I. L. Pfeijffer. Grand Hotel Europa

Pfeijffer, Ilja Leonard. Grand Hotel Europa: romanas/ I. L. Pfeijffer; iš nyderlandų k. vertė Jolita Urnikytė. – Vilnius: Alma littera, 2021. – 622 p.

Meilė masinio turizmo laikais

Asociacija su M. Houellebecqu, kuriuo vieni žavisi kaip taikliu, nors ir cinišku Europos sąmonės kritiku, kiti negali pakęsti jo intelektualinio snobizmo, vienaip ar kitaip – drąsos ir cinkelio, o ir originalumo šiam autoriui tikrai netrūksta. Na, I. L. Pfeijfferio Europa, bent jau man, dar žiauresnė: pseudovertybėmis tapę anksčiau buvę pamatiniai dalykai perleidžiami per negailestingą ir ironišką rašytojo žvilgsnį ir kalbą. Europa be ateities, murkdymasis ir gyvenimas iš praeities, europrojektai vietoj meno, masinis turizmas, imigracija, o „didžiausias mūsų statinys, kurį kuriame, yra pasaulinis interneto tinklas. Tai mūsų kartos paminklas.“ p. 568

apie Europą, apie europietišką tapatybę, įstrigusią praeityje, ir apie praeities išpardavimą globalizuotoje rinkoje, stokojant patikimų alternatyvų p. 343

Ilja Leonardas Pfeijfferis (1968) – nyderlandų poetas, romanistas, polemikas, klasikinis mokslininkas. Jis gimė Rijswijk, Nyderlandai, mokėsi, gyveno ir dirbo Leidene, o 2008 m. visam laikui persikėlė į Genują.

Kai autorius nori daug pasakyti globalių dalykų, vargu, ar jie bus sutalpinti į tradicinio romano rėmus: su išbaigtais veikėjais, siužetu, kulminaciniais taškais, prasmingais ir individualizuotais dialogais. O ir kas yra šių dienų romanas? Gal tai būtent tas žanras, kurio talpa neišmatuojama?

Koks turėtų, kokį norėtų parašyti kūrinį, mintis protagonsitui kyla parodoje apžiūrinėjant hipermasyvias Hirsto skulpūtras: sukurti tokį romaną, kad būtų visiems suprantamas ir kertantis, gal taip atkreiptų dėmesį ir prisidėtų prie Europos gelbėjimo.

Štai šitaip turėčiau rašyti, pagalvojau, demonstruodamas galią, kilniaširdiškai ir mėgaudamasis nuotykių dvasia. Man nederėtų vengti klasikinių formų ir monumentalaus perfekcionizmo siekių, o užuot būgštavus, kad pasirodysiu nešiuolaikiškas, reikia sukaupti drąsos įprasminti laiką, kuriame gyvenu, sakiniais iš marmumo, žodžiais iš bronzos, vaizdais iš aukso, sidabro bei nefrito ir prasitelkus geriausias praeities priemones ir medžiagas įamžinti dabartį. Tai turi būti didinga, prabangu, prisotinta vaizduotės orgijų ir atlikta su paties komerciškiausio kičo techniniu tobulumu. Privalau priblokšti. p. 564

Protagonistas, pasakotojas Ilja Pfeijfferis, drąsiai besišaipantis iš savo išvaizdos, kostiumuotos aprangos kaip kontrasto trumpakelniams turistams per vasaros karščius ir senamadiškumo, bet kartu besididžiuojantis europietiškumu ir snobizmu. Protagonistas įvardintas paties rašytojo vardu ir pavarde. Jis – Europa, kaip ir jo draugė aristokratė italė menotyrinikė Klėja, kaip nežinia kur esantis senamadiškas Grand Hotel Europa, simbolis ir gal net relikvija visa ko, kas jau praeitis.

Kas gi toji manoji tavoji Europa, po kurią keliaujame, kuria žavimės, piktinamės, tikime kaip Dievu ir netikime irgi kaip Dievu? Vos ne efemerija, nors uodi vienos ar kitos Europos erdvės kvapus ir regi jų – ką? dabartį ar praeitį? o gal ateitį? Paryžius, Roma, Venecija, Viena, Amsterdamas – na, ir t.t. dažniausiai lankomi miestai – kas tai, tiksliau, ko mes ieškome juose – argi dabarties? Gal tiesiog vaikštome ir gėrimės muziejais po atviru dangumi?

