A. Makine. Mylima moteris

Makine, Andrei. Mylima moteris: romanas/ A. Makine; iš prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 278 p.

Mes gerokai šakotesni negu tas mažutis aš. p. 103

A. Makine – mano mėgstamas autorius ir, kaip kas bevertintų, lieku prie savo (ne)sveiko polinkio jo istorijoms. Be abejo, ir naujai išversta knyga – tikras džiaugsmas.

Prancūziškai rašantis rusiškų ir prancūziškų genų turintis, Sibiro ir visos Rusijos istorijos ir buities suformuotas A. Makine, regis, temų ir filosofinių ištarų semiasi, bent jau į lietuvių k. verčiamuose kūriniuose, iš tamsios ir kruvinos vadinamosios tėvynės praeities. Nors, kita vertus, žvilgsnis iš europietiškos perspektyvos – ne tik gerokai sentimentalus, su skausmo randais, bet ir santūrus, modernus ir teatrališkas, tarsi viskas: istorija, laikas, žmogus – scenoje besikeičiančios dekoracijos, pasirodančios, išnykstančios – sureikšminamos vis naujomis, užaštrinamos atsikartojančiomis detalėmis.

Ironiška, kad tęsiantis rusų literatūros tradicijas A. Makine rašo prancūziškai. Taip atsitiko, ne tik dėl to, kad apsigyveno Prancūzijoje, bet kaip pats sako – „rašymas prancūzų kalba suteikia atstumą, kurio reikia rašytojams. Reikia būti toli nuo kažko, prisiminimo, šalies. Prancūziškai esu atsargesnis, apgalvotas. Galvoju apie vartojamus žodžius.“ Plačiau

A. Makine priklauso itin uždarų rašytojų grupei, apie kurių asmeninį gyvenimą galima spėlioti skaitant jų fiction literatūrą, bet netiesiogines autobiografines išpažintis. Gimęs 1957 Krasnojarske filologų šeimoje, augo ir mokėsi Novgorode, Maskvoje įgijo filologijos daktaro laipsnį, dirbo Novgorodo pedagoginio instituto prancūzų k. katedroje. 1988 m. per komandiruotę Prancūzijoje pasiprašė politinio prieglobsčio. Deja, svajonių šalis ir realybė kardinaliai skyrėsi: kurį laiką gyveno kapinių rūsyje kaip benamis, užsidirbdavo pragyvenimui rusų k. pamokomis, o laisvu laiku rašė romanus.

Tik po beveik dešimtmetį trukusio skurdo, po to, kai buvo numintas ne vienos leidyklos slenkstis, A.Makine sulaukė pripažinimo. Jo romanui „Prancūziškas testamentas“ 1995–iaisiais pelnius du prestižinius literatūros apdovanojimus – Goncourt’ų bei Medici premijas – A.Makine tapo tikra garsenybe. Prancūzų kritikai jį vadina vienu didžiausių prancūzų rašytoju, neoklasiku.

Skirtingai nei ieškantį faktų ir tikslios chronologijos žurnalistą, A.Makine domina nuotaika ir atmintis, taip pat melancholiška nostalgija, kuri fikcijas ir realius dalykus perpina, pateikiant ne tik įtikinamai, bet, regis, net suasmenintai.

Kas yra istorija? Kaip į ją žvelgti, o dar svarbiau, kaip ją pateikti iš šių dienų? Ar kaip K. Sabaliauskaitė – visažiniškai, apsiribojant konkrečios epochos perkūrimu, vaizduojant lyg būtų restauruojama itin preciziškai ir užtikrintai? Ar istorija – tai vakar, prieš šimtą metų, prieš tūkstantį, šiandien ir rytoj vyksiančių įvykių poringė – kaip „Vandenų žemė“, „Mėnulio tigras“, „Prancūziškas testamentas“, o ir „Mylima moteris“? Istorinės asmenybės šviesa ir tamsa paraleliai su savosios giminės išgyvenimais. Empatija ir noras suvokti, kas slypi už to, kas matoma ir rodoma, užčiuopti esmę būtent nutylėjimuose.

