J. M. Coetzee. Jėzaus vaikystė. Jėzaus mokyklos metai. Jėzaus mirtis

Paslaptinga trilogija apie gyvenimą ir mirtį

Imant į rankas J. M. Coetzee knygą negali net numanyti, kur būsi vedamas. Aišku, kad ne banalybių ir pramoginei literatūrai įprastu keliu. Alegorijų ir simbolių kupina trilogija apie berniuko Dovydo gyvenimą, pavadinimuose matant Jėzaus vardą pirmiausia tikiesi sąsajų su Biblija, o tiesiogiai to neperskaitant, vis suki galvą – kodėl gi tokie pavadinimai.

Tai simboliniai, alegoriniai pasakojimai apie… apie ką? Žmonių be praeities prisiminimų, be šaknų gyvenimą, santykių kūrimą, vaiko, nepripažįstančio suaugusiųjų taisyklių, brendimą, savitą požiūrį į pasaulį. Pirmoji dalis „Jėzaus vaikystė“ panaši į distopinį romaną ir gan aiški: tiek siužetu, tiek idėjomis. „Jėzaus vaikystės metuose“ jau pažįstami veikėjai: Dovydas ir Simonas nukeliamas į naują, ne visai suvokiamą, ne visai racionalų pasaulį, kupiną atradimų berniukui ir dar daugiau iššūkiais gluminantį geraširdį ir itin besistengiantį moraliai atsakingai perduoti patirtis globojamam vaikui Simonui.

Trečioje dalyje „Jėzaus mirtis“ dešimtmetis protagonistas Dovydas toliau įvairiai išmėgina supantį pasaulį ir formuoja savo santykį su jo reiškiniais ir žmonėmis. Jeigu antrojoje dalyje dualistiniai vertinimai iškilo kaip kertinėmis vaikų/tėvų, mokytojų/mokinių tėvų, masės ir individualybės santykių komplikacijomis, trečiojoje – net elementarūs, jau nusistovėję dalykai apverčiami aukštyn kojom. Kas vienam atrodo normalu, kitam – nepakenčiama. Taisyklės ir suformuota tvarka, apibūdinanti stereotipus, gali būti visiškai nepriimtina atskiriems inidividams.

Coetzee, J. M. Jėzaus vaikystė: romanas/ J. M. Coetzee; iš anglų k. vertė Ona Daukšienė. – Vilnius: Sofoklis, 2014. – 303 p.

Berniukas Dovydas ir pagyvenęs vyriškis Simonas susitinka laive: abu vieniši ir pasimetę, absoliučiai nežinantys, kas jie ir iš kur, be praeities, o ir vardus jiems naujai priskyrę. Simonas imasi globoti vaiką, ir abu laikosi drauge atvykę į naująjį pasaulį. Kas gi tas naujas ir nepažįstamas kraštas? Konkrečiai neįvardijama: lyg ir ispanų kalba, visi asmenys laikosi apibrėžtų taisyklių, išvaduoti nuo aistrų ir individualistinių išgyvenimų. Egzistuoja mokymasis, darbas, santykiai grindžiami draugiškumu.

Jis man nei anūkas, nei sūnus. Mes ne giminaičiai. Mus suvedė nelaimingas atsituikimas laive: jis pametė su savimi turėtus dokumentus. Bet negi visa tai svarbu? Mes čia atvykstame, – mes visi, jūs, aš, jūsų sesuo, berniukas, – švariai nusiprausę praeitį. Berniukas atsitiktinai patenka į mano globą. Galbūt tokio likimo pats ir nesirinkau, tačiau jį priimu. Ilgainiui jis prie manęs prisiriša. Mudu suartėjame. Bet negaliu jam visko atstoti. Negaliu būti jo motina. p. 90

Motiną Inesą vyriškis suranda intuityviai: vos pamatęs suvokia, kad ji labiausiai berniukui tinkama. Taigi atsitiktinis vaikas, tėvas ir motina. Likimo suvesti žmonės. Atrodo, visi nori vienas kitam gero, gyvendami niveliuotoje visuomenėje. Nors autorius itin išryškina ir jų skirtumus: spontaniškas, savimi pasitikintis vaikas, net nedvejojantis, kad į pasaulį jis turi eiti kaip diktuoja intuicija; moteris savotiškai pamilsta vaiką ir juo rūpinasi, bet nesureikšminant, lyg vykdant patikėtą projektą. Sudėtingiausia Simonui: jis pareigos ir racionalaus elgesio šalininkas, bet skaudžiai išgyvena dėl vaiko nesėkmių ir moters šaltumo. Kita vertus, jis labiausiai įkūnijantis įprastus žmogiškumo kodus, gal dėl to naujoje visuomenėje sunku ir jam, ir su juo.

