O. Tokarczuk. Varyk savo Arklą per mirusiųjų Kaulus

Tokarczuk, Olga. Varyk savo Arklą per mirusiųjų Kaulus: romanas/ O. Tokarczuk; iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 260 p.

Moralinių įsitikinimų ir įstatymų dilema

2009 metais išleista O. Tokarczuk knyga ne tai kad neprarado aktualumo, bet, regis, ji ypač taikli šių dienų situacijai: gamtos ir žmogaus priešprieša, kai neapsikentusi gamta besaikio eksploatavimo ir naikinimo pradeda keršyti, na, gal atsilyginti tuo pačiu, žmonijai.

Aš manau, kad čia turime reikalą ne su vienu gyvūnu žudiku, o su daug gyvūnų. Kad galbūt dėl klimato kaitos jie tapo agresyvūs, net stirnos ir zuikiai. Ir dabar teisiasi už viską. p. 172

Olga Tokarczuk. Per savo herojės Janinos Dušejko problemą ir aprašytą gyvūnų padėtį norėjau pasvarstyti su etika susijusius klausimus. Tai žmogaus, gyvenančio pasaulyje, kuriame įstatymai nesutampa su moraliniais įsitikinimais, problema. Veikėja privalo rinktis – ar laikytis galiojančių įstatymų, nors jie neteisingi, nepriimtini, ar galbūt sukurti savo įstatymą ir imtis veiklos, o jeigu taip, tai kokios. Gyvūnai čia yra tik pretekstas kelti su morale susijusius klausimus. Plačiau

Ekoromanas. Atrodo, sukurtas žaidžiant, ne visai rimtai, bet kartais rimtai. Nuotaikinga ir šmaikšti knyga, nepaisant, kad joje vos ne kiekviename puslapyje mirtys – gyvūnų ir ne tik. Daug nesėkmių ir nusivylimų. Bet autorės humoro jausmas, ironiškas požiūris į veikėjus, besąlygiškai juos nuvainikuojant nuo susireikšminimo ir puikybės, bet kokią situaciją nuspalvina ne tik juoda, bet visa ryškia palete.

Detektyvas. Mirtys, jų aiškinimasis, konfliktas ne tik tarp žmonių ir gamtos, bet tarp įstatymo ir moralinių įsitikinimų. O gal detektyvo parodija?

Idėjų romanas. Psichologiškai veikėjai nemėsinėjami: svarbu jų požiūriai esamame erdvėlaikyje, jų santykiai su aplinka ir oficialia nuomone. Šiaip jau, galima sakyti, veikėjai schemos – dviejų priešingų stovyklų: nepritampantys prie sociumo maži žmogeliai – teigiamieji, bandantys priešintis valdymo absurdui, ir elitinė velniava: niekšai, lyg ir teisūs prieš įstatymą, bet moraliai supuvę. Autorės empatija akivaizdi, kad ir kaip keistybių ir, regis, nesimpatiškų, gal greičiau neprezentacinių, bruožų apipinti – jie kovotojai ir tarsi radarais surandantys panašius į save ir sukuriantys paramos ir palaikymo bendriją.

Ir dabar pamačiau mūsų ketveriukę kitaip negu ligi šiol – tarsi mus sietų didelė bendrystė, tarsi būtume šeima. Supratau, kad esame iš tų žmonių, kurie pasauliui atrodo nenaudingi. Nedarome nieko svarbaus, negeneruojame svarbių idėjų, negaminame reikalingų daiktų, maisto, nedirbame žemės, nespartiname ekonomikos. Nepasidauginome, išskyrus Maumą, kuris turi sūnų, net jei tai Juodasis Paltas. p. 236

Žinote, kartais man susidaro įspūdis, kad gyvename pasaulyje, kurį patys išgalvojame. Nustatome, kas yra gerai, kas ne, brėžiame vertybių schemas… O paskui visą gyvenimą grumiamės su savo fantazijomis. Bėda ta, kad kiekvienas turi savo versiją, ir todėl sunku yra žmonėms susikalbėti. p. 214

Taigi vieni veikėjai įkūnija griovimą, nors ir įteisintą įstatymų, kiti – vertybių gynėjų idėją, nors jokių galimybių laimėti ar bent įtikinti savo teisumu neturi. Kaip realiose, kaip kitų literatūrinių kūrinių sukurtose situacijose, ekokova dažniausiai patiria pralaimėjimą, o iš nevilties gynėjams belieka imtis vos ne teroristinių veiksmų. Na, bent kad jau būtų pastebėti. Taip „Medžių istorijoje“, „Užgrobti dangų“, panašiai ir šioje lenkų rašytojos knygoje. Kyla ir klausimas, ar norint iš tikrųjų rūpintis gamta, reikia būti gerokai bepročiu, ar verslo interesai ir pinigai – stipriausias ginklas?

