V. Rykštaitė. Lizos butas

Rykštaitė, Vaiva. Lizos butas: romanas/ V. Rykštaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2020. – 260 p.

Apsitrynęs vaikystės albumas

Pasakojimas apie vaikystės butą, vis keičiančią vyrus mamą ir chaotiškoje aplinkoje augančią tolerantę mergaitę.

Iš pradžių mintiji, skaitai pereinamo laiko ir pereinamo žmogaus (tiesiogine prasme – be sielos) istoriją. Akivaizdžios pastangos suregistruoti paskutinio dešimtmečio buities aktualijas, o gal sugauti laiko spalvą gožia veikėjus ir stebina dirbtinumu. Kas čia – koks  smulkmenų registras, įsikalbėjimas, kad tavo vaikystės lėlės, kojinės, mikimauzai, visokie šūdniekiai kam nors svarbūs ar įdomūs? O dar jų išplėstiniai paaiškinimai. Muziejininkui, archyvarui? Baikit. Visada ir visur įdomus tik žmogus, dar labiau pats kodėl? Kodėl jis toks ar anoks? Vienas toj pačioj erdvėj užauga banditu, o kitas mokslininku, sportininku ar šiukšlininku, kodėl? Ieškant atsakymų neišvengiami vidiniai konfliktai. Ir evoliucija.

„Lizos butas“ itin lietuviškas produktas lietuviškam vartotojui. Neįsivaizduoju, kad kitos kultūros žmogui galėtų būti įdomu skaityti visokias buitines smulkmes. Na, kaip bebūtų, tai  augimo, brandos romanas. Be vidinių konfliktų. Žmonės kaip daiktai. Suterliojami, numazgojami, apspjovus, seilėms išgaravus, vėl blizgūs ir tokie patys. Arba ne. Koks skirtumas, jeigu svarbu tik paviršius.

Pasakojama  iš ironiškos, dažnai sarkastikšos (kalbant apie motinos ir dukters meilę – sentimentalios)  perspektyvos bandant perteikti dešimto dešimtmečio Kauno senamiesčio specifiką, nestabilią finansinę ir buitinę situaciją, pasimetusį žmogų, pabaigoje lyg įstatant viską į tvirtas, nors ir sarkazmu suteptas,  vėžes: patikimas vyriškis rimtimi dvelkiantis fizikos mokytojas, turkas žentas, kurio akys panašios į paauglystėje įsikalbėto čigono Manto rudas akis, egzotiškais vardais anūkai ir nurimusi gražuolė? alkoholikė? motina. Skubri pabaiga su anekdotiška ironija ir išvada: gaivališkas ir nesustabdomas tekėjimas. Ir užtvanka?

Gal tik toli gyvenantis žmogus gali taip atsiminti smulkmenas, o matydamas miestą ar gatvę po kurio laiko, pastebėti kismą. Gal erdvėlaikį sureikšmina ir nostalgija – užaštrintas regėjimas. Nes tai nekasdienybė. Ilgesys. Retas buvimas asocijuojasi su švente. Atidžiai fiksuojama ir įsimenama.

Gintarė ir Saulita. Dukra ir motina. Abi panašios. Vaikiškos, svajoklės ir reikalingos globos. Nors motina nuolat prisiekinėja meilę dukrelei, tai skamba greičiau kaip kaltės užglostymas: alkoholis, vyrai, blaškymasis.

„Lizos butas“ vos pradėjus skaityti įtraukia ir nepaleidžia. Nors nujauti, kad netikėtumų pasakojime nebus: keisis vyrai, mergaitė suaugs, bus dar jaunatviškai ekstremalių situacijų, bet ne literatūrinių, o tokių… gal „Panelės“ rašiniams būdingų. Taiklus laikmečio detalių traktavimas suteikia kūriniui gyvybės ir tikrumo, bet, atrodo, skaitai ne literatūrą, bet vartai seną pageltusį pusiau spalvotų fotografijų albumą, o šalia sėdinti mergaitė-moteris pasakoja kas yra kas. Ko labiausiai pasigedau romane? Be abejonės, potekstės. O kaip empatija? Atrodo, autorė labiau įsijautusi į išorinio pasaulio autentikos atkūrimą. Nors, kas žino. Scena, kai dukra pradeda virti valgyti, mokėti mokesčius – tampa suaugusia iš būtinybės, nes motina – paauglė, kuria reikia rūpintis, vis dėlto jautri ir sukrečianti. Vargu, ar įtikinama. Tokių scenų ne viena ir ne dvi. Mergaitės suartėjimas vis su nauju tėvu, netgi gebėjimas jį suprasti ir savotiškai pamilti, o ir pergyventi motinai skiriantis su jais – trauminiai šeimos suteikti išgyvenimai. Tik, vargu, ar laikmetis čia kaltas, nors akcentuojamas nuolat motinos grožis ir meilė dukrai, vis dėlto atskleidžiant tik moters lengvabūdiškumą, mylint ir nesąmoningai žalojant aplinkinius, visiškai nesistengiama atskleisti jos paviršutiniškumo priežasčių. Neišplėtotas charakteris į gylį, kaip ir mergaitės. Tiesiog perbėgama kaip per to laiko detales, gal stambesnes negu stalas, kėdė, puodas, bet ne asmenybes. Įdomiausias, nors irgi nepagrįstas psichologiškai kažkelintas tėtis Petras, su dviem vaikais atsikraustęs į Lizos butą. Toks labai lietuviškas Ostapas Benderis, naujasis lietuvis, gebantis prasisukti kad ir kas, kad ir butą padidinti rausiantis į žemės gelmes. Primityvus, bet gudrus ir verslus, gyvas ir rizikuojantis vis ką nors naują sukurti. Jo meilė ir moteriai, ir vaikams savotiška, bet nuoširdi pagal jo supratimo lygį. Įdomus ir turintis charizmą, o ir gyvybės personažas. Nors užstrigęs laike, kaip atrodo protagonistei:

Tėtis Petras nori, kad nesikeistume ir mes – neaugtume, nesentume, pratęstume pokalbį, pradėtą prieš kažin kiek dienų. p. 194

Jeigu pirmoje knygos pusėje daugiausia dėmesio laikmečio akcentams, tai Gintarei tampant panele, autorei išsisėmus su praeities detalėmis ar pamiršus smulkmenas, o gal tiesiog bandant užbaigti knygą tarsi įjungiamas  kitas pasakojimo režimas: kaip kaleidoskope keičiasi veikėjų patyrimai, pokalbiai, jausmai irgi. Lizos butas tas pats, miestas tas pats, bet juose jau gyvena tarsi kiti žmonės. Nemažai ir balasto: Lizos laiškai, kunigo figūra romano pabaigoje – kam? Autorė vis stengiasi stebinti ir sutalpinti kas tik įmanu kaip to laiko anekdotines keistybes: banditai, bohema, kunigas, glamūrinių žurnalų stilius.

Vertinimas: 3,3/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s