P. Giordano. Užgrobti dangų

Giordano, Paolo. Užgrobti dangų: romanas/ P. Giordano; iš italų k. vertė Rasa Klioštoraitytė. – Vilnius: Alma littera, 2021. – 464 p.

Niekada nesiliauji pažinęs kito

Italų autoriaus, išgarsėjusio savo debiutiniu romanu „Pirminių skaičių vienatvė“ ketvirtasis fiction kūrinys: apie jaunų žmonių bandymus atrasti vietą pasaulyje, idealizmą, sielos ir materialiojo pasaulio dermių paieškas.

Baigęs fiziką ir dirbdamas tiriamąjį darbą laboratorijoje P. Giordano (1982) pradėjo rašyti ir fiction literatūrą, jį domina ne tik materijos paslaptis, bet ir žmogaus, atsidėjęs vien moksliniam darbui pasigedo būtent žmogiškojo ryšio. Mokslininkas ir rašytojas. Kaip pats P. Giordano sako: „šios dvi ‒ tyrėjo ir rašytojo ‒ sielos manyje darniai sugyvena. Per pandemiją supratau, kad norint suvokti mus supančią realybę labai svarbu pasitelkti jas abi. Tačiau kiekvieną mano parašytą knygą ir pirminę jų idėją įkvepia mokslas. Plačiau

Pietų Italijos Apulijos regiono šventiko Čezarės maserijoje susitinka ir broliais tampa trys berniukai: tikrasis šeimininkų sūnus Nikola, Čezarės sesers sūnus Bernas ir prieglobsčio reikalingas Tomazas. Kartu augantys, bręstantys, vienas kitą palaikantys ir paslapčių, regis, neturintys jaunuoliai gyvena savotiškoje sektoje, kur jie mokomi religingumo ir išskirtinio požiūrio į pasaulį: jie nelanko normalios mokyklos, dirba ir pragyvena iš natūralaus ūkio.

Čezarė žino daug daugiau, nei išmokstama normaliose mokyklose. Kai buvo jaunas, keliavo, gyveno Tibete, vienas urve penkių tūkstančių metrų aukštyje. p. 14

Dievo, tikėjimo tema tarsi apgaubia romaną žiedine kompozicija: ji aktualizuota pirmame skyriuje, kai formuojasi jaunuolių požiūris į pasaulį, ir pabaigoje, kai vienas iš jų itin savotišku ir skausmingu būdu keliauja ten, pas Jį.                

`– Ar vėl tiki Dievą, Bernai?

– Visa esybe. Po teisybei, niekada nesilioviau jo tikėjęs. Nors dabar kažkas pasikeitė. jis yra visame mano kūne, viduje ir išorėje. Daugiau nebereikia stengtis. Ar žinai tą posakį, Tereza? “Ištrūkau iš tavosios rankos, kad vėl į ją įsitverčiau.“ Ar žinai? p. 412 

Romanas sudarytas iš trijų dalių ir epilogo. Kiekvienoje dalyje keičiasi ir protagonistų Berno ir Terezos gyvenimas ir tikėjimas. Trys kertinės egzistencinės filosofinės vertybės, dominančios rašytoją, išbandomos per jaunų žmonių pasirinkimus – Dievas, meilė, ekologija. Nors daugiausia pasakojama iš miesto į Apuliją pas močiutę atostogaujančios, iš standartinės inteligentų šeimos kilusios Terezos perspektyvos, vis dėlto centrinis personažas – įgimto dvasingumo poreikio užvaldytas Bernas. Nevienareikšmis veikėjas: keistas, neperprantamas, idealistas, bet tuo pačiu ir nestokojantis atžarumo kitaip manantiems. Vaikystėje įtikėjęs mokytojo ir globėjo Čezarės skiepijamomis religinėmis tiesomis („kiekviena akimirka šioje žemėje yra prasminga tol, kol tikime Kristų ir amžinąjį gyvenimą. Kai liaujamės tikėję, belieka atsisėdus kokioje kertelėje sulaukti mirties.“ p. 328); netgi atmintinai įsiminęs psalmes ir biblijos vietas, ankstyvoje jaunystėje, patyręs elgesio neteisybę tarp Nikolos, Čezarės sūnaus, ir jų – priglobtųjų, protestuodamas sukyla ne tik prieš Čezarę, bet ir prieš Dievą. Nusisukęs nuo tikėjimo, su kuriuo užaugo, nerimastingas vaikinas mėgina žūtbūt užpildyti atsivėrusią tuštumą, kaskart rasdamas vis kitokį stabą: individualizmą, seksą, ekologines kovas, prasimanytą vaikelį.

