A. Doerr. Malonės sniegas

Doerr, Anthony. Malonės sniegas: romanas/ A. Doerr; iš anglų k. vertė Zita Marienė. – Vilnius: Alma littera, 2020. – 477 p.

Kas juda į priekį – laikas kiaurai žmones ar žmonės laiku, nelyginant debesys dangumi? p. 78

Grožio ir šviesos knyga. Itin poetiška, tikras iššūkis vertėjams. Skaitytojas panardinamas į magišką atmosferą su regimaisiais, girdimaisiais („jis girdėjo, kaip dugnu šliuožia ledas, brūžindamas akmenis, – garsas tarsi būtų traiškomos į rankšluostį susuktos taurės“ p. 325), uodžiamaisiais pojūčiais, daug peizažų – nenuobodžių ir foninių, ne, greičiau personifikuotų, atliepiančių veikėjų būsenas, padedančių jiems išlikti ar net išvalančių sielas ir nerimą. Kova tarp nevilties ir meilės – realistinė kiekvienam gyvenančiam būdinga paradigma. Tarp likimo ir sąmoningo veiksmo. Pykčio ir atleidimo.  Susitaikymo ir vilties. Amžinybės ir efemerijios. Apie išankstinį apsisprendimą, šeimos prigimtį, atleidimą ir žmonių bei gamtos pasaulio sankirtas.

Vieną sekmadienį antroje mėnesio pusėje jį pažadino keistas ir liūdnas koncertas, girgždesys ir aimanos ištempė jį į pievą po neįmanomai ryškiu žvaigždžių baldakimu. Tvenkinio paviršius skendėjo, virš ledo darėsi naujas ledas, šaldamas tikseno, plaukiantys ledaičiai glaudėsi susiliedami į vientisą plokštę, tolydžio storėjančią trilijonams vandens molekulių plečiantis ir jungiantis. Iš po naujojo sluoksnio sklido liūdna ir šiurpi dejonė, lyg po ledu būtų įkalintos moterys. p. 326

A. Doerr, be jokios abejonės, vienas įdomiausių šių laikų rašytojų – kaip paradoksalaus rašymo metodo – mokslo ir poezijos – sintezės pavyzdys. „Malonės sniege“ daugybė smulkių detalių apie hidrologijos reiškinius, ypač snaiges ir vandenį (autorius rašė įkvėptas šimtmečio pradžios snaigių vaizdų, padarytų Wilsono A. Bentley), vabzdžius, jų tyrinėjimą, išlikimą šaltyje – po galais, skaitai ir mintiji, kaip jis taip gali: faktus apipinti poezija.

Trisdešimt vienų metų Nalija su vabzdžiais jautėsi geriau negu su žmonėmis: jie buvo chemiškai labiau nuspėjami, dailiau sudėti. Dešimt bilijonų vabzdžių kiekvienam kvadratiniam kilometrui žemės paviršiaus, – milijonas skruzdžių kiekvienam asmeniui, – o žmonės, brūkštelėjo ji vadovėlio paraštėje, mano, jog valdo Žemę. p. 311

Ir šviesa. Neregimoji ir akinanti regimoji. („ir tamsiausiomis valandomis atrodydavo, lyg troboje visą naktį dega įviliota į spąstus maža saulytė.“ p. 323) Turbūt jei ne kiekviename puslapyje, tai jau kas kelintame tikrai. Šį kūrinį skaičiusieji lygina su „Neregimąja šviesa“ pirmojo nenaudai. „Malonės sniegas“ – debiutinis 2004 metais išleistas A. Doerr romanas. Na, man „Malonės sniegas“ patiko gal net labiau. „Neregimoji šviesa“ su paaugliais veikėjais ir karo tema labiau apibrėžtas, suprantamas ir, atrodo, visa kuo prasmingesnis. Bet jei kas mėgsta ne visai logiškas situacijas, magiškąjį realizmą, autsaiderius veikėjus, marginalinį gyvenimo būdą ir ne herojus, o mažus ir paprastus, bet nepaprastus; silpnus, bet iš tikrųjų nepalaužiamos stiprybės ir užsispyrimo veikėjus – Vinkleris, regis, vos gyvas, vos velka sužeistas kojas, bet eina ir eina, kiti važiuoja mašinomis, o jis mylių mylias eina ir tas judėjimas – tai judėjimas ir viduje, vedantis į metamorfozes sprendimuose, iš sielvarto ir nevilties į norą pergudrauti lemtį ir skirtą ateitį.

