo ir ilgesio nuolat veikiantis užtaisas joje.

Mano tėvas pasmaugė žmogų, – tyliai sakau. – Mama apsivijo virvę aplink kaklą ir pasikorė. Edita paskendo plaučiams prisipildžius skysčio. O aš savo kūnu uždusinau mūsų dukterį. Sapnuoju, kad dūstu, o nubudusi pamatau, kad bandau uždusinti tave. Mano šeimai kažkas ne taip. O labiausiai man. p. 189

Iš vaikystės atsinešta nerimastis ir pilnatvės trūkumas įtakoja jos santykį su aplinka ir žmonėmis. Tapatybės paieškos verčia migruoti kaip paukščius – iš Airijos į Australiją ir vėl į Airiją, bandant suvokti, kodėl ją paliko motina, kas buvo tėvas, o prigimtinė artybė gamtai, meilė paukščiams (vaikystėje susidraugavusi su varnomis, kurios atsidėkodamos ėmė nešti jai dovanas: akmenėlius, blizgančius popierius), įjautrintą psichiką verčia patologine. Bijo prisirišti prie mylimo vyro ar netiki artumu ir tam tikru žmogiškuoju turėjimu gyvenime?

Dramatiška dviejų dėl gamtos išgyvenančių žmonių meilė: gaivališkos Franės Stoun ir dėstytojo Nelo Linčo.

Gyvenimas visada yra vienišas. Su paukščiais jis ne toks vienišas. Kartą jis mane atvedė pas mano vyrą. p. 167

Tapatus požiūris į pasaulį, ypač paskutinius dar likusius paukščius, regis, juos suveda, išskiria (ji vis leidžiasi neprognazuojamon kelionėn, bėgdama nuo kasdienybės monotonijos, o gal vis stengdamasi išsiaiškinti savąją tapatybę – kaip gamtos būtybės ir kaip konkrečių žmonių palikuonės). Dar didesnį skausmą ir nerimą į klajoklišką dvasią įlieja kūdikio netektis.

Atrodo, ne tik žmonės nedraugiški gamtai, bet ir likimas protagonistei. Tėvo nebuvimas, motinos išnykimas, kūdikio praradimas ir paliekamo, bet visada artimo ir mylimo vyro žūtis. Pagaliau kalėjimas, totali vienatvė žmonių apsuptyje ją paverčia ne tik svetima žmonių bendrijai, bet ir sau – jau nuo vaikystės draugiškas santykis su paukščiais jai vis labiau atrodo prasmingas ir realus. Išnykus paukščiams, kaip ir artimiausiems žmonėms, ar gali egzistuoti ir likti žemėje ji pati?

Gluminantis ir, deja, atsikartojantis daugelyje ekologine tema parašytų knygų konfliktas: tarp sveiko proto ir fanatizmo, už gamtą kovojančių riba tarp tiesos ir nusikaltimo. Išlipusius iš žvejybos laivo Franę ir visą įgulą užpuola agresyvi ekologininkų minia, nors jiems sėkmingai pavyksta ištrūkti, bet vakare einančią Franę vėl užpuola ir bando išprievartauti vienas gamtos gynėjų fanatikų, ji gindamasi nužudo vyriškį. Branginant gyvūnų gyvybes lyg keršijant pasikėsinama į žmogų. Autorė tarsi įspėja, kaip pavojinga peržengti pusiausvyros ribas ir iškelti vieną gamtos gyvybę kitos atžvilgiu.

„Migracijos“ – gan savitas ir metaforiškas romanas apie konfliktišką žmonijos kaip neatsakingos visatos dalies ateitį. Nerimastingą. Išbalansuotą gamtą ir žmogaus psichiką. Nerimą ir tuštumą. Protagonistė tarsi migruojantis paukštis be suvoktos savasties, ramybe ir patikimumu traukiančios vietos – namų, harmoningų santykių su gentainiais. Kartu tai ir romanas apie gaivališką ir nenykstančią meilę, aistrą, stiprią tiek gamtos, tiek žmogaus dvasią ir jėgą. Vis dėlto katastrofų ir dramų gal kiek daugoka: viena užgožia kitos svarbą ir jau atrodo, kad ką bemėgintų vaizduoti rašytoja – vis tiek laukia prapultis.

Vertinimas: 4, 3/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s