O gal Europa, kaip sako I. L. P. sukūrė visa ką išgalėjo geriausia, ir tiesiog rymo pati gėrėdamasi savimi ir leisdama kitiems ją buvusią stebėti? Ne tik apžiūrinėti, bet ir naikinti, atrodo, kad ne tik pyktis, bet ir neapykanta apima autorių kalbant apie Venecijos likimą.

Milijonai turistų pridvisusiais sportbačiais ir paplūdimio šlepetėmis trypia grimztančio miesto gatvių akmenis. Daugelį jų čionai atplukdo kruiziniai laivai. Kad tūkstančiai keleivių išvengtų nepatogumų per savo nepamirštamą viešnagę Venecijoje, šie šešiasdešimties metrų aukščio daugiabučiai atplaukia Džudekos kanalu, vos už kelių metrų nuo istorinių monumentų, kad galėtų prisišvartuoti prie Šv. Morkaus aikštės. <…> Bangos, kurias sukelia šie laivai mamutai, praplaukdami net mažiausiu greičiu, savo ruožtu sužadina virpesius, pažeidžia pamatus ir taip paspartina smegimą. p. 91

Garsus pagyvenęs rašytojas atvyksta į nusigyvenusį, bet garbingą praeitį menantį viešbutį Grand Hotel Europa (konkreti erdvė neįvardijama) su tikslu apmąstyti ir užrašyti skausmingai užsibaigusią meilės istoriją. Tik užrašius galima aiškiau suvokti, kas įvyko, t. y. detaliau išsiaiškinti praeitį, o galbūt ir rasti kelią į ateitį.

Suprantu, niekas nepatikės, jei pasakysiu, kad savo istoriją su Klėja pirmiausia rašau sau, nes kenčiu nuo profesinės ligos: aš jaučiuosi įvykius iš tikrųjų patyręs tik kai, išgyvenęs juos tikrovėje, vėliau užrašau popieriuje. p. 84

Taigi protagonisto I. P. praeitis persipina su dabartimi – keleto pastovių garbingo (kaip ir viskas tame Grand Hotel) amžiaus gyventojų refleksijomis apie kultūros, meno, Europos ir paties žmogaus metamorfozes. Užsimezgę ilgi intelektualūs dialogai išvirsta į monologus, su daugybe faktų ir sklandžių nuorodų, lyg į mažas esė, tiesa, ne tik rimtas, bet ir trykštančias jumoru. Na, kas kas, šypsena tikrai retai apleidžia skaitant šį kūrinį, o ne kartą ir paspringsti juoku. Keistai dera manieringi senoviniu rafinuotumu dvelkiantys sakiniai ir šmaikštumas, kartais ir gana piktas šaipymasis, atrodo, iš visko, kas šiandien vyksta. Neatmetant ir paties savęs – ar autorius tapatinasi su protagonistu ne vien vardu ir pavarde (bent jau ilgi kadaruojantys plaukai, kostiumai ir atsikišęs pilvas atrodo, permetus google nuotraukas, tikri) šiaip kas pasakys, bet paveiku: kai juokiamasi ne tik iš kitų, bet ir savęs atrodo viskas lyg teisingiau.

Bet ir istoriją, ir kultūros manieras saugantis viešbutis jau skaičiuoja savo baigties laiką: naujasis savininkas kinas aktyviai imasi kaitos, kad kuo daugiau pritrauktų turistų – pirmiausia plačiai po pasaulį besiskleidžiančių kinų – sušiuolaikinti interjerą pagal savo supratimo mąstelį: vietoj Paganinio portreto, pigus peizažas, vietoj senovinės salės, angliška aludė – ir, aišku, gauti kuo didesnį pelną. Kitaip tariant, pinigų turintys ir mokantys pinigus daryti kinai Europą verčia karikatūra.

Štai tokioje aplinkoje protagonistas skverbiasi mintimis ir žodžiais į savo praeitį, ją užrašinėdamas, kartu klausosi naujųjų pažįstamų išvedžiojimų, juos taip pat versdamas rašytinėmis istorijomis. Viskas lyg ir savaime, kaip ir gyvenimas, lyg ir savaime iš pokalbių ir reminiscencijų veriasi platus buvusio, esamo ir būsimo europietiško pasaulio vaizdinys.

