A. Tyler. Mėgėjiška santuoka

Tyler, Anne. Mėgėjiška santuoka: romanas/ A. Tyller; iš anglų k. vertė Rūta Razmaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2021. – 357 p.

Mažumo dydis

Gyvenimą kaip ir drabužį turėtų leisti pirmiausia prisimatuoti. Prisitaikyti, kas geriausiai tinka, o tada jau ir voile. Kad klystant, įsiskaudinant bent jau nenokautuoti savęs neesminiais dalykais. O gal iš tikrųjų kaip kažkurioje filosofijoje sakoma, mes jau ne pirmą kartą gyvename, ir gauname pagal nuopelnus už ankstesnį gyvenimą. Atgimstame tuo, ką užsitarnavome, susitinkame su tais, kurių verti.

Gal ir gyvenimas šeimoje tik repeticija tikrajam santykių procesui. Ar įmanu iš karto žinoti, kaip elgtis dviems žmonėms, kaip mylėti, kaip nesileisti užpustomiems buities ir monotonijos, kaip auginti vaikus, kad jie nesubyrėtų vos įžengę paauglystėn?

Užmigti neleisdavo mintys. Senos, įkyrios mintys, nepaliekančios jos nė akimirkos. Ji ne taip nugyveno gyvenimą, ji viską sugadino. Ištekėjo už netinkamo vyro tik todėl, kad norėjo šeimos ir neįsivaizdavo kitokio gyvenimo, su viskuo susitaikė ir tapo pati sau neatpažįstama – vaidinga ir nepakenčiama. Leido mylimiems žmonėms išslysti pro pirštus – netgi Maiklui, kurį, kaip paaiškėjo, tikrai mylėjo – tinkamas ar ne, bet jis buvo kantrus, pastovus ir žavėjo savo rimtumu. Kaip galėjo nutikti, kad Maiklas ją paliko? p. 312

Realistiniame kūrinyje, rutuliojant veiksmą ne iki vestuvių kaip meilės romanuose, bet iki mirties ar bent senatvės, rožinės spalvos išvirsta pilkomis ar juodomis ir kad ir kokiomis sėkmėmis bandytų kas girtis, vis dėlto bendra visuma vertinant iš baigties taško ne itin optimistinė: turbūt nė viena šeima nepraeina jai skirto laiko žemėje be kryčių, ligų, nusivylimų ir išdavysčių – fizinių ar dvasinių, dar nežinia kurios skaudesnės, o ir palikuonys, vargu, ar jau taip dažnai išpildo tėvų svajones.

Kartais jis svajodavo, kad gyvenimo pabaigoje jam bus parodytas filmas apie kelius, kurių nepasirinko ir kur jie būtų atvedę. p. 239

Tai kaip gi nugyventi, kad ir laimingas būtum ir kitus neskaudintum, o ir išvengtum emocinių duobių?

Tokie ir visokie panašūs klausimai kyla skaitant A. Tyler „Mėgėjišką santuoką,“ Maiklo ir Polinos Anton šešiasdešimties metų istoriją, prasidedančią dviejų žmonių pažintimi ir pasibaigiančią kartu su jų gyvenimu. Įsimylėję iš pirmo žvilgsnio, kupini optimizmo ir, regis, traukos vienas kitam ir kilniausių jausmų, labai greitai užstringa skirtingų temperamentų emocionaliame kasdienybės traktavime. Paprasčiausi dalykai virsta ekscesais, rietenomis, nekalbėjimais. Nuolat svaidomi neapykantos žodžiai vienam greitai pasimiršta, o kitam kaupiasi kaip nuodai ir spaudžia smegenis, širdį. Kaip vyriausia dukra Lindė apibūdino „jų šeima jai priminė į spąstus įkliuvusį žvėrį“.

Paprastumo ir lengvumo įspūdį A.Tyler romanams suteikia kruopščiai šlifuodama tekstus. Rašytoja atskleidžia, kad laikosi griežto rašymo ritualo: rašo ranka, juodraštis po juodraščio, ir, kai parašo patinkančią atkarpą, tik tuomet suveda į kompiuterį. Pabaigusi juodraštį A.Tyler jį atspausdina ir dar kartą perrašo ranka, o gautą rezultatą perskaito į diktofoną. Taip išgauna stilių, kurį pati kukliai vadina stiliaus nebuvimu, tačiau kuris, be abejonės, yra jos ir tik jos: aiškumas ir gebėjimas pastebėti visus iš pirmo žvilgsnio įprasto gyvenimo niuansus. Plačiau

„Mėgėjiška santuoka“ (2004) – šešioliktas A. Tyler romanas, kaip ir kiti vaizduojantis paprastos šeimos kasdienį  gyvenimą. Pagrindinis dėmesys charakterių išpildymui ir detalėms: itin taiklioms ir realistinėms. Protagonistai vyras ir žmona, atrodo, išvartomi visais įmanomais kampais, prasiskverbiant į jų mintis ir jausmus, su jumoru ir empatija papasakojama dviejų skirtingų žmonių kelionė šeimoje. Kas gi jiems trukdė būti laimingais ir maloniais vienas kitam? Ko gero, niekas, tiesiog jie plaukė ta pačia kryptimi, bet visai skirtingais būdais: moteris temperamentinga ir trykštanti nesibaigiančia energija be perstojo kalbėdama, garsiai reikšdama visokias emocijas, nepastebi, kaip ji veikia aplinkinius. Ir tylus, atsargus, užsidaręs ir taupus vyriškis, jaunystėje, atrodė, neišlaikys, jei Polina jį paliks, ypač būnant kariniuose mokymuose ir laukiant stringančių ir retėjančių jos laiškų. Kodėl kitos šeimos tokios nekomplikuotos iš šalies stebint, o jie svaidomi audringų nesusipratimų? O gal ir kiti išgyvena dramas, bet tai lieka už uždarų durų, gal Polinos ir Maiklo gyvenimas kitiems matėsi kaip siekiamybė, juk jiedu tookia graži pora? Ar apskritai gali santuoka reikšti tik malonumą, ramybę ir laimę? O gal greičiau daugumai tai kaip cunamis, nurimstantis, bet ir vėl atūžiantis?

