V. Luiselli. Prarastųjų vaikų archyvas

Luiselli, Valerija. Prarastųjų vaikų archyvas: romanas/ V. Luiselli; iš anglų k. vertė Marija Bogušytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 463 p.

Angelai niekada nežino, ar jie gyvena tarp gyvųjų, ar tarp mirusiųjų… p. 403

Įspūdinga knyga. Aišku, ne tiems, kam patinka įtemptas siužetas, ryškūs charakteriai, blogio ir gėrio konfrontacijos.

Monotoniškai pasakojama vienos šeimos kelionė per Amerikos valstijas, plaukiant pro šalį nykiems miestelių ir laukų vaizdams, lyg ir nieko ypatingo nepatiriant, klausantis muzikos, tarp suaugusių įsitvirtinusios tylos, vaikų susigalvotų žaidimų ant užpakalinės sėdynės ar panašių kasdienių ritualų. Ir pasakojimai. Iš suaugusiųjų sklindančios istorijos pasiekia vaikus, įsitvirtina juose, vėliau perkuriamos ir savaip susiejamos su praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Skaitomų ir pasakojamų istorijų veikėjai ir vaizdai persipina vaikų vaizduotėje ir tampa realybe. Taip monotoniškas kelio romanas išvirsta panašiu į intriguojantį ir važiuojant skaitytą „Musių valdovo“ distopinį, o kartu ir realų siaubo ir išlikimo siužetą.

V. Luiselli (1983) – JAV gyvenanti meksikiečių raštytoja, produktyvi autorė, pelniusi daugybę apdovanojimų. „Prarastųjų vaikų archyvas“ penktasis jos romanas – pirmasis, parašytas anglų kalba. Patirtį, dokumentiką perpynusi su vaizduote skaitytojams pateikia išlaikytą, tarsi iš atstumo pasakojamą vienos šeimos istoriją, neįvardijant veikėjų konkrečiais vardais: mama, tėtis, berniukas ir mergaitė – kelionę iš Niujorko į Arizoną, tuo pačiu iš dabarties laiko į praeityje gyvavusią apačių gentį; iš saugios aplinkos į dykumose klaidžiojančių meksikiečių vaikų pasaulį.

„Prarastųjų vaikų archyvą“ autorė pradėjo rašyti 2014 metais norėdama išlieti susikaupusias skaudžias emocijas ir patirtį dirbant teismo vertėja vaikams iš Lotynų Amerikos, patekusiems į migracijos krizę.

Galvoju apie tuos vaikus be dokumentų, kaip jie keliauja per Meksiką, atsidavę kojoto valiai, važiuoja ant traukinių vagonų stogų, stengiasi nenukristi, nepakliūti į rankas imigracijos pareigūnams arba narkobaronams, kurie, jei paliktų juos gyvus, paverstų vergais aguonų laukuose. Jei tie vaikai vis dėlto nusigauna iki JAV pasienio, bando įsiduoti pasienio kontrolės pareigūnui, o jei tokio nesutinka, patraukia į dykumą. p. 71

Išlydėdami vaikus artimieji jiems šio to prisakė. „Tik neapsunk nuo verksmo“, – tarė vieno berniuko motina, kai auštant prie namų durų pabučiavo jam į plaukus. Močiutė įspėjo savo anūkes, kad būtų atsargios ir saugotųsi „vėjų nuo laivagalio“. Kaimynė našlė tarė: „Niekada neverk miegodama, nes iškris blakstienos.“ p. 189

Kūrinyje paliestų temų daugybė, regis, visos aktualiausios: mirgracijos, ypač skaudi meksikiečių vaikų; irstančios šeimos, tėvų ir vaikų santykių nepakankamumas; indėnų genčių genocidas; atminties ir vaizduotės sankirtos, archyvavimo ir įamžinimo svarba, visa ko laikinumas lyg atsimušantis aidas nuo dabarties akimirkos ir nukrentantis praeities bedugnėn.

Visas temas sujungia bendra praradimų paradigma: kiekviena diena, kiekviena akimirka, naujas potyris ar nauja istorija reiškia ir kažin ko praradimą – praeitis be perstojo užvaldo dabartį, istorija – realų gyvenimą.

Bene stipriausia ir labiausiai emociškai veikianti ir iš įvairių žiūros kampų pateikta per dykumą keliaujančių vaikų tema: prie jos dirba motina, apie meksikiečius vaikus visa šeima klausosi per radiją transliuojamų laidų, vaikai savaip interpretuoja girdimą medžiagą, perpina su kitomis istorijomis, pagaliau patys sumano tapti tokiais – prarastaisiais vaikais. Moteris turi ir raudoną knygelę – taip tarsi įterpiamas kūrinys į kūrinį – „Elegijas apie prarastuosius vaikus,“ kurią skaito garsiai, o vėliau vaikai prigriebia su savimi ir jų gyvenimas persikelia ir persipina su knygos.