Blogas ženklas, kad nostalgiškos nuotaikos masiškai plinta Europoje. Jei nemenka ir vis didėjanti visuomenės dalis yra linkusi patikėti, kad anksčiau viskas buvo geriau, galime drąsiai daryti išvadą, kad šis žemynas paseno ir pavargo, kad jis lyg senolis stebeilija į tolį, nieko nebelaukdamas iš ateities, prisimindamas geresnius laikus, kai žiemos dar būdavo tikros, o vasaros trukdavo be galo. Geresnio įrodymo, kad Europa įkalinta savo praeityje, turbūt nerastum. Tačiau nors Vakarai nyksta, ilgėdamiesi skaisčios vidurdienio saulės spindulių, nostalgija vis tiek nėra išeitis. p. 111

Praeitis, be jokios abejonės, geriausia ką turi senasis žemynas: pastatai, meno kūriniai, etika. Dabartis… išnaudojanti praeitį ir iš jos gyvenanti, Europa kaip kokia neįgali dama, negebanti pasirūpinti savimi kurdama ar gamindama ką nors nauja. Ji tiesiog tapo milžinių gamintojų – Kinijos, Indijos, Amerikos – pasivaikščiojimų, švelniai tariant, parku. Ir barbarų niokojamu kraštu: alsuojanti senove ir vertybių pertekliumi, tiesiog negeba visko saugoti ir sužiūrėti, o turistų ir naujų savininkų invazijos negeba nei įvertinti Europos trapumo, nei suvokti jos tikrąją vertę. Vis labiau skęstanti Venecija, kas kad skirti milijonai jai gelbėti; kinas turistas įsigeidęs nusifotkinti, užsilipa ant tūkstanmečius skaičiuojančios skulptūros ir nuskelia galvą… Europa be galvos, skęstanti, dykinėjanti ir besižvalganti į rytietiškas kišenes.

Pasaulinėje scenoje Europa tapo nereikšminga, ji nebedaro įtakos ateičiai. Aš esu tos nuomonės ir drįstu ją pareikšti, kad mes jau dabar gyvename tokiu laiku, kai kinams mes visiškai neberūpime. Europa nieko nebegamina. Visi prietaisai, kuriuos mes kasdien laikome savo rankose, yra pagaminti Kinijoje. Drabužiai pas mus atkeliauja iš Bangladešo ir Indijos, o svajonės – iš Holivudo. p. 148

Europą niokoja masinis turizmas ir į jį panašus, bet kitaip iš esmės vertinamas reiškinys – nesuvaldoma migracija.

Turizmas egzistavo visais laikais, tačiau masinis turizmas prasidėjo visai neseniai ir tapo skiriamuoju šių laikų bruožu. Žmonės nėra linkę tapatintis išskirtinai su savo darbu, vis labiau ryškėja polinkis tapatintis su tuo, kaip praleidžiamos atostogos. O dar socialiniai tinklai: asmenukės atskleidžia žmogaus vertę, neša žinią apie jo ypatingumą ir galimybes, įdomų gyvenimą plačiai kaip tik įmanu interneto erdvėje, užtikrina spalvingumą ir populiarumą. Juolab, kad ir dėl nuotraukos gali pigiai ir greitai nuskristi į bet kurią pasaulio vietą. Tas, kas tik kartą per metus išvyksta atostogauti, nusipelno tam tikro gailesčio ir, žinoma, jo feisbuko paskyra atrodo gana apgailėtina. Na, ir veik aksioma tapęs posakis, kad keliaudamas žmogus keliauja visų pirma į save, konfrontuoja su autoriaus kritišku požiūriu į tokias asmenybes, kurioms, anot jo, reikalingas egoistinis bėgimas: „savo asmeninę laisvės sensaciją jie vertina labiau nei gyvenimą puoselėjant ryšius su šalia esančiais“. p. 266 Netgi akiračio plėtimą kelionėmis atmeta. „akiratį plečia mąstymas ir kad kelionės mąstyti greičiau trukdo, nei skatina. Jei užkietėjusių keliautojų pasiteirautume apie gražiausias patirtis keliaujant, dažniausiai jie atsakytų, kad kelionės jiems yra būdas išjungti mąstymą ir užmiršti savas problemas. p. 270 Mada tapęs ne tik turizmas, bet ir savanoriška veikla, „o Afrika jau nebeišgali pasiūlyti darbo savanoriams, norintiems darbuotis vaikų prieglaudose. Todėl įkuria netikrus vaikų namus, išnuomoja iš skurdžių šeimų vaikiukų, kad tose vadinamosiose prieglaudose vaidintų našlaičius, ir visa tai tik tam, kad būtų patenkinta Vakarų užgaida.“ p. 132