Kaip ir jūs perplaukiau vandenyną. Kaip ir jūs, neatsivežiau jokios istorijos. Visą savo istoriją palikau praeityje. Esu tiesiog naujas žmogus naujame krašte, ir tai yra gerai. Bet neatsisakiau istorijos idėjos. Idėjų neįmanoma mumyse išplauti, to nepajėgia net laikas. Idėjų yra visur. Visas pasaulis jų pilnas. Be jų nebūtų pasaulio,  nes nebūtų būties. p. 126

Žmonės be tapatybių. Visko turintys itin saikingai: maisto, drabužių, gyvenamas patalpas, lyg ir visi lygūs ir nesivaržantys. Darbas, kad ir sunkus, bet naujai atvykusius motyvuojantis ir džiuginantis, bet, kai Simonas sužino, kad tas darbas niekam nereikalingas, tik formalumas – nusivilia.

Simonas vis dėlto kažkokią tapatybės kibirkštį savyje išsaugojęs: jam nuobodi ir netenkinanti naujoji būtis. Jam trūksta tiek geismo, tiek moteriškojo elemento kasdienybėje. Jausmų. Idėjų.

Autorius liberalistiniame dvidešimt pirmo a. pasaulyje tarsi ieško atsakymo į klausimą, tuo pačiu ir skaitytoją verčia mintyti, kas gi šeima, kai laisvė lyg ir pagrindinė paradigma? Kita vertus, kas individas ir laisvė diktatūrinėse visuomenėse, kaip jose realizuoja save šeima? Ar visiškai svetimi žmonės suėję drauge jau ir yra šeima?

Šiaip, kas žino, ką norėjo pasakyti rašytojas, kiekvienas interpretuoja savaip. O ir vieną akimirką skaitant šauna galvon – ooo, va kaip čia, po kiek laiko – gal jau ir priešingai. Bet vienaip ar kitaip skaitant šią trilogiją ne tik sveri ir matuoji savo patirtimi, skaitytais, filmų ir iš įvairių pašalių susigaudytais vaizdiniais autoriaus pažertas mintis, bet ir reaguoji emocionaliai: stebiesi, pyksti, baisiesi, nežinau, ar buvo, ar daug buvo akimirkų, kai žavėjausi. Skaitytojas provokuojamas: atsiskirti nuo komfortabilios įprastybės ir pasijusti toli gražu ne teisuoliu ar išminčiumi.

Pirmoje, atrodo pačioje aiškiausioje dalyje kyla konfliktas tarp mokyklos ir Dovydo nenoro priimti jam keliamus reikalavimus, vis dėlto situacija pakankamai lengvai išsprendžiama ar bent bandoma tai padaryti. Ir Simonas, ir Inesa – tėvai – palaiko berniuką ir bando išgelbėti nuo valstybinių institucijų kaip ypatingą vaiką. Pažymėtąjį. Šeimos ir valstybės priešprieša nėra tokia nesuprantamai baisi ir skaitytojui. Juolab, kad išskirtinai gabūs vaikai ir realybėje dažnai autsaideriai.

Skaitant „Jėzaus vaikystę“ mintiji apie utopinį socializmą, pagrįstą lygiavos ir saiko principais, o ir individualybių trynimu. Kita vertus, ne kartą šovė galvon – o gal čia atgimę rojuje? Atsimenu, vaikystėje, kai suaugusieji aiškindavo, kas yra pragaras, skaistykla buvo aišku kaip ant delno: siaubas, ugnis, riksmai, skausmas. Bet suvokti iš aprioriškų išsireiškimų apie rojų, kur visi turėtų trokšti patekti, niekaip nesisekė susidėlioti aiškesnio paveikslo: laimingi, patenkinti, be pykčio, visko turintys, geri vieni kitiems. Neatsimenu, bet, manau, tikrai klausdavome, ar bus saldainių, ledų kiek nori, žaislų. O tu, mama, ar būsi? Nežinau, kas, bet aiškindavo, kad visi bus broliai ir seserys, ir tokie vienas kitam artimi, kad nežinos, kas kam mama, o kas vaikas ar tėvas ir pan. Bet tas rojus jau tada atrodė gana miglotas: laimingi, bet neaišku kaip. Tiesa, neskaičiau Dantės Rojaus, kas dabar kirba tikrai padaryti.

Cotzee, J. M. Jėzaus mokyklos metai: romanas/ J. M. Cotzee; iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. – Vilnius: Sofoklis, 2017. – 303 p.