Universitete tyrinėdamas ledo kristalus pagaliau nustatė, jog pagrindinį modelį (lygiakraščių ir lygiakampių šešiakampių) ledas taip lengvai atkartoja, taip neklystamai jam paklūsta, jog jį nukrėtė šiurpas: šis grožis – filigraniškos gėlės, mikroskopinės žvaigždės – slėpė nemalonų lemtingumą: kristalai, kaip ir žmonės, negali pabėgti nuo pradinio plano. Viskas prisitaiko prie nustatyto modelio, prie mirties neišvengiamybės. p. 193

Vaizduodamas kraštutinai gyvenimo ir savo baimių palaužtą žmogų, autorius jautriai ir subtiliai fiksuoja ne tik gamtoje švytinčias grožio ir šviesos akimirkas, bet ir likimo dovanotas, kai nesitiki, esant visiškuose paribiuose – kaip stebuklą – žmogiškąją bendrystę, meilę ir šilumą.

Tačiau gyvenime tebebuvo malonumų: likučiai iš Felikso virtuvės, kuriuos padavėjas kasdien palikdavo garuojančius prie Vinklerio durų, – moliūgų sriuba, jūrų sraigės, troškintos su česnakais, moliuskai arba rifų ešerys, omaras, keptas su muskato riešutais ir žaliosiomis citrinomis, krevetės, troškinys, kepti valgomieji čajotai, sviestu aptepta šilta bananinės duonos abišalė. Dar buvo raminantis lietaus šniokštimas ir vėjas augaluose, kuriuos jis prižiūrėjo: kinrožėse ir anturiuose, oleandruose, didžiulėse simetriškose keliautojo palmių vėduoklėse, o kur dar daugybė dangaus ir vandenyno spalvų, dar debesys, nesibaigiančiomis virtinėmis traukiantys viršum salos, – begalinės kamuolinių atmainos, pakrikos sluoksninių draiskanos, plunksninių kuokštelis, prilipęs prie oro lubų. Toje saloje dangus buvo didžiulis burtininko katilas, kur kas valandą išvirdavo naujas stebuklas. p. 171

Protagonistas – hidrologas, moksline akimi į pasaulį žvelgiantis Deividas Vinkleris, socialiai ir emocionaliai prie pasaulio neprisitaikęs drovus, nuolankus, itin jautrus ir baimingas vyriškis. Be didelių ambicijų žiūrintis į gyvenimą: mėgstamas darbas, mylima moteris, dukrelė Greisė (Grace – malonė) – atrodo, kad gavęs daugiau negu įmanu. Bet tai tik trumpas etapas, kai protagonistas sukasi įprastame kasdieniame rate ir yra laimingas.

Argi jis tiek daug norėjo iš gyvenimo? Tik įdomaus darbo, dangaus platybės. Kieme plauti automobilį. Kad Sendi ravėtų gėlyną, dukrelė atsargiai užvažiuotų dviračiu ant šaligatvio. Paprasto, anonimiško būvio. p. 242

Įtikėjęs savo sapnų realumu, susapnavęs, jog dukrelė Greisė išsprūsta jam iš rankų ir nuskęsta per potvynį, tiesiog pabėga. Nes ne tik jau matęs sapno išsipildymą – vyriškį partrenkia mašina – dar vaikystėje įsirėžusį atmintin, Vinkleris vaikšto per miegus, netgi važiuoja mašina, nešioja iš lopšio paėmęs dukrelę ir negali už savo veiksmus atsakyti. Nebent nemiegoti. Bando ir tai. Bet baimė ir nerimas dėl artimųjų likimo stipresnė už gebėjimą valdyti save.