Mamos istorijos visada būdavo apie prarastuosius vaikus, kaip žinios per radiją. Mums jos patikdavo, bet tave jų klausantis apimdavo keistas jausmas ir nerimas. Tėčio istorijos būdavo apie senuosius Amerikos pietvakarius, kai jie priklausė Meksikai. Visa tai kadaise buvo Meksika, mama tardavo kaskart, kai tėtis pradėdavo apie tai kalbėti, ir mostelėdavo ranka per visą erdvę automobilyje. p. 261

Ir meksikiečių vaikų ir apačių istorijos susišaukia – jie visi bandė bet kokia kaina išgyventi. Vaikams susipina viskas į viena: „Paklausiau tėčio, kas nutiko paskui, ir galvojau ne vien apie Džeronimo būrį, bet ir apie mamos prarastuosius vaikus, kurie keliavo ant traukinių, nežinodami kur, kodėl ir kas jų laukia. p. 264

Nors autorė pasakoja empatiškai, bet per atstumą, nevertindama ir plačiau nekomentuodama nei įvykių, nei jausmų, skaitant jauti vis labiau kerojantį atšiaurumą tarp vyro ir moters, keliaudami kartu, keliauja vis toliau vienas nuo kito. Nyki, pilka, susvetimėjimu ir lyg grėsme (prie to prisideda ir skaitomo „Musių valdovo“ nuotaika) dvelkianti atmosfera koreliuoja su nykia už automobilio langų prabėgančia aplinka, netgi tai, kas tradiciškai būtų traktuojama kaip gamtos grožis, moters vertinimu – katastrofiškos nuojautos nuotaika: geltonuojantys kviečių laukai, regis, turėtų sukelti teigiamus jausmus, bet moteris tame paveiksle mato vien blogį – natūralios gamtos, natūralių ūkių išstūmimą ir nuodijimą žemės bjauria chemija dėl geresnio derliaus.

Santykiai tarp vaikų ir tėvų atrodo orūs ir išlaikyti: nerėkiama įsitriukšmavus, atsižvelgiama į jų pageidavimus renkantis pasakojimus ar muziką, maistą, nors berniukas yra vyro sūnus, o mergaitė – moters, bet atrodo, kad nėra skirtumo ne tik elgesio su jais, bet ir emocinė artuma sieja abu vaikus su abiem suaugusiais. Tuo pačiu vaikai jaučia įtampą tarp jų, ypač dešimtmetis berniukas, jis net suvokia, kad tai paskutinė kelionė kaip šeimos, kad laukia išsiskyrimas, netgi jaučia pareigą kuo daugiau fotografuoti, taip archyvuojant laiką, kad vėliau galėtų nusiųsti sukauptą medžiagą dabar dar tik šešiametei mergaitei, manant, kad tokio amžiaus vaikai neišsaugo prisiminimų.

Vyro užsiėmimas – įrašinėti garsus, o jo tikslas pasiekti apačių svarbiausius gyventus taškus ir įrašyti išnykusios genties erdvėje ir laike sklindančius aidus. Jis pasakoja apačių vado Džeronimo didvyriškus ir tuo pačiu tragiškus likimo įvykius, vaikams juos adaptuojantis ir perkuriant. Taigi abiejų suaugusiųjų pasakojimai apie Meksikoje vykusius ir vykstančius dramatiškus veiksmus, abiejų vaikų vaizduotėje persipina ir susilydo į vieną istoriją. Dar daugiau – jie ir save mato tos dramos dalyviais. Nes…mintija, užsiėmę savo planais tėvai – prarastaisiais vaikais ir apačių istorija – juo, tikruosius vaikus, nustūmė nuošalėn.

Vaikai jaučiasi apleisti ir nesulaukiantys pakankamai dėmesio: „Norėdavau priminti, kad nors tie vaikai ir prarasti, mes nesame prarasti, mes čia pat, šalia jos. Tokiais atvejais susimąstydavau, kas būtų, jei mes pradingtume, ar tuomet ji pagaliau atkreiptų į mus dėmesį? p. 268

Tėvų ir vaikų tema gvildenama įvairiais aspektais: koks skausmas ir nerimas turi kamuoti meksikietes motinas, paleidusias savo vaikus į nežinią. Protagonistė mintija apie draugės pradingusias dvi dukras, tikisi padėti jas surasti, tuo pačiu lyg ir nejaučia susirūpinimo dėl savo dukters ir savu tarpusio vyro sūnaus: jie čia pat. Su jais.

Vienintelis dalykas, kurį tėvai gali suteikti savo vaikams, tai menki pamokymai: štai taip reikia kirptis nagus, štai toks yra šiltas ir nuoširdus apkabinimas, štai taip iššukuojami kaltūnai galvoje, štai taip aš tave myliu. O tai, kaip vaikai atsilygina tėvams, yra mažiau apčiuopiama, bet didingiau ir patvariau, tai lyg paskata visapusiškai priimti pasaulį, perduoti „nuolankiai ir be pagiežos“, kaip yra rašęs Jamesas Baldwinas, bet kartu ir su tam tikru veržlumu ar net nuožmumu. Vaikai verčia ieškoti tėvus konkretaus pulso, žvilgsnio, ritmo, tinkamo kampo istorijai papasakoti, žinant, kad istorijos nieko nesutvarko ir nieko neišgelbsti, bet galbūt padaro pasaulį ir sudėtingesnį, ir pakenčiamesnį, o kartais, bet tik kartais, – gražesnį. Istorijos – tai būdas iš praeities išgryninti ateitį, vieninteliu būdu retrospektyviai išgauti aiškumo. p. 242

„Prarastųjų vaikų archyvas“ – knyga apie nesustabdomai bėgantį laiką, paverčiantį istorija įvykius, žmones, gentis, peizažus, visa ką. Ir tik praeities aidas sklando virš dabarties, ir aidų gaudymas atsispindi sukauptuose archyvuose, iš kartos į kartą perduodamuose ar užrašomuose pasakojimuose. Bet kad sklistų aidai ir yra svarbu stengtis nors ką fiksuoti ir perkelti menamose ar tikrose dėžese laiko pakopomis.

Vertinimas: 4,7/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s