V. Hjorth. Palikimas

Hjorth, Vigdis. Palikimas: romanas/ V. Hjorth; iš norvegų k. vertė Agnė Guigaitė. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 312 p.

Pagalvok, kaip jaučiasi Dievas p.300

<…> mokėsi būti laukų lelija ir padangių paukščiu, kuris tyliai ir paklusniai dalyvauja čia ir dabar, mokėsi kolekcionuoti laimės akimirkas, kurios sušildytų, jei ateitų sunkūs laikai, ji nujautė, kad gali ateiti sunkūs laikai. p. 248

Kiek paslapčių slepia šeima, kiek tos pačios šeimos nariai turi skaudžių išgyvenimų, kuriuos pagarsinę sugriautų tarpusavio santykius, o gal ir įžiebtų pyktį ir nebendravimą. Nuryta karti piliulė. O ir drąsos reikia tapti normalios šeimos įvaizdį griaunančiu. Juk posakis nerodyk nešvarių marškinių svetimiems taikomas visais laikais ir daugmaž visose erdvėse,

Iracionalus kaltės jausmas dėl to, kad atsiskyriau, nutraukiau ryšį, kad pasielgiau taip, kaip nevalia elgtis, atsisakiau lankyti senstančius tėvus, kad buvau toks žmogus, nežmoniškas. p. 30

Turbūt dažniausiai pasirenkamas nutolimo ar retų susitikimų kelias, gal atminties trynimas: į praeitį neverta dairytis. Visa tai iškyla skaitant „Palikimą,“ kur narpliojama sudėtingi šeimos santykiai, vaikystėje tėvo seksualinį priekabiavimą išgyvenusios mergaitės patirtis ir nenoras artimųjų suprasti jos būseną, netgi ja patikėti, nes tai neparanku nei motinai, nei seserims: patikėti ir pripažinti neparankią tiesą reiškia keisti gyvenimą, išeiti iš komforto zonos: tėvas visus aprūpina materialiai. Nevienprasmiškas požiūris ir į ribas peržengusį tėvą: ar lengva jam nešti kaltės ir baimės naštą visą gyvenimą? Užsidarymas, depresija, vengimas augančios, vėliau suaugusios dukros ir baimė būti paviešintam.

Susidedančios iš keturių vaikų ir tėvų šeimos istorija. Tėvai ir dvi dukros tvirtina – normalios šeimos, vyriausioji dukra ir sūnus – nenormalios. Ir palikimas, nuo kurio pradeda rutuliotis veiksmas: vilos dviems – normaliai šeimai atstovaujančioms įpėdinėms ir taip tarsi pažymint jų reikšmingumą, o gal anųjų nepageidavimą būti šeimos susibūrimuose vasarą.

Knyga įtraukia, trumpi skyriai pirmu asmeniu pasakojant vieno ar kito laiko išgyvenimą primena išpažintinį žanrą, kartais dienoraštį, panaudojant intertekstus, filosofinius apmąstymus, Jungo, Froido, tarsi stengiantis sutvirtinti išsakytas mintis, kurios tikrai nėra protagonistei nei lengvos, nei paprastos – apsėdimas, nepaliekantis nuo penkerių metų, regis, su amžiumi vis aštrėjantis ir labiau žeidžiantis. Ji cituoja filosofo Arne Johano Vetleseno darbą apie tiesos ir susitaikymo procesus ir svarsto apie Balkanų krizę – atvejus, kuriais ieško tiesos.

Sibilė Bedford yra rašiusi, kad, būdamas jaunas, nesijauti esantis visumos, svarbiausios žmogiškumo prielaidos, dalimi, būdamas jaunas daug ko prikreti, nes atrodo, kad čia tik generalinė repeticija, bandymas, kurį, kai uždanga iš tikrųjų pakils, bus galima pervaidinti. Ir štai vieną dieną supranti, kad uždanga visą laiką buvo pakelta. Tai ir buvo pasirodymas. p. 217

Protagonistė Bergljota lyg ir sėkminga moteris: teatro kritikė, trijų jau suaugusių vaikų motina, palikusi pirmąjį vyrą, sėkmingai sukūrusi santykius su kitu. Turinti draugių, draugų, tik… itin sudėtingi santykiai su tėvais ir seserimis, broliu. Pradedant pasakojimą apie palikimo – vilų – dalinimąsi, kažkaip keistai skamba tie nepasitenkinimai: juk tėvai palieka užgyventą turtą kam nori, galbūt paskaičiuodami anksčiau investuotus pinigus į vaikus. Pasirodo, į materialius dalykus tik kimbamasi kaip į pretekstą, o priežastys nesutarimų ir netgi priešiškumo – psichologinės ir daug skaudesnės negu gali iš pradžių atrodyti.