Ar „Mylima moteris“ –  pasakojimas apie Jekateriną II? Ir taip, ir ne tik, greičiau tai pasakojimas apie istorijos istoriją: Jekaterinos Rusiją, galią ir seksą; Liudviko XV Prancūziją, Voltero dviveidiškumą, Petro III silpnumą ir pralaimėjimą, Stalino Rusiją, sovietinius brežnevinius laikus, galvažudišką kapitalizmą dešimtajame dešimtmetyje – visur tamsa, kraujas („viduryje gatvės pamatyti kraujo klane gulintį žmogų buvo taip įprasta, kaip kadaise peržengti ant šaligatvio miegantį girtuoklį“ p. 147) ir… gyvenimas: silpnųjų ir stipriųjų. Kaip gyvūnų pasauly. Galingesnis ryja silpnesnį. Ir kuo labiau protagonistas jaunas režisierius bando perprasti baisiomis ir vulgariomis legendomis apipintą Jekateriną II, tuo labiau, regis, grimzta ne tik į to laiko neperprantamumą, bet ir savojo laiko paradoksus.

Menininko, režisieriaus likimas skirtingais Sovietų Sąjungos etapais, kai cenzūra ir makabriška laisvė reiškė kraštutinumus ir prisitaikymus, vienu atveju prie partijos reikalavimų, kitu – prie laisvosios rinkos dėsnių, t. y., kad kuo daugiau pritrauktų žiūrovų – masinio bestselerio reikalavimai. Dvidešimt metų protagonistas Olegas Erdmanas įsikibęs, tiesa, su tam tikrais tarpais, kai susigundo užsidirbti pinigų filmuodamas naujuosius oligarchus, Didžiosios Jakaterinos idėjos parodyti ją kitoje šviesoje nei įprasta – žiaurią nimfomanę – tiesiog meilės trokštančią moterį, dėl meilės galinčią bet ką – netgi išvykti su mylimuoju.

Istorijos ir konkretaus žmogaus dvilypumas. Jakaterina II valdovė ir daugiau nei šimtą meilužių turėjusi moteris – bet ar buvo kurio nors mylima (staigiai miręs jaunas Lanskojus?) – skirtingų tapatybių lydinys. Protagonistas režisierius Olegas Ertmanas – „Sibiro valstietis“, kaip iš jo šaipomasi, minimalistas buityje, čia ambicingas, čia pasroviui plaukiantis kūrėjas, jo besikeičiančios moterys ir meilės ilgesys – vokiečių aktorės nepamirštamas įspūdis: dėl švelnumo, tikrumo, kaip rūke medžių alėjoje stovinti Jekaterina II. Ir tapatybių chaosas Olego tėvo Sergejaus itin skaudžioje, karo, Sibiro, beprotybės, vokiškumo, netgi apsimetimo kitkuo – žydu – gyvenimo istorijoje.

A. Makine būdingas skrupulingas abejojimas esminiais teiginiais: grįžta prie išsakytos svarbios minties, apverčia ją kita puse, bando kitą apšvietimą, o dar tiksliau sakant – net juodžiausioje istorijoje mėgina surasti šviesos. Norom nenorom kyla mintis, ar tokie bandymai istoriją lėmusių asmenybių prieblandoje švystelti žibintu nėra  pavojingas? Na, Jakaterinų epocha jau nutolusi, kraujai ir purvai nudžiūvę ar lietaus nuskalauti, bet jeigu taip kažkas pradėtų teigti, kurti interpretacijas apie Stalino ar Hitlerio talentingąsias ar šviesiąsias puses – turbūt nebūtų priimtina. Viena, kad jų epochos per arti – dar gyvi išgyvenę ir patyrę jų pragariškus eksperimentus, kita vertus, ar jau taip svarbu žmones naikinusių diktatorių gebėjimas mylėti moterį ar savo vaiką, ar būti vegetaru? groti ar piešti? Bet… kas buvo prieš keletą šimtmečių, o jeigu tūkstantmečių – ką gi, nusikaltimai žmonijai jau – ką? pasiekę senaties terminą?

