M. Chamberlain. Paslėpta

Chamberlain, Mary. Paslėpta: romanas/ M. Chamberlain; iš anglų k. vertė Vilma Krinevičienė. – Vilnius: Balto, 2019. – 368 p.

Individualios atminties svarba liudijant istoriją

Kiek beprabėgtų laiko, kiek bežinotume apie įvairius Antrojo pasaulinio karo įvykius, žiaurumus, o knygos vis rašomos, rašytojai vis atsigręžia į praeitį ir, aišku, kad temomis ir veikėjų prototipais tai neišsemiamas laikotarpis. Kaip sakoma kažkada skaitytame „Mėnulio tigre“: kiekvienas patyrė savo karą. Milijonai žmonių, įtraukti į skerdynes ir kankinimus, likę gyvi, liko ir su savo patirtimis, kurias nuoširdžiai papasakoti turbūt retas galėjo. Didvyriškumas, drąsa, pasiaukojimas – įprasti žodžiai kalbant apie karą vienaip – propagandiškai. Kaltė, skausmas, žudymas – smerkiant ir vertinant antraip, bet irgi pakankamai abstrakčiai. Bet karo žmonių atmintis kiekvieno unikali, gal ir panaši į vienas  kito, bet neįmanoma papasakoti nežeminant savęs, nejaučiant kaltės, pasireiškusių silpnybių, išgyvenimo instinktų, netgi išlikimo kaltės. Bėgant laikui menininko intuicija ir vaizduotė, girdėti pasakojimai ir archyvinė medžiaga leidžia vis laisviau interpretuoti ir prasiskverbti į nutylėtus faktus. Ir nusikaltimus.

Istorikė ir rašytoja Mary Chamberlain pasirinko ypač skaudžią temą – Lamanšo sąsiaurio saloje Džersyje vokiečių okupacijos poveikis skirtingų veikėjų likimams, jų patirti išgyvenimai prievartos stovyklose, vykdant įvairias programas, gebėjimas išlikti ir gyventi su savo sunkiomis patirtimis. Centre – moters likimas. Moterys kare, jų pažeidžiamumas ir stiprybė, patirtos skriaudos ir joms padaryti nusikaltimai po karo buvo traktuojami kaip jų pačių kaltė, daugiau – koloboravimas su vokiečiais. Rašytojos misija ne tik papasakoti apie nutylėtus istorinius žiaurumus, bet tarsi kompensuoti valdžios neįvykdytą teisingumą: nusikaltimų prieš moteris ignoravimą. Kaip sako autorė baigiamajame žodyje, per Antrąjį pasaulinį karą naciai privertė užsiimti prostitucija mažiausiai 34000 moterų. Vienos išsiųstos į viešnamius koncentracijos stovyklose, kitos – į viešuosius namus okupuotoje Europoje. Bet Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolo (1945–1946) apibrėžtose nuostatose tai nebuvo laikoma nusikaltimu žmonijai. Negana to, daugelis moterų, įtariamos miegojusios su priešu (priežastys nesvarbu), buvo viešai žeminamos arba linčiuojamos nuskutant, ištepant degutu ir išvoliojant plunksnose.

Lebensborn Himlerio programa buvo skirta veisimui, pasirenkant „grynas arijų“ moteris ir skatinant vyresniuosius SS karininkus apvaisinti jas. Gimę kūdikiai turėjo būti auginami Lebensborn namuose arba atiduoti įvaikinti į tinkamas vokiečių šeimas. Kai kurie „arijų“ išvaizdos vaikai okupuotose teritorijose buvo grobiami ir perduodami įtėviams Vokietijoje.

Pasakojimas rutuliojamas dvigubame erdvėlaikyje, sistemingai kaitaliojant viename skyriuje vieną, kitame – kitą, taip į praeitį žvelgiant iš perspektyvos, laiką padarant lyg ir skaudulių glaistytoju, lyg ryškinamąja medžiaga kaip fotografijos amate: atsiminimai apie svarbius istorinius įvykius, kad ir skaudžius, svarbūs kaip įspėjimas ateities kartoms. Nes… nebūtinai teisiškai buvo pagarsinti visi karo nusikaltimai ir nusikaltėliai, kaip ir priverstinė prostitucija traktuota it asmeninis pasirinkimas: nors moterys talpintos kaip koncentracijos stovykloje, jomis naudojosi, ir netgi vykdant Lebensborn Himlerio programą: gimdyti grynakraujų nacių kūdikius, paskui juos išvežant į Vokietiją.