Vinkleris – autsaideris, asociali būtybė, nederanti prie bendruomenės standartų, užsidaręs ir palūžęs. Tuo pačiu gebantis fiziškai išlikti bet kokiomis aplinkybėmis: tiek nežmoniškame Karibų karštyje, tiek pražūtingame Aliaskos šaltyje. Kraštutinumai: kaip tarp meilės ir nerimo, vilties ir baimės.

<…> Vinkleris įsivaizduoja nejudąs laiku nei pirmyn, nei atgal, tik be paliovos kartojąs tos pačios dienos variacijas. Galbūt tai jis uždarytas vandenyje po organiniu stiklu, o pasaulis juda savo keliu, vyrai ir moterys įsiregistruoja į kambarius ir eina išsiregistruoti tempdami prikimštus lagaminus, virš jo lengvai šlepsi jų batų padai. p. 176

Tai ir knyga apie egzistencinį filosofinį laiko, atminties ir individo santykį. Kai tikrųjų vertybių ir tikrojo ilgesio – mylimos moters, dukters – neapslopina nei gyvenimas visiškai kitokioje erdvėje tarp nepažįstamų žmonių, o ir diena iš dienos praeitin slenkantis laikas.

Vinkleris išbuvo Grenadinų salose dvidešimt penkerius metus. Ketvirtį amžiaus, trečdalį gyvenimo. Metai plaukė kaip debesys, efemeriški ir nerealūs, sutirštėjantys, slenkantys, paskui išsisklaidantys it šmėklos. Jis taisė nesandarius čiaupus ir magnetų sistema valė koralus nuo vestibiulio stiklinių grindų apačios. Pjovė vejas, sodino medelius, rovė nudžiūvusius. Skalbė pliažinius rankšluosčius. Remontavo klozetus. p. 167

Protagonistas, regis, dūsta nuo savęs ir baimių. Nuo vizijų apie dukros Greisės mirtį iki vilties – o vis dėlto gal… Originalus pavadinimas About Grace, dvigubai prasmingas: dukra kaip didžiausia vertybė veikėjui ir tuo pačiu malonė, galimybė kad ir po kiek laiko būti pagailėtam. Lietuviškas vertimas Malonės sniegas itin prasmingas ir taiklus. Sniegas ne tik baltas, išvalantis ir atnaujinantis, sniegas kaip gyvas vis kintantis ir iki galo nepažinus reiškinys, sudarytas iš snaigių, kurios, anot Vinklerio, turi sielą.

Mokslas man jau tiek nerūpi. Mieliau tiesiog žiūriu į sniegą. Į jo šviesą, kaip jis sugeria garsą. Ir jaučiu, kad kuo daugiau jo prikrenta, tuo daugiau mums atleidžiama. p. 355

„Malonės sniegas“ – knyga, kurią perskaičius norisi vėl skaityti: šiuo atveju ir dėl įstabaus lietuviško vertimo. Mėgautis iš žodžių sklindančiu grožiu ir jautra: regis, pasaulyje nėra piktybiškų nei žmonių, nei intrigų, totalaus blogio. Tik skaudūs nesusipratimai. Likimo jėga ar asmens silpnumas. Poetiškas ir jautrus bandymas dar kartą mėginant atsakyti į esminį egzistencijos klausimą: kiek žmogus pajėgus gyventi savo gyvenimą, o kiek jį gyvena likimas? Fatališki sapnai, mistinė baimė, meilės bejėgystė ir vilties šviesa.

Vertinimas: 5/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s