G. Swift. Vandenų žemė

Swift, Graham. Vandenų žemė: romanas/ G. Swift; iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 368 p.

Istorija yra poringė

Nedažnai, bet būna, kai skaitant knygą mintiji, po galais, kiek rašytojas gali žinoti visokių neįtikimiausių dalykų – nuo buities iki mokslo, psichologijos, plius lyg chirurgo skalpeliu gebėti skrosti įvairiausius gyvenimo sluoksnius. Kas tai – genijai? Aiškiaregiai? Gimę pažymėti talentais? O gal tiesiog maximum darbo? Paslaptis.

Bet išskirtinį gebėjimą pasakoti ir kiekvieną mintį pagrįsti, išplėtoti iki savarankiškų ir į smegenis įkrintančių, ko gero, ilgam laikui, istorijų: nuo žmonių likimų (labiausiai sukrečianti ir, užčiuopianti, regis, pačią gyvenimo ir mirties esmę magiškas protagonisto motinos mirties skyrius: apie beprotišką Rytų vėją ir 1937 metais siautusį gripą. „Ir nors tai iš tikrųjų atsitiko tik vieną kartą, tai tęsėsi be galo, kaip būna, kai dalykai unikalūs ir lemtingi – jie vis tęsiasi ir tęsiasi, kol gyva jų atmintis. p. 281“) iki ungurių elgsenos tyrinėjimų, o kur dar alaus gamyba, melioracija – nieko gi čia pikantiško, juolab – kas galėtų tokiomis nesąmonėmis šiaip jau iš niekur nieko domėtis? – „Vandenų žemėje“ rašytojas demonstruoja nuo pradžios iki pabaigos. Ko nepamini ir kokių laikų ir įvykių tik neįvardija protagonistas istorijos mokytojas Tomas Krikas? Čia ir prancūzų revoliucija su giljotina, ir vienišas žmogelis prie užtvenktos upės, ir bepročiais kareivius paverčiantis vienas karas, ir nuošalioje provincijoje maukiantys alų kaimiečiai, kitas karas ir lyg niekur nieko paauglystės žaidimus žaidžiantys vaikai-jaunuoliai – neapsirikim, kad yra didingesnių ir svarbesnių istorinių įvykių už paprasto žmogaus gėlą patyrus kasdienybės sunkį ar likimo smūgį, ne, istorijos mokytojas mokiniams, o svarbiausia sau, pasakoja apie viską – nuo gimimo, papločių kepimo, ungurių neršimo – iki mirties; viskas: laikai, erdvės, aukštieji asmenys, pasauliniai įvykiai ir mažo žmogelio nutikimai susiveja į tą patį kamuolį ir lyg audžiant įvairiais raštais ir spalvomis išsidėstytų medžiagoje, taip istorija ir likimai G. Swiftui žodžiais sugula į įspūdingą kūrinį.

Iš pradžių tai buvo pasakojimas – tai, ką prieš miegą mums pasakodavo tėvai. Paskui tai darosi tikra, o dar vėliau tampa čia ir dabar. Paskui vėl tampa pasakojimu. Antąja vaikyste. Labos nakties bučiniais. p. 334

Įspūdinga knyga. Postmodernistine maniera sudėliota iš mozaikinių ilgesnių ar trumpesnių pasakojimų, kai kur panašių į esė, kai kur į noveles, išplėtota įvairiausiomis kryptimis kaip tik įmanu, nuo egzistencinių dalykų nukrypstant prie buitinių, gamtinių, iš vienos siužetinės linijos išsikeroja kelios kitos, bet viskas turi prasmę, viskas – istorija, kaitaliojant maginį ir realistinį pasakojimą, legendos, pasakos, novelės, esė žanrus.

Protagonistas – susenęs ir pavargęs istorijos mokytojas, vaikams šalia pasaulinių įvykių įterpiantis pasakojimus iš realaus gyvenimo. Kaip būtinus asmenybių raidai, jų pasaulėjautai. Kai atleidžiamas iš mokytojo pareigų, istorijas pasakoja pats sau.

Įsileidęs aiškinti, kaip, Paryžiuje nuleidus kraują, prasidėjo mūsų Modernusis Pasaulis, jis staiga mintį nutraukia ir pradeda pasakoti… tuos pasakojimus. Kažką apie gyvenimą prie upės, kažką apie tėvą, bučiumi gaudžiusį ungurius, ir skenduolį, rastą upėje prieš daugelį metų. Ir tada jūs suvokėte: senis Krikas bando save įpinti į istoriją, senis Krikas bando jums parodyti, kad pats esąs tiesiog dalis to daikto, kurio moko. Kitaip sakant, jis kvanketelėjo, jam pasimaišė… p. 14

Kas gi yra istorija? O kas istorijos mokytojas? Nutolusi ir neapčiuopiama nelaimių, smukimų ir žmonių išprovokuotų katastrofų fantasmagoriška dimensija. Per vieną ausį įeinanti, per kitą išeinanti, neįdomi ir, regis, jaunam žmogui nereikalinga.