pasaulyje neegzistuoja gilesnė vienatvė nei toji, kuri užplūsta tą, kuris tikėjo, o vėliau liovėsi tikėjęs. p. 102

Bernas lyg tarp dangaus ir žemės plaukioja. Jis trokšta sugriebti tai, ko neįmanoma sugriebti, jis trokšta turėti tai, ko neįmanoma turėti. („Jis mylėjo ne tik medžius, bet viską ir visus, ši meilė jį slėgė, dusino.“ p. 418). O puoselėdamas tokią utopiją paskui save tempia ir kitus, deja, su skaudžiomis pasekmėmis. Maksimalistinis susitelkimas į susigalvotą tikslą traukia prie jo ne tik Terezą, bet ir kitus draugus, atrodo, jis nugalės bet kokias kliūtis eidamas pasirinkta kryptimi. Koks balansas tarp idealizmo ir grynosios logikos gyvenimo pasirinkimuose? Kas laimi, kas svarbiau?

Taigi, Bernas dviprasmis personažas: iš esmės fatališkas – paklūsta Dievo ir atsitiktinumo parodytoms kryptims, kita vertus, netrūksta ir ryžto bei veiklos: renkasi dažnai kraštutinius variantus: sukyla ne tik prieš Čezarę, bet ir prieš įprastą gyvenimą, pasineria į narkotikus ir benamystę, vėliau – food forest idėją ir kovą už alyvmedžių išsaugojimą. Meilėje su Tereza dominuojanti pusė, aišku, Bernas, iš pradžių tai atrodo gan natūraliai, nes jis Apulijos vietinis, o mergina vasarų atostogautoja, kaip besistengtų, sugaunanti tik nuotrupas specifinio kalorito ir tradicijų:

Tų vietų niekados iki galo nepermanysiu, niekados iki galo taip ir nepermanysiu nei Specialės taisyklių, nei jos gyventojų, kurie tai neapkęsdavo, tai užjausdavo, pykdavo, o paskui lygiai taip pat šiurkščiai rūpindavosi. p. 359

Ar meilė trina individualybes ir verčia paklusti stipresniam? Juk Tereza atmeta visą savo įpratą pasaulį: studijas, tėvus, miesto įpročius, patogią buitį, draugus – būtent vardan Berno apsistoja nuošalioje Apulijos vietovėje ir ribotoje bendruomenėje išgyvena minimaliomis sąlygomis ir be jokių ambicijų. Ar vaikinas būtų atsisakęs ko nors vardan jos? Ar būtų išvykęs į miestą vardan jos? Autorius neprileidžia tokių dviprasmiškų situacijų, tiesiog vitališka charizmatiško jaunuolio trauka neįtikėtinai stipri, atrodo, savaime neišvengiamas sekimas paskui jį. Jis ne tik mylimasis, bet ir savotiškas mokytojas, tiek įtaigus, kad Tereza manseroje pasilieka gyventi ir be jo, nors… visa: augalai, oras, kambariai – persigėrę mylimojo aura ir Terezai jis matomas ir girdimas net spengiančioje tyloje ir vienatvėje.

Tereza, regis, neapginkluota šių dienų moterims būdingomis feministinėmis savybėmis, nors greičiau, ji ieško tikrumo, materialioje aplinkoje pristigusio dvasingumo – jau močiutė atrodė jai kaip visai kitokia lyginant su motina ir tėvu, ir miesto pažįstamais. Taigi kaimo dvasia, gamta ir keisti jaunuoliai, anksti išgyventa meilė keistajam Bernui tarsi skelia ją pusiau – verčia kovoti dviems tapatybėms, priekaištaujant ir jaučiant kaltę dėl tėvų ir įprasto gyvenimo pasirinkimo ir romantiškosios, kaip pasirodo iš pradžių, išgrynintos buities ir dvasingumo. Emocinė trauka vaikinui, jaunų žmonių bendrija nugali miesčioniškąją pusę ir ji atsiduoda fatališkam plaukimui nežinomos upės tėkme, kur ne tik atsigaivina, bet dažnai ir pajunta, kad skęsta.