Tragikomedija: autorė ne tik intelektuali, paberianti daugybę minčių kaip aforizmų, bet ir šmaikšti, ironiška, o dažnai ir negailestingai sarkastiška. Kuriamos situacijos, veikėjų kalbos ir mintys juokina ir stebina, bet iš tikrųjų tas juokas pro ašaras. Kai nieko daugiau nebelieka, tik drastiški veiksmai ir vienaip ar kitaip – pralaimėjimas. Kas gali išgirsti ginančios savo nušautų šunų moters balsą? Koks tas balsas? Absoliuti tyla svarbių veikėjų garsių šnekų chaose. Kas gali ginti tokį nereikšmingą, dėl nereikšmingų dalykų – gyvūnų – besiblaškantį seną žmogų? Medžioklės arba gyvūnų žudymai įteisinti įstatymais, medžiotojai – ne pardavėjai ar darbininkai, bet vadinamasis elitas: politikai, valdininkai, netgi dvasininkai, kurių rankose įstatymai ir jėga. Na, galvoju, ar Lietuvoje yra vykusių akcijų ne prieš gyvūnų skriaudėjus (netinkamai kelis šunis laikančių), o prieš žudytojus-medžiotojus? Ne, tikrai ne. Lietuviai neįžvelgia nieko dramatiško, kai naikinama su įstatymu, juolab, kai tai mėgsta „protingieji“. Ir būti medžiotoju, manyčiau, jau reiškia ne tik pomėgį, bet apibrėžia ir statusą – tikras vyras, svarbus veikėjas, įtakingas įtakingų pažinčių ratą turintis asmuo. Ar literatūriškai Lietuvoje kas nors bandę kliudyti medžioklę kaipo tokią, o medžiotojus kaip savotiško kruvino sporto herojus? Žodžiu, O. Takarczuk savo rašymu prasiskverbia iki skaitytojo snaudžiančių pilkųjų ląstelių ir jas supurto. Priverčia pastebėti, kad viskas tvarkoj nėra tvarkoj, o mažas nuokampės žmogus gali ne tik mąstyti, bet ir turėti kitokią nuomonę negu jam peršama.

Kažin jeigu tokio pobūdžio knyga – su religinės kritikos rakursais, moralinių vertybių perkratymu – atsirastų Lietuvoje, ar politikų nebūtų priimta kaip provokacija ar šmeižtas, o ne vienas svarbus veikėjas atpažintų ir save. Nekeista, kad ir Lenkijoje O. Tokarczuk nėra tiktai mylima ir gerbiama. Turbūt daugeliui žymių veikėjų ji tikra rakštis, ypač po Nobelio.

Lenkiškas „Gyvulių ūkis“, kur visi lygūs prieš įstatymą, bet realiame gyvenime vieni tiesiog plėšrūnai, o kiti nepastebimi (turėtų būti) žolėse ar žemėse krutantys vabalai ar vabzdžiai.

Ar galima sakyti, kad perskaitei visą knygą, jei dalį pastraipų peršokai? Na, bandžiau bandžiau iš pradžių skaityti, bet kas iš to? Apie horoskopus ir vabalus. Toks įspūdis, kad iš kažkokios informacinės sistemos copy. Iš pradžių buvo žavu ir juokinga paradoksalus visa ko aiškinimas: bent jau patrauklus priešinant nepatraukliai oficialiai nuomonei. Bet astrologijos tiradų neilgame tekste tikrai nemažai (ar O. Tokarczuk domisi astrologija ir horoskopais? vegetarė, gyvūnų teisių gynėja ir t.t.) ir jei esi toli nuo pranašysčių, tai skaitymas ir Plutono, Saturno pranašavimai tikrai neužpildys nei smegenų, nei emocijų neišjudins.

