J. Chessex. Vienas žydas dėl pavyzdžio

Chessex J. Vienas žydas dėl pavyzdžio: romanas/ J. Chessex; iš prancūzų k. vertė Stasė Banionytė. – Vilnius: Žara, 2019. – 79 p.

Balsas iš Antrojo pasaulinio karo

Vienos knygos pasimiršta dar skaitant, kitos – ir praėjus ilgokam laikui plaukioja atmintyje, o kartais įstrigę kaip pašinas – karts nuo karto suskausta. J. Chessex (1934-2009) „Tironas“. Vidinės negalios ištiktas jaunas žmogus. Jo smukimo tamson kelias pavaizduotas taip susitelkiant į juodąsias ar depresijos stipriai apvaldytos asmenybės puses, kad stingdo beviltiškumu, atrodo, veikėjas pripildytas pražūties nuodų, vedančių tik į vieną – susinaikinimo tikslą.

Aišku, „Tironas“ įstrigo dėl žiauraus beviltiškumo ir tikrai ne kaip malonus prisiminimas, gal net bereikalingai smegenyse likęs šiurpą keliantis literatūrinis svetimkūnis. Bet parašyta meistriškai ir paveikiai.

Jau tematiką pavadinimu nusakančią kitą J. Chessex knygą pasiėmiau iš smalsos: kaip rašytojas ir taip žiaurią temą sutamsins ir perleis per savo gotiškąjį pasaulio matymą?

Žydų žudymo tema karo metais. Bet šiame kūrinyje jokių masinių žudynių, kas įprasta kalbant apie minimą laikotarpį. Nužudomas vienas žydas. Dėl pavyzdžio. Esmė – Šveicarijoje. Kiaulių augintojų šeimoje Pėjerno miestelyje. Neutralios šalies teritorijoje, kur nei karo, nei vokiečių valdžios nebuvo. Bet fašistinės antisemitinės nuotaikos pasiekė ir ten. Be parapijos likęs Vokietijos ir Hitlerio didybe įtikėjęs pastorius Liugrenas ir lyg niekuo neišsiskiriantys mašinas remontuojantys, kiaulių mėsą tvarkantys jauni vyrai. Vieną pasiekę fašistiniai šūkiai, plakatai užvaldę aršiai ir beprotiškai, laukiant vokiečių kariuomenės lyg išganymo, persimeta ir kitiems. O tokie dalykai – žiaurumas, neapykanta, jei užkrečiama visoje Europoje, tai ne išimtis ir Šveicarijos bedarbių, prasčiokų bendruomenėje. Vienas nuo kito apsivynioja antisemitizmu ir naikinimo troškimu kaip jungiančiomis ir vis labiau pančiojančiomis virvėmis. Kuo jie prastesni už vokiečius, kodėl jie negali savų žydų naikinti?

Masinis žydų naikinimas – įprastos frazės kalbant apie Antrąjį pasaulinį karą. Milijonų žūtys. Skaičiai. Suvoki, kad jie įvardija kraupius dalykus, bet tai labiau veikia protą, bet ne emocijas. Vieno, konkretaus žmogaus persekiojimas, nužudymas – įsismelkia ir sukelia skausmą, lyg girdėtum artimo žmogaus istoriją ir jį ištikusį kraupų likimą.

Na, vaizduodamas patį žudymo procesą autorius nepagaili skaitytojo: akivaizdžiai sąmoningai parodo visą brutalumo, kai žmogus paverčiamas gyvūnu ir tiesiog dorojamas jo kūnas kaip įprasta kiaulių mėsinėtojams: kapojant, pjaunant – scena, kurios geriau neskaityti. Tiesmukas brutalumo ir nužmogėjimo parodymas.

Ir autoriaus refleksija apie tokį rašymą, apie nusikaltimus žmonijai, remiantis prancūzų filosofo Vladimiro Jankelevičiaus požiūriu.

Kas yra siaubas? Pareikšdamas, kad visi Šoa nusikaltimai neatsiejami, Jankelevičius uždraudžia man apie juos kalbėti, nepaminint šio nuosprendžio. Neatsiejami. Neatleidžiami. Neatlyginami. Neužmirštami. Nepanaikinami. Niekaip neatperkami. Absoliutus blogis, ir jokių sandėrių čia niekada negali būti.

Aš pasakoju nežmonišką istoriją ir gėdijuosi, rašydamas kiekvieną žodį. Gėdijuosi perteikdamas kalbas, žodžius, toną, veiksmus: nors jie ne mano, bet rašant nenoromis tampa manais. Vladimiras Jankelevičius taip pat yra sakęs, kad bendrininkavimas – klastingas dalykas ir kad pakartoti bet kokias antisemitines kalbas, sukelti juoką, sukarikatūrinti ar panaudoti estetikos tikslais savaime yra netoleruotina. Jis teisus. Bet, gimęs ir vaikystę praleidęs Pėjerne, aš nesuklydau, ėmęsis nagrinėti aplinkybes, be paliovos nuodijusias mano atmintį ir visą laiką vertusias jausti nepagrįstą kaltę. p. 67

„Vieno žydo istorija“ – aštuonmečio vaiko gimtajame miestelyje patirta susidorojimo su žmogumi istorija, kuri ir po daugelio metų jo nepaleido: „Artūras Blochas – Amžinasis žydas, nes jis neturi poilsio po paminkline plokšte su užrašu: „Dievas žino kodėl“. Tokią frazę parinko nužudytojo žmona.

Aštrus ir žiaurus pasakojimas apie Antrojo pasaulinio karo antisemitinį nusikaltimą Šveicarijos provincijoje. Pavojingą blogio užkratą ir visam laikui užsilikusį vaiko sąmonėje kaltės jausmą.

Vertinimas: 4/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s