Polina galvotrūkčiais lėkė per gyvenimą, o Maiklas buvo linkęs viską apmąstyti. Polina tėkšdavo kas užeina ant seilės. Maiklas pasverdavo kiekvieną žodį. Ji tryško energija – visą laiką žingsniavo, sūpavo koją, barbeno pirštais, o jis buvo lėtas, vangus, netgi savotiškai tingus. Jai buvo viskas arba nieko – kiekviena nauja draugė – geriausia, kiekvienas menkiausias nesutarimas – draugystės pabaiga visiems laikams, o jo gyvenime viskas vyko palaipsniui ir buvo neapibrėžta. p. 55

Autorei pavyksta nepadaryti vieno veikėjo teisuoliu, o kito pabaisa, nors ne kartą skaitant mintiji, jog su tokia „užsivedusia“ būtybe kaip Polina jokie santykiai neįmanomi, nuolat pulsuojantis nervas, kratantis visus ir save kaip elektra, o regis, pabūti lūpas sučiaupus – misija neįmanoma: „telefonas jai buvo gyvybinė linija, vienintelis deguonies šaltinis. Atrodė, jei bent dvi minutes kam nors nepaskambins, apims panika ir ims trūkti oro.“ p. 221

Bet autorė rūpestingai subalansuoja, kad svarstyklės nenusvirtų vienon pusėn: ir Maiklas, nors ir padorus žmogus, anokia šventenybė: kai dingsta iš namų vyriausioji dukra Lindė, pats pasigenda jos ekscentriškumo ir chaoso, nenuspėjamumo, jaunesnioji dukra ir sūnus atrodo nuobodos, negebantys pilnavertiškai gyventi. Ir suprask, žmogau, kodėl.

Ją kasdien erzino jo trūkumai: atsargumas, nelankstumas, visko supratimas paraidžiui, nuobodi kalbėjimo maniera, nenoras leisti pinigus, nepasitikėjimas viskuo, kas nauja, polinkis kritikuoti, ribotas savo paties vaikų supratimas, atjautos stoka, bodėjimasis bet kokia proga bendrauti, monotoniškumas lovje, stebuklingas gebėjimas sukelti jai isteriją, siutinantis ištvermingumas kartoti “Baik, Pole“, kai ji supykdavo, pomėgis per kivirčus prikišti jos silpnybes… p. 89

Rašytoja protagonistams skiria ypač daug dėmesio, išnarstomi po kaulelį: pajauti ir slegiančią tarp jų įsiterpusią isteriją, nepakankamą dėmesį vienas kitam, bet kartu ir tam tikrus karts nuo karto išsiveržiančius šiltus jausmus. Viena labiausiai sukrečiančių scenų: tėvai sužinoję apie daug metų be žinios dingusią dukrą Lindę, suvienyti bendro džiaugsmo ir nerimo vėl ją pamatyti, vyksta parsivežti be priežiūros likusio jos sūnelio ir, kaip įsivaizduoja tėvai, jos pačios. Slegiantys pankų sunykusios kultūros vaizdai, skurdas kaip apokaliptinis filmas slenka pro nieko panašaus nemačiusių Maiklo ir Polinos akis ir abiems plyšta širdys nuo to, kokį sudėtingą ir kenksmingą gyvenimą vykdė jų mylima dukra. O dar įsibauginęs ir apleistas vaikaitis.

Bet Lindės paveikslas, galbūt specialiai, autorės paliktas štrichinis: paauglystės protestai prieš namų tvarką, avantiūrizmas, polinkis į neatsakingą laisvę, o apsireiškus po daugelio metų, tarsi nustemba, kad jos šeima pasikeitusi: brolis ir sesuo suaugę, motina mirusi, tėvas susenęs ir gyvena su kita moterimi. Kur buvo, ką veikė – jokių pasakojimų apie jos gyvenimą išėjus iš namų, tik užuominos: narkotikai, klajonės…

Ir tada Džordžas suprato, ko iš tiesų reikėjo paklausti. Kodėl taip pasielgei, Linde? Ar buvo verta? Nejau mūsų šeima buvo tokia baisi? Kas buvo tokio svarbaus, kad reikėjo apversti mūsų pasaulėlį aukštyn kojomis? Ar kada apie tai bent susimąstei? Kada nors gailėjaisi? Ar per tuos metus mus bent prisiminei? Pagalvojai, kaip mes? Ilgėjaisi mūsų? Sapnavai naktimis? Ar kada pagalvojai, kad elgiesi neteisingai, savanaudiškai, žiauriai ar net… palaidai? p. 342

Paprastas, bet ne banalus, itin nuoseklus pasakojimas apie vienos eilinės Baltimorės šeimos gyvenimą. Apie monotonišką kasdienybę, siekį susikurti geresnį būvį, tėvų tarpusavio santykius, lūkesčius auginant vaikus ir nenusakomą skausmą ištikus nesėkmėms, kitaip tariant, talentingai parašytas šeimos romanas atgyja ir tampa artimas, paveikus ir emociškai, ir verčia susimąstyti.

Vertinimas: 4,7/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s