G. Služitel. Savelijaus dienos

Služitel, Grigorij. Savelijaus dienos: romanas/ G. Služitel; iš rusų k. vertė Zita Marienė. – Vilnius: Alma littera, 2021. – 263 p.

Katino filosofo kelionės

Ar daug yra knygų su personifikuotais gyvūnais protagonistų vaidmenyse? Kitas klausimas norom nenorom kylantis, ar autoriui lengviau išsakyti norimas mintis per simbolius, alegorijas?

Kas atsakys, statistikos, bent jau panašios, turbūt niekas neveda. Aš asmeniškai lyg ir vengiu tokių knygų, gal tiesiog išsisuku, nes nelabai suprantu, kam žmogiškas problemas ir aktualijas fiction literatūroje apvilkti dar papildomu apsauginiu sluoksniu. Nors… kas neskaitė „Žuvėdros Livingstono“ ar su šypsenėle neprisimena M. Bulgakovo Begemoto, taigi, lyg mėgti ar nemėgti „gyvūninių“ kūrinių nėra prasmės, svarbu, kaip parašyta.

Žmonės dievina protingus gyvūnus. Tiesiog dievina. Jie žiūri į mus kaip į kreivus veidrodžius. Juos graudina mūsų pusiau žmogiškumas. Tą patį jausmą jiems kelia buki filmai arba vidutiniška dailė. Net protingiausias gyvūnas jiems žadina savo intelektinio pranašumo suvokimą. p. 174

O šarmo ir ambicijų G. Služitelio katinui Savelijui tikrai netrūksta. Koks gi tas rusiškasis šių dienų katiniškas veikėjas ar, kitaip sakant, žmogus katino kailyje? Lyg ir naivus, lyg ir intelektualus, stebintis, vertinantis per filosofinį atskaitos tašką. Autoriaus alter ego. Gyvenimas – teatras, tragedija ir komedija, belieka jį godžiai vartoti. Egzistencinio apetito nestokojantis Savelijus ne tik patiria vis naujus nuotykius, sutinka naujus žmones ir kates/katinus, bet ir stengiasi susivokti savyje.

Nepaisant kasdienių darbų, pasilikdavau laiko apmąstymams, o tai sutikite, mano atšiauriomis sąlygomis yra didelė prabanga. Mąstydavau blusinėdamasis. Mąstydavau sukdamasis paskui uodegą prieš ir pagal laikrodžio rodyklę. <…> Mąstydavau ėsdamas, miegodamas ir atlikdamas gamtinius reikalus. Mintys persekiojo mane kaip įkyrios elgetos. Ir neatstodavo, kol neapdovanodavau jų varioku. Bet mano apmąstymai niekada neįgaudavo aiškios formos. Ne, jų negalėjai pasiimti lyg suvenyro, kad laisvalaikiu galėtum pasigrožėti ar perdovanoti jubiliejaus proga ne pačiam artimiausiam draugui. p. 91

Grigorij Služitel (1983) baigęs GITIS Režisūros fakultetą, Teatrinio meno studijos aktorius, grupės O,Casey solistas, o „Savelijaus dienos“ – pirmoji knyga, sulaukusi sėkmės, palankiai įvertinta kritikų ir skaitytojų.

Kaip rašo E. Vodolazkinas (liet. verta dėmesio jo knyga „Lauras“), nuo pirmo puslapio knyga įtraukia ir akivaizdi teksto kokybė. Jame negirdėti pradedančiajam literatui būdingų klaidingų natų – galingas, ramus meistro balsas.

Gimęs gatvėje motinos surastoje kartoninėje dėžėje su kitais broliukais ir sesutėmis knygos protagonistas jau ankstyvoje vaikystėje atskiriamas nuo šeimos ir pradeda savą, tiesa, ne visai savarankišką (priklauso į kieno rankas papuola) gyvenimą. Jis stebi, stebisi, įsidėmi, prisitaiko, išmoksta pamokas, kad svarbiausia išlikti ir kaip išlikti. Žmonių būdai ir įvairovė begalinė, kaip begalinis pasaulis. Ir nors ilgisi saugios gimtosios dėžės ir katės motinos, o ir brolių seserų, vis dėlto suvokia, kad likimo tėkmė neišvengiama. Niekas nestovi vietoje, ir katinas – ne daiktas, o gyvybė, nuolat migruojanti, besikeičianti, emocionaliai ir intelektualiai turtėjanti ir skurstanti. Patirianti visas įmanomas priešybes: meilę ir neapykantą, perteklių ir nepriteklių, grožį ir bjaurumą, jaunystę ir senatvę, stiprybę ir bejėgystę.