Antroje dalyje „Jėzaus mokyklos metai“ konfliktinė vaiko būtis gilėja ir, atrodo, pateikia daug didesnius išbandymus artimiausiems žmonėms – vadinamiesiems tėvams, besąlygiškai mylintiems ir besirūpinantiems Dovydu. Tuo pačiu išbandant ir skaitytojo pakantą. Vis dėlto jau apima nuojauta, kad berniukas – kodėl? – eis dar toliau išderindamas gėrio/blogio, tvarkos/intuicijos, žmogaus/Dievo, mokinio/mokytojo, intelekto/emocijos, tėvystės/našlaitystės paradigmas. Po galais, ne kartą norėjosi sakyti atsidavusiam, naiviam ir geraširdžiam tėvui Simonui: na, krestelk tą vaiką už pakarpos ar nusispjauk į tą bamblį, nes nieko gero jau nesulauksi. Ar mano toks santykis į dieviškumo apraiškas? Labai gali būti. Nežinau, bet kažkodėl standartinis dėkingumas ir už gera atsimokėk geru įsišaknijęs net jeigu tai ir neteisinga. Ar teisinga? Taip, Coetzee supainioja juodai: jau nebežinai, koks auklėjimas turėtų tikti vaikui, kiek laisvė yra vertinga, o ne pražūtinga ir t.t. Vos ne kiekvienas sakinys užduoda klausimus, įdomiausia, kad kaip bebandytum – atsakymai sprukte sprunka. Vienas klausimas iššaukia aibę kitų ir net pasijauti sutrikęs. Ar rašytojas manipuliuoja skaitytoju? Bent jau stumia iš komforto zonos ir atmeta lengvus ir įprastus atsakymus.

Atsiranda ir naujos figūros: Dmitrijus, šokių mokytojai – priešingybės racionaliajam pradui. Simonas kaip besistengtų tarsi pelno tik pajuoką, kaip sako Dmitrijus „šaltas ir racionalus asmuo nėra geriausias impulsyvaus ir aistringos prigimties berniuko vadovas.“ p. 207 Pagaliau Simonas pats pradeda kompleksuoti ir jaučiasi nepilnavertis ir autsaideris, tik kitoks negu savimi visa kur pasikliaujantis Dovydas.

Bet svarbiausia, kad vaikui juo besirūpinę žmonės tampa nepriimtini, jis nesiklauso jų pamokymų, elgiasi, kaip pačiam norisi, žavisi Dmitrijumi – dykinėjančiu, savanaudžiu, pavojingu, bet garbinančiu vaiką kaip Mesiją. Atmetusi bet kokią tradicinę pedagogiką šokių mokykla virsta jo tikraisiais namais, o keisti ir iracionalūs mokytojai – idealais.

Per visas dalis Dovydas skaito vieną vienintele knygą – „Don Kichotą“, tik ją ir temoka perskaityti. Ar įsiminęs atmintinai? Įtikinti vaiką, kad tai ribotumas, ir knygos, ir pasaulis daug platesnės dimensijos negu Don Kichotas, kad ir kaip stengiasi, Simonui nepavyksta.

Kartoju, „Don Kichotas“ – tai dar ne visas pasaulis. Toli gražu. Don Kichotas“ – protą praradusio senio išsigalvojimai. Tai įdomi ir juokinga knyga, jos fantazijos įtraukia, bet fantazijos – tai ne tikrovė. Iš tiesų ši knyga ir parašyta būtent tam, kad įspėtų tokius, kaip tu, skaitytojus nepaskęsti išgalvotame pasaulyje, fantazijų pasaulyje, kaip jame paskendo Don Kichotas. Nejau neprisimeni knygos pabaigos – Don Kichotas atsipeikėjęs liepia dukterėčiai sudeginti jo knygas, kad ateityje niekam neateitų į galvą mintis pakartoti jo beprotybės? p. 14

Coetzee, J. M. Jėzaus mirtis: romanas/ J. M. Coetzee; iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. – Vilnius: Sofoklis, 2020. – 191 p.

Pati juodžiausia trilogijos dalis: dešimtmetis Dovydas nepaliauja ieškojęs savojo kelio bet kokia kaina, atsiduoda lyg šaukiančiam balsui ir visai nepažįstamiems žmonėms. Dmitrijui nužudžius jo šokių mokytoją Aną Magdaleną, vaikas, priešingai nei suaugusieji, nepasmerkia ir nekaltina, bando jam padėti ir vertina, atrodo, daug labiau negu savo globėją rūpestingąjį Simoną. Kodėl? Gailestingumas? Vaikiškas tyrumas, neleidžiantis smerkti kito žmogaus, ką jis bepadarytų? O gal Dmitrijaus beprotystė? aiškiaregystė? panaši ir artima Dovydo pasaulio supratimui?