Kaip nekeista, autorius daug pakantesnis ir netgi empatiškas imigracijai – būtinosioms kelionėms pasmerktiems skurdžių ar kariaujančių kraštų gyventojams, kurių kratosi muziejais virtę miestai ir šalys. Pasakodamas apie arčiausiai Afrikos esančią Maltą, stebisi, kad ten veik nepamatysi juodaodžių. „Trokšdama pritraukti lankytojų, kurie atvyksta čionai pamatyti praeities, privalo apsiginti nuo atvykėlių, ieškančių kelio į ateitį.“ p. 196

Kaip ir turizmas, kol jis buvo ne masinis, taip ir migracija iki tam tikros ribos vertinamas kaip teigiamas reiškinys. Bet… Viešbučio valdytojo Montebelo žodžiais „vienas pabėgėlis yra broliška siela, bet šimtas tūkstančių pabėgėlių jau reiškai grėsmę. Vis dėlto visi tie šimtas tūkstančių turi savo individualias istorijas, tokias kaip Abdulo.“ p. 260

Taip, mintijama ir apie tai, kas gi galėtų sustabdyti tąjį pragaištį nešantį beprasmį masinį turizmą, na, ir mestelėjimas vos vienas galintis kliūtį sukelti reiškinys, turbūt žiauriai juokaujant – teroristiniai išpuoliai. O knyga visai nesena – Amsterdame 2018 – o jau pasenusi tam tikra prasme: turizmas bent jau kuriam laikui buvo sustabdytas niekam net nesapnuotu būdu – taip, tada dar niekas nešmaikštavo apie pasaulinę pandemiją. Ar miestai muziejai tapo saugesni ir laimingesni?

Su protagonistu vos įžengusiu į „Grand Hotel Europa“ susišnekučiavusiu pasiuntinuku Abdulu siejamas naujojo nukaršusion Europon įsiveržusio pasaulio įvaizdis: jaunas, atgręžtu veidu į ateitį, be jokių žavesių praeičiai, net nežinančiam jokių europietiškų didybių – Kas ta Venecija? – Abdulas ir netrokšta keliauti, matyt, jam svarbu saugumas ir ramybė. Ir itin įdomus sugretinimas: Abdulo patirtos baisybės – postapokaliptinė distopija: tėvo mirtis, sudegintas kaimas, klajonės dykumoje ir pavojingas blaškymas jūra su mėsėdėmis žuvimis – panašios, o ir pasiskolintos dėl to, kad panašios, iš Vergilijaus Enėjo klajonių, ir atrodo natūraliai kaip pati nuo amžių amžinųjų tėvynės netekusių žmonių būtis svetimose vietose.

Turistų ir migrantų paralelė gana išplėtota pokalbiuose tarp viešbučio senbuvių, ir netgi peršama išvada: Europa gi neturi iš ko rinktis, taip, turistų barbarų invazija vertinama kaip pajamų šaltinis ir skatinama, nors tai išties yra grėsmė, o „migrantų invazija nors viešai vadinama grėsme, užuot pripažinus, kad ji galėtų pasiūlyti ateities perspektyvą. p. 265

Na, taip ponas I. L. P. smerkia ir snaudžiančius, ir keliaujančius, spjaudosi net purslai į visas puses tykšta, nors nenuneigsi – taikliai. Tikras europietis, gimęs, brendęs, kuriantis Europoje, stebėjęs Europos virtimą Sąjunga – na, aišku, jis turi teisę analizuoti ir kritikuoti, bet… bet kur išeitis, kur ateitis tokių intelektualų kaip Ilja, Klėja, na, jis rašytojas, jam medžiaga skleidžiasi visur ir rašyti gali bet kur, bet… menotyrininkė gyvenimo meilė Klėja jaučiasi užspiesta savo pačios šalyje, kur didžiausi meno lobynai. Ir ką? Gavusi pasiūlymą iš Abu Dabio, skrenda apsidairyti, tik apsidairyti.

Negailima šmaikštaus pamintijimo ir apie vadinamuosius Rytus be Rytų dvelksmo, viskas atrodo ištobulintai vakarietiška. Luvro šedevrai tarnauja kaip dekoracijos automobilių aikštelėje. Piniguočių mentalitetas: perka paveikslus ne dėl to, kad jie šedevrai, kad žavisi jais, o kad jie brangūs, lygiai kaip ir brangenybės, ir ferariai.