Katinas Savelijus dviprasmis veikėjas: jis – laisvę ir įvairovę mylintis itin tipiškas nepriklausomas katinas: švelnus, bet ir niekam nepavaldus ir nepaperkamas kąsniu ar šiluma. Jam reikia daugiau. Pasaulio pažinimo: erdvės ir nuotykių. Pirmieji gauti namai Pasečnikų šeimoje su vienišuoliu  paaugliu Vitia (Reikėjo rasti išeitį savo liūdesiui. Ir Vitia rado. Ta išeitimi tapau aš. p. 56) nebuvo nei geri, nei blogi, ne ne, jo neskriaudė, maitino, bet – nuobodis. Kam gyventi, jei diena iš dienos tas pats per tą patį ir jokių žiežirbų. „Bet aš niekada netroškau šildyti sužvarbusių širdžių. Ir iš viso kas per įprotis? Iš kur, iš kokių šumerų ir mesopotamijų atėjo ši kvaila tradicija katėmis užkaišioti sielos spragas?“ p. 58

 Palikęs užtikrintą būvį katinas keliaudamas, tarpais patirdamas sunkią benamio dalią, kartais egzotiškas pažintis – kirgizai, Denisovo skersgatvis, Gorkio kultūros parko projektas  – plečia ir savo pasaulėžiūrą: socialinių Rusijos pakraščių panorama kaip teatras: spalvinga, neprognozuojama, satyriška. Kaip ir šalies marginalinių sluoksnių. „Taip, orai šiose vietose vėjuoti, o šalies ekonominė padėtis nestabili. p. 27 Klajūnas katinas, patirdamas įvairias emocijas, matydamas įvairialypius sluoksnius tiek žmonių, tiek gyvūnų, regis, turi tapti tikru išminčiumi. Ar tampa?

Kita vertus, Savelijus ir klajojančio, savo vietos nerandančio piliečio simbolis. Gal panašus į benamį inteligentą, gal į rusiškąjį piligrimą, kai egzistencinės problemos kamuoja ir kai sotus, ir kai alkanas, kai vienišas, bet ir glaudžiantis prie mylimosios. Amžinai dvasinio alkio kamuojamas katiniškas žmogus, žmogiškas katinas.

Per visus draudimus atradau kai ką nauja apie save. Kad nelaikau širdyje pykčio, nesu kerštingas. Kiekvienoje, net sau pavojingiausioje situacijoje būtinai stengdavausi įlįsti į oponento kailį, pateisinti jį, prisikasti iki šaknų, išsiaiškinti impulsus, kurie paskatino jį daryti man bloga/ skaudinti/ kankinti. p. 61

Romane iš namų į namus vaikštantis, patirtį ir filosofiją gatvėse semiantis Savelijus išgyvena ir mums, žmonėms, nesvetimus jausmus – baimę, netikrumą, švelnumo troškimą, smalsumą, atkaklumą ir, žinoma, meilę.

Mano gyvenimas tolydžio pildėsi įvykių ir prisiminimų. Dairydamasis atgal pastebėjau, kad už manęs jau išsistatęs visas miestelis. Kartais painiodavau, kas po ko ėjo. Mes žvelgiame į praeitį pro pagedusį žiūroną: kas arti, matyti iš labai toli, o tai, kas jau pasislėpė už horizonto, priešingai, – išnyra trumpučio šuolio atstumu. Kai ką prisiminiau, kai ko ne. Pro mane, tarsi daiktai bagažo konvejeriu, lėtai plaukė žmonės. Pas kai kuriuos pabūdavau, nuo kai kurių pabėgdavau iš karto. Jų veidai, figūros buvo pavaizduoti mišria technika. Drabužiai, įpročiai ir, svarbiausia, balsas buvo nupiešti spalvomis, ryškiai ir meistriškai, o veidai, plaukai – vos nubrėžti pieštuku. Jų aš visai neprisiminiau. Ir vis dėlto buvo kai kas, ką prisiminsiu visą gyvenimą, – rankos. p. 79

Taigi „Savelijaus dienos“ ne tik egzistencinis, socialinis, bet ir meilės romanas. Jau praradus jaunystę ir grožį, suvargusiam katinui nusišypso laimė sutikti ypatingą katę žaliaakę Gretą, tapsiančią jo paties dalimi – gerąja, jautriąja.

Nors protagonisto likimas nelengvas, bet jis netampa pykčio ar keršto nešiotoju. Kaip tikras išminčius nuolankiai priima likimą: vakar geriau, šiandien blogiau, rytoj – kaip Dievas duos. Knyga nuo pradžios iki pabaigos persunkta jumoru, taikliu aplinkos detalių fiksavimu, klajoklio (katino, žmogaus) asmenybės brandos kismu, filosofiniu požiūriu į pasaulį ir likimą, nuo pradžios iki pabaigos, net pasakojant žiaurius nutikimus dvelkia pozityvu. Ir šiluma. Gal kaip būdinga katei. Šildanti, guodžianti, gelbstinti nuo vienatvės ir turtinanti, žmogų daranti žmogiškesniu.

Vertinimas: 4,4/ 5


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s