Jau ir taip tolstantis nuo tėvų, vis labiau atsiduodantis mistiniams šokiams ir nesuprantamoms įžvalgoms, Dovydas, regis, atsitiktinai susiduria su našlaičių prieglaudos futbolo komandos treneriu Fabrikantė ir jo paviliojamas žaisti futbolą – be konkurencijos netobulėsi – ir gyventi ten. Atrodo, kad būti našlaičiu jis tiesiog jaučia pareigą, gal net mėgaujasi, nors skaitytojas visiškai stumiamas į pasimetimą ir paliekamas sutrikęs. Gal autorius tiesiog stengiasi šokiruoti? O gal vaikų fantazijos ir polinkiai tikrai verti laisvės ir bandymų? Kaip bebūtų, bet jeigu sieti su bibliniu siužetu – knygos pavadinimuose juk Jėzus – argi mesijui skiriamas lengvas ir bekliūtis kelias?

Kita vertus, paskutinėje dalyje ir daug kas aiškėja. Vaikui susirgus ir gulint ligoninėje lyg mistinė būtybė šalia jo nuolat sukiojasi žmogžudys Dmitrijus, atsiradęs šalia apsireiškus mistiniam Dovydo šauksmui. Aplink sparčiai silpstančio ligonio lovą būriuojasi ir našlaičių prieglaudos vaikai: skleisdamas pasakojimus apie Don Kichotą Dovydas tarsi atsisveikina su gyvenimu. Jį kamuoja egzistencinis klausimas – o kas toliau? Kas po mirties? Nors be panikos ir pasipriešinimo sutinka lemtį, vis dėlto pokalbiai su tėvu Simonu lengviau padeda pereiti jam į kitą dimensiją.

Aš įsivaizduoju, kad žmogus guli, žiūrėdamas į mėlyną dangų, ir jaučiasi vis mieguistesnis. Apima gili, didžiulė ramybė. Užmerki akis ir nustoji buvęs. O kai atsimerki, supranti, kad esi laive, plaukiančiame per vandenyną, tau į veidą pučia vėjas, virš galvos krykštauja žuvėdros. Jauti, kad viskas nauja ir gaivu. Tarsi tą akimirką būtum gimęs iš naujo. Visiškai neprisimeni praeities, neprisimeni, kaip mirei. Pasaulis naujas, tu naujas, kūnas pilnas naujų jėgų. p. 104

Bet berniukui svarbiausia, ar ten pamatys Don Kichotą. O kodėl Don Kichotas negali ateiti pas jį ir jiedu kartu negali daryti gerus darbus?

Kita vertus, vaikas nėra toks naivus: jį kamuoja abejonė, o kas jei naujas gyvenimas neištiks, jeigu tai tik filosofija, kaip išsireiškia Simonas ir nieko nieko daugiau nebus. O jeigu bus, jis nenori būti tuo berniuku, nori būti savimi.

Žinai, ką aš ketinu daryti, Simonai? Prieš pat mirdamas užsirašysiu ant popierėlio viską, ką apie save žinau, sulankstysiu į smulkų gniužuliuką ir suspausiu delne. O tada pabusiu kitame gyvenime, galėsiu perskaityti popierėlį ir sužinoti, kas esu. p. 105

Klausimai, atsakymai, ieškojimai, filosofavimai – paprasti, tuo pačiu sudėtingi, nes niekaip niekas nežino atsakymų, kita vertus, panašu į Mažojo princo bandymus atskleisti pasaulį ir moralizuoti. Tik Dovydo bandymai neturi aiškaus moralinio imperatyvo: čia jam prilipdomos dostojevskiškos pažiūros: Dmitrijus kad ir žmogžudys, bet didis žmogus, ir ne jis kaltas dėl blogio; laisvas vaikas, keliaujantis paskui širdies šauksmą, atmesdamas logiką ir taisykles; tai ir biblijinės sąsajos: netikras tėvas, mistinė motina ir šeimos atsisakantis vardan individualaus kelio Dovydas–Jėzus. Atsiranda ir veik tiesiogių sąsajų su biblija: Dovydas užsimano avinėlio, o kai gyvūnas pristatomas į palatą, vaikui užmigus, šuo Bolivaras sudrasko avinėlį.

Ką norėjo rašytojas pasakyti šia trilogija? Simboliai, alegorijos, lyg ir budizmas, lyg biblijos paralelės, skaitytojui pažadinamas galvojimas ir abejonės: o gal taip, o gal anaip, ar Don Kichotas tik fikcija, o gal siekiamybė, kaip vaikui atrodo, o gal būtent donkichotiškos beprotybės ir turėtume stengtis išvengti visą gyvenimą? Būti Don Kichotu ar nebūti Don Kichotu? Logika ar filosofija?

Vertinimas: 4,4/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s