Individualūs atsiminimai svarbūs artimiesiems, kaip sako Barbara: „gyventi karo šešėlyje, kai tėvai atsisako pasakoti tiesą, sunku. Mes perėmėme jų kaltę.“ p. 311

– Jūs nekalti dėl to, kas buvo.

– Ne, bet mes atsakingi už ateitį. Mes turime atsiskaityti už tai, kas buvo, kad galėtume kurti ateitį. Ir atsakymai guli ne archyve. Atsakymai prasideda namuose. p. 311

Taigi 1985–ieji, Londonas, vieniša senatvę leidžianti kaip dauguma jos metų eilinių moterų Dora, su nuo visų slepiama praeitimi, net po daugelio metų ji atrodo pavojingai negarbinga. Niekas nenorėjo girdėti apie karo aukas, tik apie didvyrius.

Dora taip ir nepapasakojo. Nerado žodžių. Ji neturėjo susikūrusi istorijos, negalėjo skolintis ir svetimos. Nei biblija, nei Dantė, Dostojevskis ar Gėtė negalėjo jai padėti, ji neįstengė pasakyti: buvo štai taip. Kas, išskyrus Bertoldą Brechtą, rašė apie tai, kas nutiko moterims per karą? Bet ji ne motušė Kuraž, ir to, ką patyrė Dora, negalima lyginti su anuo karu. p. 71

Karo metais (1943) veiksmas vyksta vokiečių užimtoje Lamanšo sąsiaurio Džersio saloje. Persipina iš Vokietijos pabėgusios žydaitės medicinos sesers Doros, ūkininko Džefrio, dvasininko Džo ir vokiečių seselės Trudės likimai. Siekimas išlikti bet kokia kaina, išdavystė ir kaltė. Gėda. Baimė.

Savotiškas detektyvas. Po 40 metų veikėjų atsiminimus atveria (karo metų patyrimai, ypač moterų, tabu net pačioms sau. Per daug slegiantys, o juk reikia gyventi toliau) ir iš naujo suveda savos tapatybės ieškanti jauna moteris iš Hamburgo – Barbara, tarsi kompasu besinaudojanti po motinos mirties skrynelėje rastomis nuotraukomis: SS karininko ir nepažįstamos moters.

Moterų likimai papuolus į karo žabtus, jų traumos ir išgyvenimai, ir, be abejo, bet kokiu laiku, net ir sudėtingiausiomis aplinkybėmis viską aštrinanti ir spalvingiau dažanti – meilė.                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        

O Džefris? Dora negalėjo įsivaizduoti, kad kadaise mylėjo ir jį. Tai buvo taip seniai. Tuomet ji buvo kita moteris. Jei jis išgyveno, ji niekada negalės papasakoti jam apie savo karą. Niekam negalės. Kaip užsiiminėjo seksu su karininkais, tarsi būtų kekšė, slaugė priešo kareivius, tarsi jie būtų savi. Nė karto nepasipriešino. Buvo per didelė bailė, kad pasipriešintų. Ji laukė Maksimilijano Listo apsilankymų. Jos ankstesnė meilė Džefriui atrodė iš kito laikotarpio. Listas buvo tas vyras, kuris dominavo jos vaizduotėje, jos prisiminimuose. p.287

Šiais, išpažintinės literatūros laikais, atrodo, nereikėjo autorei stengtis taip viską sukti ir komplikuoti, dirbtinai veikėjus suvesti, išskirti, vėl suvesti, kad romanas intriguotų, slėptų iki pabaigos paslaptis ir, aišku, laimingai baigtųsi. Nes tiek daug iškentėję veikėjai to verti.

Sukrečiantys ir įtikinamai papasakoti veikėjų likimai kažin ar nebūtų skambėję gryniau be pramoginiam žanrui būdingų fokusų.

Vertinimas: 3,9/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s