V. Springora. Abipusiu sutikimu: (ne)uždraustų santykių istorija

Springora, Vanessa. Abipusiu sutikimu: (Ne)uždraustų santykių istorija: atsiminimai; iš prancūzų k. vertė Greta Štikelytė. – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – 141 p.

Ar literatūra viską pateisina?

Trauminę paauglystę išgyvenusios moters pasakojimas, siekiant išsivaduoti nuo persekiojančių vaizdinių ir emocijų, palengvinti savo būseną tiesiog išrašant patirtis.

Daugelį metų sukau ratus savo narve, dažnai sapnuodavau žmogžudystes ir kerštą. Galiausiai vieną dieną radau išeitį, tiesiai sau prieš nosį, ir ji visiškai akivaizdi: turiu įvilioti medžiotoją į jo paties spąstus – uždaryti jį į knygą. p. 10

V. Springora (1972) atvira išpažintimi apie santykius, kai jai buvo vos 14 metų, su penkiasdešimtmečiu žinomu rašytoju intelektualu, apdovanotu ne viena premija, palankiai vertinamu skaitytojų G. Matzneffo (1936), įvardijamu knygoje G. Nepaisant, kad seksualiniai santykiai su nepilnamečiais buvo atvirai vaizduojami jo kūriniuose, netrukdė mėgautis jo knygomis nei kultūros iškilioms figūroms, nei skaitytojams. Prieš trisdešimt metų Prancūzijoje tai nesukėlė pasipiktinimo bangos, buvo laikoma vos ne norma kūrėjui, menininkui. Kultūrinė aplinka ir laikmetis atlaidūs. Netgi motina keturiolikmetės meilės istoriją, iš pradžių sukėlusią šoką ir traktuojant kaip anomaliją, pamažu, pasitarusi su draugais, ėmė toleruoti. Šeimoje be tėvo, mergaitei į vyrišką paradigmą žvelgiant kaip į perdėtą vertybę, dovaną, motina gal ir negali tarti tvirto ne. Aštunto dešimtmečio pabaigoje daug įžymybių: rašytojų, filosofų, tiesa, daugiausia kairiosios pakraipos, – R. Barth, S. de Beauvoir, J. P. Sartras, A. Glucksmann, L. Aragon – pasirašė to paties G. Matzneffo inicijuotą peticiją, viešai ginančią suaugusiuosius, turėjusius nusikalstamų santykių su paaugliais. Devintajame dešimtmetyje, kai prasidėjo ši istorija, jos motinos aplinkoje seksualinės laisvės, kai draudžiama drausti paradigma buvo dar itin gaji. Be to, jos nepilnametė dukra draugavo ne su bet kuo, o pasididžiavimo vertu žymiu ir įtakingu rašytoju, kuris savo iškrypėliškus pomėgius formulavo kaip filosofines įžvalgas, diskutuojamas sambūriuose ir spaudoje.

Mane žavi ne kuri nors konkreti lytis, bet pati jaunumė, tarp dešimtųjų ir šešioliktųjų metų, – man atrodo, kad tas amžius žymiai tiksliau atitinka terminą trečioji lytis nei tai, kas paprastai apibrėžiama šiuo terminu. (G. M., Jaunesni nei šešiolikos)

Uždara, į knygas įnikusi mergaitė, dar nesuvokianti suaugusių pasaulio realiai, stokojanti tėvo, o ir motinos dėmesio, kaip ir visi paaugliai trokštanti būti ypatinga, negeba kritiškai įvertinti brandaus, o ir žinomo vyriškio dėmeso ir vadinamosios meilės anomalijų.

Mano laikais paauglės nebuvo tokios nekaltos, kaip įsivaizdavo jų tėvai. p. 61

Kai stokoji meilės, atrodo, kad miršti iš troškulio, ir tampa nesvarbu, kuo jį numalšinsi, esi lyg narkomanas, kuriam nerūpi įsigyto narkotiko kokybė, – leidiesi mirtiną dozę šventai tikėdamas, kad darai sau gera. Jautiesi ramus, dėkingas, palaimintas. p. 63

Koks šokas ištinka jau ir taip pasimetusią, iš savo bendraamžių konteksto kręntančią mergaitę supratus, kad G. nuo senų laikų kolekcionuoja paaugles meilužes ir meilužius, tiesiog yra efebofilas (suaugusiojo seksualinis potraukis ką tik bręsti pradėjusiems berniukams arba mergaitėms (nepriklausomai nuo lyties), o šalyse, kur į nepilnamečių apsaugą žiūrima pro pirštus, mėgaujasi sekso turizmu, kad už meilikaujančio menininko kaukės slypi grobuonis. Kol G. rašo jų meilės istorija paremtą romaną, V. stengiasi išsivaduoti iš jo įtakos gniaužtų. Išsiskyrus kančių keliai nesibaigia: rašytojas ir toliau kankina V., rašydamas knygas apie jųdviejų santykius ir persekiodamas ją laiškais.