Ir vis dėlto intelektualioji menotyrininkė Klėja pasilieka Abu Dabyje, nes ten tikisi realizuoti savo gebėjimus, o ne senove ir menu alsuojančioje Italijoje, kur visa ko su kaupu, meno atstovų taip pat. O protagonistas negali gyventi be Europos. „Niekas nemyli Europos Sąjungos, o aš ją myliu“ p. 610. „Tam, kad galėčiau kvėpuoti, mąstyti ir rašyti, aš turiu kalbėtis su tradicija. Man reikia Europos, kad galėčiau egzistuoti.“p. 611

Tik senoji Europa (kaip legendinė viešbučio persona) miršta, praeitis apmąstyta ir užrašyta, o ateitis ar tik ne Abu Dabyje?

Jei kūrinys būtų trumpesnis, kas, ko gero, neminusuotų jo vertės, drąsiai būtų galima įvardinti kaip žodžių performansą, kur kalbama, rėkiama, šnibždama, vaidinama, sakomi monologai kaip senovinėse pjesėse iki būti ar nebūti reikšmės iškėlimo – provokuojama, juokiamasi garsiai ir paslapčia, o svarbiausia – žiūrovą ar skaitytoją tarsi stengiamasi supainioti: vedant į vieną vietą, iš tikrųjų atsiduriant visai kitoje. Netikėtumas ir gražbylystė, manieringumas kaip kontrastas skubiam ir supaprastintam šių dienų ritmui. Minties ir raiškos teatras – sklandus ir įtraukiantis, stebinantis intelektinėmis socialinėmis ir meno įžvalgomis ir juokinantis, nors dažnai pasakojant apie visai nejuokingus dalykus. Snobiškas ir negailestingas romanas turbūt kiekvienam skaitančiajam rėžiantis antausį: kas dabar nėra tapęs tuo gi masiniu turistu, muziejų fanu ar vadinamųjų unikalių vietų ieškotoju, o kartu ir niokotoju, nors, kaip nekeista, kiekvienas įsivaizduoja atvirkštinį procesą – vos ne kultūros ir gamtos gelbėtoju – jis keliauja, jis domisi, jis įamžina. Ach, pasak I. L. P. net mūsų iškvepiamas oras naikina šimtmečius saugotus šedevrus. Bet tai ir nuostabi kelionė po melancholišką Veneciją, kur „svetimas produktyvumas, skubėjimas ir nauda, būtent modernusis pasaulis yra anachronizmas“; migrantinę Maltą, Palmariją, Portovenerę bei Čink Terę (mažyčiai įstabūs kaimeliai, niokojami milijonų turistų), na, kad ir Makedonijoje glūdinčią didžiausią čigonų gyvenvietę Sjutką.

Nereali knyga: plati, pašaipi, senamadiška ir šiuolaikiška tuo pačiu, įtraukianti ir nusibostanti tuo pačiu, linksminanti ir piktinanti – ach, pamanykit meno vertybių muziejai tik išrinktiesiems: turtuoliams ar su spec. pasiruošimu – intelektuali ir prikimšta popsinių elementų, kurie nervina, pigina, na, bet ką padarysi, atsidūsti, kartą ar du net peršoki tuos Karavadžo ieškojimus; sekstistinė moters traktuotė – ar tai žeidžia? – moteris pirmiausia kaip formų ir visokių kūniškų manipuliacijų rodinys – tiek jauna mylimoji, tiesa, neeilinio grožio ir neeilinio proto Klėja, tiek sena – Grand Hotel viešbučio liekana poetė Albanė – ar tai žeidžia, piktina? Ką žinau, kaip ir visa kas šioje knygoje, greičiau provokuoja.

Vertinimas: 4,5/ 5

P. s. dar pora aforizmų:

Europa skęsta savo istorijoje. Europa yra tiek prisisotinusi savo praeities, kad joje nebeliko vietos ateičiai. p. 144

… pasauline religija tampantis neoliberalizmas neteisėtai kaip laisvę mums perša savo vertybes, kur egoizmas laikomas dorybe, o altruizmas niekinamas kaip silpnybė. p. 33

Vienas komentaras “I. L. Pfeijffer. Grand Hotel Europa

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s