Kas iš tikrųjų buvo Jakaterina II? Koks kūrėjo vaidmuo ir atsakomybė interpretuojant istoriją ir kiek menininkas, šiuo atveju scenaristas, režisierius, laisvas reikšti savo idėjas, kaip jį veikia politinė sistema ir masinis skonis? Tokie ir panašūs istoriniai, kūrėjo ir egzistenciniai klausimai keliami per visą romaną, bandant atsakyti, greičiau parodyti, kad aiškių atsakymų nėra: tiek istorija – amžina paslaptis, tiek menininko laisvė – iliuzija.

Olegas Ertmanas iš pradžių varžomas politinės cenzūros su kitu nuo sistemos nukentėjusiu režisieriumi Kozinu bando į valandos ir keturiasdešimties minučių filmą sutalpinti audringą Jekaterinos II gyvenimą. Protingos, išsilavinusios, žiaurios, nimfomaniškos elgsenos: favoritus keičiančios pagal įnorius – legendomis ir trafaretinėmis vulgarybėmis apipinta viena įspūdingiausių Rusijos valdovių. Filmą, kuriame atsispindėtų esminiai dalykai: galia ir seksas. Olegas Ertmanas, regis, apie ją perskaitęs viską, kas įmanu, o medžiagos gausa nesutalpinama į trumpą filmą. O ambicijos sukurti dar ir nebanalų, parodyti valdovę neįprastoje šviesoje, kas kad sovietinė cenzūra neleidžia nukrypti nuo pateiktų oficialių duomenų. Simboliai, metaforos, užuominos.

Olegas norėjo viską sužinoti apie Jekateriną: jos dienotvarkę (penkiolika valandų darbo kasdien), aprangos būdą – labai paprastą, santūrius jos kulinarinius pomėgius, manijas (šniaukiamą tabaką, labai stiprią kavą). Jis išmanė politines jos pažiūras, susipažino su jos skaitiniais, susirašinėjimo partnerių asmenybėmis, kūno potroškiais (daugybės biografų išjuoktą “gimdos pasiutligę“), rytinį įprotį pasitrinti veidą ledo gabaliuku, jos aistrą teatrui, pomėgį jodinėti arkliu apžergus, o ne šoniniu būdu…

Taip, viską apie Jekateriną. Tik štai dažnai tas “viskas“ atrodė keistai neišsamus. p. 14

Kaip nekeista, nors autorius šokinėja nuo vienos epochos prie kitos, atrodo, suvelia ir susuka į vieną kamuolį ir pagrindinio, ir antraeilių ar trečiaeilių veikėjų mintis, skaitymas toks aiškus ir įtraukiantis, kad, atrodo, ne skaitai, o vaikštai ir stebi realybės muziejaus ekspozicijas ar tiesiog klausaisi gero pažįstamo pasakojimų iš patirties. Ir harmoninga. Nes atmintis, o ir dabartis sąmonėje nesusidėlioja į tvarkingą eilę, kaip K. Sabaliauskaitės kūriniuose, kaip pseudoliteratūrjoje, o pulsuoja, blaškosi, vėlgi, skaitytojas gi sukonstruotas ne kitaip – jo rodarai susitvarko ir susidėlioja viską į suvokimo kišenes, kada reikia išsitraukiant, sulyginant, atmetant, papildant savo vaizdiniais. Ir įdomus A. Makine požiūris į pramoginę literatūrą:

Šiais laikais pramoginė literatūra prarado savo patrauklumą, nes yra kitos pramogų industrijos, daug paveikesnės, — televizija, kinas, internetas. Taigi galima pramogauti daug įvairiau. Mano nuomone, mes gyvename palaimintu laiku poezijai, tikrai poezijai ir tikrai literatūrai, o tai, kas šalia jų, pasiglemžia naujos pramoginės sritys. Vadinasi, mes galime susikoncentruoti į tai, kas svarbiausia. Svarbiausia – toji soteriologija, tai yra kiekviena knyga turi siūlyti išganymo kelią.