Minimaliai iš vartotojiško pasaulio imantys jaunuoliai, užsidirbantys vietos ūkiuose skindami alyvuoges, o maisto prisiaugina savajam food forest, tiesa, nevengiantys parūkyti žolės, esant progai ir pabandyti kitų narkotikų, aršiai gina natūralią gamtą ir draskosi prieš bet kokios chemijos naudojimą. Apulijos regioną užgulusi kenkėjų naikinamų šimtamečių alyvmedžių problema nepriverčia juos keisti nuomonę ir chemikalus pripažinti kaip tinkamą priemonę. Kita vertus, kad nesklistų medžių liga, prasideda jų pjovimas, čia jau atgyja ir verteivos, kurie mielai vietoj galingų istoriją pasakojančių alyvmedžių užsinori įrengti pelną nešiančius golfo laukus.

Panašiai kaip ir kituose šiuolaikiniuose kūriniuose ekologinė kova sukuria ribines situacijas: taikūs protestai netrunka peraugti į ekoterorizmą, kai žūsta ir vienas iš buvusių bendrijos narių, tiesa, jau atstovaujantis priešingą poziciją – policininkas Nikola. Ir esminis klausimas: ar tikrai alyvmedžiai yra svarbesni už žmogų, kuris buvo nužudytas? Už gamtos išsaugojimą fanatiškai stojantys ekokovotojai nors jaučia ir kaltę, bet ir teisina save: pasaulio negalima naikinti. Centrinis mistiškasis Bernas nors nėra toks kategoriškas ir nusivilia bendrų radikalumu, vis dėlto surasti unikalią, žmonių ir ekonomikos nepakeistą erdvę jam ypač svarbu.

Įdomūs ne tik pasakojimai apie Apulijos regioną, bet ir dvi gan specifines keliones: į šaltą ir itin  svetimą Kijevą, kur kaip konvejeriu vyksta negalinčios pastoti moterys dirbtiniam apvaisinimui, dvasinis Terezos sąstingis atliepia aplinkos niūrai ir nevilčiai, Bernui, atvirkščiai, įgimta smalsa neįprastame mieste kelia euforiją – sniegas, cerkvių kupolai…

Dar didesniu šalčiu ir sąstingiu, dvasine rezignacija, sumišusia su lemties siunčiamais sunkiais išgyvenimais, Terezą sutinka laukinę stichiją primenanti Islandijos gamta, kur žmonių neliestame, savo pirmapradiškumą išsaugojusiame urve Bernas priverstas sutikti amžinybę.

Romane apie centrinį veikėją Berną pasakojama iš kelių pozicijų, tai leidžia pažvelgti į tuos pačius dalykus skirtingomis akimis ir dar kartą patvirtinti, koks sudėtingas žmogus ir kaip nepaprasta jį pažinti, juolab, vertinti vieną ar kitą jo veiksmą, nežinant tikrųjų motyvų. Bet… tie skirtingi pasakojimai  įsiterpia gana dirbtinai, o šiuolaikinėje literatūroje jau, galima sakyti, ir primityviai, lyg pildant siužetines duobes iš karto suverčiant visą sunkvežimį žemių. Per paprastai? Taip, struktūriškai romanas neįdomus: jungiami linijiniai pasakojimai, lipdomi vienas prie kito lyg išbyrėjusios dalys prie visumos, stilistiškai pasakojimas irgi itin paprastas, gan sausas ir be jokių vaizdinių vingrybių, bet tikrai ne plokšias: paperka nuoširdus veikėjų noras suprasti, meilės visa kam, kas egzistuoja, paieškos ir neišskaičiuotas entuziazmas dėl dvasinių dalykų, romantiškas tikėjimas natūralia gamtos galia egzistuoti šiuolaikinėje pramonės ir vartojimo epochoje minimalistinėmis, tiesiog kūniškajam išlikimui būtinomis reikmėmis, bendrystės ir draugystės teikiamu grožiu.

Vertinimas: 4/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s