Ekscentriška (pati tai suvokianti ir lyg su šypsena save stebinti iš šalies) senyva inžinierė, mokytoja, vasarnamių prižiūrėtoja, mėgstanti provokuoti ir peržengti ribas Janina Dušejko. Šiaip jau turėtų būti nepatrauklus personažas: solidaus amžiaus, visur savo trigrašį kišanti, isterikę primenanti moteriškė. Nei meilės nuotykių, nei romantikos, kas patrauktų populiariosios literatūros mėgėją.

Vis dėlto romanas turi daug ir popsui būdingų atributų: detektyvo žanras, astrologinės prognozės, siužetinė linija lyg nuotykių romane…

Bet dar daugiau nepopuliariam ir, regis, mažai skaitomam kūriniui būdingų elementų: be jau minėtos senyvos moters protagonistės, veik visi veikėjai marginalai: vieniši, paprastesni už paprastus žmogelius: policijos nuovadoje dirbantis tylus ir niekieno nevertinamas IT specialistas Dizius, naudotų drabužių pardavėja Geroji Naujiena, kaimynas … (na, aišku, egzistuoja ir kita pusė, vadinamasis elitas: policijos viršininkas, kunigas, lapių augintojas ir pan.); eko tema, kokia bebūtų aktuali šiuo laiku (ar buvo ant bangos, kai romanas išleistas 2009?), literatūroje nežada nei pikantiškumo, nei įprastai geidaujamos intrigos; erdvė, kurioje vyksta veiksmas – Lenkijos provincijos kaimas, nors ir ne tas, klasikinės literatūros pateikiamas žemės idėją nešantis kaimas.

Beveik visi kadaise dirbo valstybiniame ūkyje, o nūnai gyveno iš pašalpų, kada ne kada įsidarbindami prie miško kirtimo. Kai kurie jų važiuodavo padirbėti į Angliją, bet kažkaip greitai sugrįždavo, pabūgę svetimo krašto. Arba atkakliai laikėsi savo mažų, nuostolingų ūkių, kurie leisgyviavo iš Europos Sąjungos išmokų. p. 41

Ir vis dėlto protagonistė Janina Dušejko patraukli, galima sakyti savo nepatrauklumu: nekreipianti dėmesio į išvaizdą nė etiketą, trykšta spontaniškumu ir vidinės laisvės proveržiais – realybę traktuoja taip, kaip mato, o ne ką diktuoja įpročiai. Net vardus (Didžioji Pėda, Maumas, Juodasis Paltas, Geroji Naujiena…) pripažįsta tuos, kurie atitinką žmogaus esmę, o ne kažkieno vos gimus duotus.

Kokia apgailėtina kūrybiškumo stoka – oficialūs vardai ir pavardės. Jų niekada negali prisiminti, jie tokie banalūs ir atitrūkę nuo žmogaus, kad niekuo jo neprimena. p. 24

Janina Dušejko dvelkia autentika ir tikrumu: nei ji pataikauja, nei stengiasi būti maloni ar protinga (kaip įjungtas radijas policijoje beria skundus, o ir rašo ilgus ir smulkmeniškus), bet atrodo patikima: rūpestingai prižiūri vasarotojų namus, uoliai moko anglų k. vaikus.

Darbas man teikė didelį malonumą. Vaikai visados mane labiau traukė nei suaugusieji, nes ir pati esu šiek tiek infantiliška. Nematau čia nieko blogo. Gerai bent jau, kad tai žinau. Vaikai yra lankstūs ir minkšti, atviri ir nepretenzingi. Ir neužburbina savo gyvenimo tuščiais pliurpalais, kaip kad kiekvienas suaugėlis. p. 11

Ir per visą knygą einantis poezijos leitmotyvas. Janinos Dušejko mokinys ir draugas Dizius susižavėjęs verčia Williamo Blake’o eilėraščius ir tarsi įsilieja į eko, detektyvinį pusiau jumoristinį romaną kaip beribį laike ir erdvėje.

Romano pavadinimas „Varyk savo Arklą per mirusiųjų kūnus“ paimtas iš Williamo Blake’o poezijos. Pati autorė viename pokalbių pripažino, kad savo knygą ji galėtų pavadinti apokaliptine: „Išprotėjusio poeto“ vizija turėtų perspėti – atmink, kad gamta tau atkeršys ir tavo kaulai kada nors atsidurs tame pragare, kurį pats sukūrei. Plačiau

Vertinimas: 4,3/ 5



Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s