Vieša paslaptis, suguldyta į knygą, išleistą 2020 m. pradžioje sprogo lyg bomba: pasikeitė visuomenės požiūris ar moterų balsas tapo aštresnis ir labiau girdimas, nes pedofilija yra pedofilija, nusikalstama veika, neleistina jokio statuso asmeniui.

Tai ne tik mėginimas po trisdešimties metų išsivaduoti nuo manipuliacijų ir sulipdyti savo suskaldytą tapatybę, bet, kaip bebūtų, ir revanšas: kerštas tuos pačius įrankius – žodžius – atsukus į priešą, kokie buvo naudojami prieš ją paauglę ir vėliau: su asmeniu išsiskyrus, vengiant bet kokių susikirtimų, galima formuoti užmarštį, bet, kai lieka knygose aprašyti detaliai santykiai ir kūniški potyriai, aišku, iš vyro pedofilo pozicijos, lyg ir niekas nedingsta: viešinimas ir sklaida vyksta kaip vykusi, ir pamačius jo knygas vėl kyla neigiamos emocijos.

Meiliu balsu jis giriasi savo patirtimi, gabumais atimti itin jaunų mergaičių nekaltybę visai nesukeliant joms skausmo, jis tvirtina, kad tas jaudinantis prisiminimas išlieka visam gyvenimui, kokios jos laimingos, kad pakliuvo pas jį, o ne pas kokį kitą storžievį, subtilumo stokojantį tipą, kuris būtų grubiai prispaudęs jas prie čiužinio ir toji ypatinga akimirka amžiams būtų pažymėta nusivylimu. p. 40

Taigi santykiai, tik nelygiateisiai ir įkvepiantys – na, kūrybai – o itin toksiški ir nusikalstami, atvirai ir skaudžiai pasakojami vienos didžiausių leidyklos „Julliard“ vadovės Vanessos Springora knygoje „Abipusiu sutikimu“ iš kitos – moters pozicijos“ apie vaikystėje paauglystėje patirtą traumą ir manipuliaciją ne tik kūnu, bet ir tapatybe. Ar laikai pasikeitė, ar paties G. svoris intelektualinėje Prancūzijos erdvėje smuko – nors dar 2013 metais G. „su trenksmu sugrįžo į pastaruosius du dešimtmečius jo besišalinusį literatūros pasaulį. Už paskutinį esė jam buvo skirta prestižinė Renaudot premija. Žmonės, kuriuos gerbiu, ėmė nesivaržydami viešai, televizijos studijose liaupsinti nenuginčijamą šio grando talentą.“ – visuomenės reakcija jau tapo veik pragaištinga G. Bijodamas būti nuteistas jis apsigyveno Italijoje, o literatūrinė žvaigždė užgeso, bent jau viešai nėra graibstomi ir aptarinėjami kūriniai (nors kas žino, kiek iškreiptų seksualinių požiūrių mėgėjų juos skaito– juk neuždrausti, kiek suprantu). Kita vertus, jam jau aštuoniasdešimt ketveri ir tokiame amžiuje, ką žinau, gal ir skaudu patirti atgalinį antausį, bet man atrodo, kad jau apkalkėjusioms smegenims vienodai rodo. Gal tikri revanšai turėtų būti ne senaties terminui suėjus ne tik santykiams, bet ir pačiam gyvenimo procesui, o gerokai anksčiau – kad nusikalstamą veiką vykdęs asmuo pajustų ir pilnai suvoktų, ką darė. Bet, aišku, tai tarsi manifestas, atviras šauksmas atsimerkti pilnai ir pamatyti, kad menininkai, žymūs žmonės vykdo nusikalstamą veiką, ir negali likti nebaudžiami, o juolab garbinami.

Bet kuris kitas asmuo, tarkim, socialiniuose tinkluose aprašęs savo meilės nuotykius, patirtus su filipiniečius paaugliu ar pasigyręs keturiolikmetėmis meilužėmis, susidurtų su teisėsauga ir nedelsiant būtų apšauktas nusikaltėliu.

Be meninkų, tik kunigai naudojasi panašia neliečiamybe.

Ar literatūra viską pateisina?

Vertinimas: 4/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s