Istorija prasideda tik tada, kai kas nors nutinka negero, istorija gimsta tik iš nelaimės, suglumimo, apgailestavimo. Tad žodžiui Kodėl ant kulnų lipa tas suktas ir ilgesingas žodis Jeigu. Jeigu nebūtų buvę… p. 114

Tomas Krikas pasakodamas pasaulio įvykius įpina savo ir savo protėvių gyvenimo epizodus. Kodėl? Taigi viskas istorija, kiekvienas žmogus – istorija, viskas susiję: svarbu ir nesvarbu, kaip pažiūrėsi į laiko tėkmėje plūduriuojantį pasaulį. Ir viskas pavirsta pasakojimu. Pasakojimui ypatingas dėmesys. Oficiali istorija surašyta vadovėliuose, bet ji sugulusi į popierių sustingusi ir negyva, ne itin traukianti, o ir neįsimenanti. Visai kas kita gyvas žodis – juo liudijama svarbiausi dalykai, ir visai nesvarbu, kas tiesa, kas legenda, kur dokumentinės ar kitos enciklopedinės žinios, bet perduodant tiesiogiai vieno žmogaus kitam, na, galų gale kad ir pačiam sau, jei nėra klausytojo, ne tik atspindi pasaulio gyvybę, bet ir praeitį prikelia naujam išgyvenimui, net blankius įvykius supersonifikuoja.

Kaip Krikai pergudraudavo realybę? Pasakodami istorijas. Iki pat paskutinės kartos jie buvo ne tik flegmatiškos, bet ir prietaringos, patiklios būtybės. Pasakojimų siurbliai. Kai Atkinsonai kūrė istoriją, Krikai rezgė poringes. p. 26

Taigi, pasakojimai padeda ir išgyventi. Vaizduojamas rytinės Anglijos Fenlando kraštas – nykus ir pilkas, klampus ir traukiantis purvinon gelmėn ir žmonių likimus. Atmosfera formuoja ir charakterius. Flegma.

Per pasakotojo prizmę veriasi dviejų šimtų metų pasaulio istorijos įvykiai ir dviejų šeimų – Krikų ir Atkinsonų patirtys: šviesiosios, skraidinančios aukštyn, daug daugiau – tamsios ir klampios, užnuodytos flegma, vis traukiančios bedugnėn ir tik garsus kalbėjimas, poringės gali padėti išsilaikyti šiapus. Nuo nykios kasdienybės jais vadavosi tiek neįprastos praeities, intymius ryšius su tėvu turėjusi ir pastojusi nuo jo, vėliau išsigimusį sūnų Diką pagimdžiusi Kriko motina, tiek karo siaubą išgyvenęs ir beprotybe apnuodytas tėvas – užtvankos prižiūrėtojas niūriame krašte, laimingas patirdamas įstabios moters meilę, nelaimingas ją nusinešus gripo epidemijai, bet stoiškai bandantis išsilaikyti ir auginti sūnus.

Vaikai, mano tapimą istorijos mokytoju galima tiesiogiai sieti su pasakojimais, kuriuos man vaikystėje pasakodavo motina, kai, kaip ir daugelis vaikų, aš bijodavau tamsos. Mat nors mano motina nebuvo iš Krikų, ji turėjo nepaprastą pasakotojos gyslelę ir, šiaip ar taip, – nors tada dar nežinojau, nes tai atskleidė vėlesni istorijos tyrimai, – turėjo savų reikalų su pasakomis. p. 68

Ir asmeninis mokytojo gyvenimas skaudus, nors neišdarkytas karo ir beprotybių. Paauglystėje kelių paauglių įsimylėta ta pati Meri, nerūpestingai su visais koketavusi ir žaidusi, su Tomu Kriku, tiesa, ir rimtai meilę išbandę, pastojusi, o iššokinėti negeidaujamo kūdikio nepavykus, pas kaimo raganą baisioj nešvaroj ir primityviausiu būdu pasidarė abortą, patirdama po to sunkią komplikaciją. Lyg ir susitaikius su likimu, abu jaunuoliai vėl susieina, vietoj vaikų, Merė ima globoti senelius, bet laikui bėgant užspausta flegma prasimuša pačiu agresyviausiu ir jos vyrui netikėčiausiu būdu: pagrobia iš parduotuvės svetimą kūdikį ir dar tuo laiku, kai per jo karjerą kertama kirviu.

Taigi įtaigus, įtraukiantis daugiasluoksnis intelektualus ir diskretiškas kūrinys, nuo kurio negali atsitraukti skaitant, veikiantis emocionaliai – atrodo, visas kūnas pagaugais eina sekant dramatiškus veikėjų likimus; – praturtinantis pažintine prasme: platus įvairiausių istorinių ir buitinių dimensijų išskleidimas; dar daugiau: istoriją paverčiantis žmonėmis, o žmones istorija, pasakojantis ir pasakojantis, kad istorija – ne teorinė disciplina, o mes: kas atsitiko, atsitinka ir atsitiks man, tau, jiems, tiems, kurie gyveno, gyvena ir gyvens.

Vertinimas: 5/ 5

Vienas komentaras “G. Swift. Vandenų žemė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s