„Palikimas“ – psichologinis pasakojimas apie vaikystės išgyventos traumos įtakotą moters gyvenimą. Blaškymasis, nepasitikėjimas, alkoholis, nemiga, pyktis, bandymas susivokti kas ne taip jai yra, o susivokti nėra paprasta – tik profesionalus psichoanalitikas padeda iškelti iš praeities skausmingą patirtį, ją įvertinti ir suprasti. Penkiametę mergaitę tėvas ne tik seksualiai tvirkino, paveikė jos savivoką – gali valdyti vyrus, ypač tėvą, mintis nesąmoninga, bet ją, vaiką, svaigino ir vertė konkuruoti su motina: susirado meilužį profesorių, kaip kažkada motina, paauglystėje statė gan dviprasmiškus spektaklius, nepasitikėjo savo vyru, vaikų tėvu, neapleido mintis, kad ir jis gali įeiti į mažos dukters miegamąjį ir įsliuogti į jos lovą.

Nematydama kitos išeities Bergljota atsiskiria nuo šeimos, nes bendrauti, sėdėti su tėvu, motina prie vieno stalo nėra kaip. Jeigu tėvui dar skiriama ir supratimo žodžių: jis nešė kaltę, bet neturėjo ką daryti, tai motinai, atrodo, jokio pateisinimo dėl priimtos pozicijos neatsiranda. Juolab, kad ji net senatvėje puola dukrą kaip šmeižikę, fantazuotoją, savanaudę, trokštančią dėmesio ir skleidžiančią melą apie tėvą.

Tėvo nusikaltimas buvo didesnis, bet grynesnis, tėvas baudė save griežčiau, jo uždarumas, depresyvumas buvo taikesnis nei dirbtinis motinos lengvumas – ši apsimesdavo lyg niekur nieko, netgi reikalaudavo ir priekaištaudavo. p. 285

Turiu nustoti tikėtis, kad ji mane priims. Kad iš tėvo ir motinos nieko nesulauksiu, jei neišsakysiu savo tiesos. Kad juodu jau verčiau matytų mane mirusią, negu stotų su manim akis į akį, kad jie paaukotų mane dėl savo garbės. p. 194

„Palikimas“ – aktualias šeimos problemas gvildenantis romanas. Tipiškas šiaurietiškas. Galima sakyti moteriškas. Ta prasme, kad aktualizuoja moters–motinos–dukros problemas, jas tarsi nuvalo nuo smulkmenų, išgrynina iki skaudžiai pjaunančio aštrumo ir pateikia psichologiškai išvartaliotas ir apsvarstytas visais kampais fiction literatūros žanre, nors skaitant nekart mintiji – ar autorei neteko asmeniškai išgyventi tai, ką rašo, nes jauti ne tik tikrumą, bet ir skausmą. Ir beviltiškumą. Problema kaip piktybinis šašas, vos paliestas kraujuoja ir niekaip neišnyksta, bet plečiasi gyvenimui tekant, auginant savo vaikus, žiūrint į vaikaičius.

2016 metais Norvegijoje 150 000 egzempliorių tiražu išleistas V. Hjorth (1959) romanas „Palikimas“ susilaukė ne tik didelio susidomėjimo, palankaus kritikų vertinimo („Palikimas“ apdovanotas Norvegijos knygynų ir Norvegijos kritikų premijomis, nominuotas Šiaurės ministrų tarybos literatūros premijai), bet ir kontraversiško požiūrio. Atsirado teigiančių, kad pažįsta rašytojos šeimą ir kad ji atskleidė intymias paslaptis, nors V. Hjorth įvardija kūrinį kaip fiction. Daug kur „Palikimas“ apibūdinamas kaip norvegų romanas, kuris padalijo šeimą ir pavergė šalį, juolab, kad 2019 metais pasirodė ir jaunesnės sesers Helgos Hjorth kūrinys, manoma, kaip atsakas į „Paveldą“. Pati V. Hjorth juokaudama sako: „Žinote, manau, kad jei gražiai parašai apie šeimos gyvenimą, jie sako: „Taip, tai mes.“ Bet jei tu taip gražiai nerašai, tada: „ Tai ne mes!“ „Ne paslaptis, kad aš neturiu kontakto su savo šeima, bet tai neturi nieko bendro su romanu “.

 Pasirodžius „Palikimui,“ V. Hjorth lyginama su U. Knausgardu, svarstoma jų autentiškos realybės panaudojimas fiction literatūroje, žanru prisidengiant nuo atsakomybės prieš asmenis, kurie nedavė sutikimo jų gyvenimiškas patirtis paviešinti. Norvegijoje, matyt, išpažintinė, gal tikrovės viešinimas literatūrine forma, iš tikrųjų tapo ne tik populiariu žanru, bet ir iššūkiu tam tikrai daliai žmonių: vargu, ar kas nori tapti analizuojamais subjektais. Autofikcija, pasirodo, ne tik populiari Norvegijoje, bet tampa ir gerai eksportuojama literatūrine preke. Romanas išverstas daugiau nei 14 kalbų.

Vertinimas: 4,4/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s