Mes visi esame nuolatinio bendravimo burbule, kuris paverčia pramoginį romaną visiškai nereikalingu. Tačiau pramoginių skaitalų leidžiama 90 proc. Plačiau

Olego paveikslas – ne tik sovietinio jauno menininko simbolis santvarkų keitimosi epochose, bet ir visos šalies – skurdžios, suvaržytos, banditizmo valdomos, nuviltos laisvės ir kapitalizmo galimybių. Nuo vaikystės patyręs dvasinių ir buitinių sunkumų: motinos ankstus netekimas, tėvo beprotybė ir atstumtis, vokiški genai – kažkokių ambicijų materialiam stoviui ir neturi: gyvena komunaliniame skurdžiame bute su bendra virtuve, marginalais kaimynais; maistui ir kasdienai užsidirba gyvulių skerdimo kombinate – šokiruojantys vaizdai nešiojant skerdieną, žarnokų nukniaukimas maistui – bet pakankamai aukštą kartelę užsikėlęs kūrybiniam savo keliui – sukurti filmą apie Jakateriną Didžiąją, parodant ją ne tik didybėj, žiaurume, ištvirkime, bet ir kaip mylinčią moterį.

Dabar jis suprato, kad tai, ko negali išsakyti, kyla ne vien iš to. Daug sunkiau aprašoma rūkuota naktis, plikų, žiemos laukiančių medžių alėja, tyla moters, kuri jautėsi visai kitokia negu garsioji carienė, kaip buvo vadinama. p. 53

Filmas sukurtas, netgi cenzūros nesudorotas, deja, niekam nereikalingas: istorija šoktelėjo į kitą dimensiją: Andropovo metai, Jelcino nevaldoma hanibališka Rusija ir… reikia ne protingo meno, o mases linksminančių ar dirgikliais tampančių produktų – taigi vulgaraus ir farsiško serialo. Olegas Ertmanas pasirašo ir tokiam. Aišku, užsidirbdamas krūvą pinigų, bet ir vis dar tikėdamasis įterpti ir savo idėjas apie Jakateriną II.

Dvylika metų… Karai, krizės, revoliucijos, planetos katastrofos ir mažos asmeninės katastrofos, lūžiai, išsiskyrimai, vis dar gyva žaizda jo pilve… Ir nuolatinis akimirkos grožis: moteris, einanti palei jūrą po apsnigtais medžiais. p. 150

Kiek gali rinktis ir sąmoningai užsibrėžtu menininko keliu eiti protagonistas? Mirti badu, bet laikytis įsikibęs idėjos? O gal… jis tiesiog nevykęs filmininkas, nevykęs žmogus: per daug abejojantis, per daug mąstantis, per daug pesimistas, visur besidairantis dvasingumo, per… ?

Lėtai žingsniuodamas spėja suprasti, kad jau matė tą moters siluetą, einantį tarp dviejų tuopų eilių. Tai buvo Kryme, pranykusioje šalyje, gyvenime, kur vargiai save atpažįsta. Tuomet jis buvo žmogus, besiblaškantis tarp dviejų kilmių, kenčiantis dėl praeities, karštligiškai trokštantis sėkmės ateityje. Žmogus, nežinantis, kaip save apibrėžti šio pasaulio akivaizdoje, ir susikuriantis sudėtingas tapatybes, alibi, pasiteisinimus būti… p. 277

O paraleliai kuriama jo Jekaterina II – valdovė, daranti sprendimus, lemianti šalies ir konkrečių žmonių likimus – ar tikrai tokia galinga ir laisva, kad įstengtų būti tuo, kuo nori, ar yra laiminga būdama didžiausiu ir galingiausiu Rusijos žmogumi?

Įspūdis skaitant A. Makine, kad skaitai itin paprastai parašytą nors ir intelektualų kūrinį: netgi daugiau – apie gerai žinomus dalykus. Bet taip tik iš pirmo žvilgsnio: rafinuotas paprastumas, dėmesys detalei, reflektyvi retrospekcija, perpinant ją su, regis, niekuo ypatingo veikėjo kasdieniais išgyvenimais – daugiasluoksnis pasakojimas su filosofinėmis istorinėmis temomis apie istorijos ir tapatybių daugialypiškumą.

Mes gerokai šakotesni negu tas mažutis „aš“. p. 103

Vertinimas: 4,5/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s