K. Raney. Visi pasaulio vandenys

Raney, Karen. Visi pasaulio vandenys: romanas/ K. Raney; iš anglų k. vertė Nida Norkūnienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – 405 p.

<…> turėti vaiką reiškia turėti dvilypį protą. Jokia mintis ir joks veiksmas nebepriklauso man vienai. p.11

Subtilus ir daugiasluoksnis pasakojimas iš dviejų moterų – motinos Evos ir šešiolikmetės dukros Madi – pozicijų apie gyvenimo prasmę, kai sunkios ligos akivaizdoje užaštrėja elementarios kasdienybės detalės; meilę ir sielvartą; vyro ir moters santykius, tėvystės nebuvimą ir paieškas. Ir ne tik – globalias problemas: susirūpinimą vis šylančio klimato sąlygomis planetos likimu, kūrybines pastangas siekiant valdžios atstovų ir ekonomikos vykdytojų atkreipti dėmesį į pavojus. Mirštančios paauglės jautrus žvilgsnis ne tik į save, bet ir pasaulį įprasmina jos paskutines gyvenimo dienas, o paraleliai alegorizuoja žmogų ir planetą: serga ne atskiras individas, bet visa planeta, vadinasi, drauge visa žmonija pavojuje, ir tai nėra jau nebesvarbus ar atidėtinas reikalas, nes nebūtis visai čia pat.

Karen Raney – rašytoja, tapytoja, meno kritikė, dėstanti Rytų Londono universitete. Prieš pasinerdama į rašymą, dirbo medicinos slauge. Ir asmeninė patirtis matomai svarbi buvo kuriant romaną: įtikinamai pasakojama mergaitės ligos būsena, taikomos medicininės priemonės, nemažai su daile, muzika susijusių rakursų. Iš pradžių net mintiji, kad skaitai dienoraštį, asmeninės patirties ištarmes. Autorė pasakoja įtikinamai, jautriai ir neperspaudžiant, kas pasirinkus tokią sunkią tematiką nėra lengva. Ir nesentimentaliai. „Visi pasaulio vandenys“ – debiutinė autorės knyga.

Nežinau, kaip apibūdinti tokią emocionaliai sunkią tematiką – jaunos merginos mirtis – pateikiantį romaną. Ypač, kai jau akivaizdu, kad mergaitė nepagis, netgi persikrausto iš savo kambario į svetainę, kad būtų visada arčiau motinos, kad išgirstų jos pagalbos šauksmus. Sunku turbūt rašyti apie mirtį, sunkoka buvo ir skaityti, nežinau, kodėl autorė pasirinko tokią temą, iš pradžių buvau įsitikinusi, kad nori tiesiog terapiškai išpasakoti asmeninę gėlą, bet pasidomėjus šiek tiek rašytojos gyvenimu, pasirodo, ačiū Dievui, ne, tiesiog taip sumanė: papasakoti kardinaliai kritišką situaciją. Nors, kita vertus, knyga nėra beviltiškai liūdna ar ašaringa. Gal kad neišpažintinė, o svetimą skausmą įsivaizduoti vis dėlto įmanoma logiškiau. Taigi tos logikos tikrai yra – per daug ar įtikinamai, kas pasakys: sunkiai susirgusi Madi bando dar kurį laiką įprastą veiklą: šešiolikmetė trokšta patirti kuo daugiau gyvenimo: bendrauja su draugėmis, netgi suartėja su vaikinu, patiria seksualinius išgyvenimus, lanko su seneliais įspūdingas vietoves, o turbūt max programa – ekologinis projektas – skaudus ir paveikus, nes mirštančios merginos susirūpinimas mirštančia planeta vis dėlto smogia stipriau negu eilinio protestuotojo.

Sergantis Madi kūnas daugeliu atžvilgių yra sergančios planetos metafora, ir ji aktyviai padeda kitiems pamatyti klimato kaitos padarinius.

Madi žino, kad mirs, todėl jai kyla daug natūralių klausimų. Kodėl tai nutiko būtent jai? Kaip ir motinai – kodėl tokia baisi lemtis būtent jos dukrai? Bet atsakymų neįmanoma rasti, belieka tik susitaikyti, ir padėti viena kitai kiek įmanu.

Autorei rūpi artumo ryšys tarp motinos ir dukters: jos  viena kitą supranta be žodžių, bet riba tokiomis kraštutinėmis aplinkybėmis itin pažeidžiama: gestas ar neapgalvotai ištartas žodis gali atverti tuštumą ir didelėmis pastangomis pasiekiamą tvardymąsi ir susitaikymą paversti šauksmu ar netgi isterija, juk iš tikrųjų susitaikyti motinai su dukros išėjimu, o dukrai dar nespėjus patirti gyvenimo, palikti jį ir tai, kas saugu, nežinomybė ir … Bet ir nėra ką daryti.

Kita tema – nepažinusios tėvo mergaitės troškimas jį turėti, nors racionaliai tas elektroniniu keliu atrastas tėvas ir susirašinėjimas su juo nieko neduoda, atradimas didžiulis ir jaudinantis, tiesa, prasmingas, kol yra vilties pasveikti. Kas subrendusiam, šeimą ir vaikus turinčiam vyriškiui yra kaip iš dangaus nukritusi šešiolikmetė dukra? Autorė bando sudėlioti viską į išsiaiškinimo paradigmą – mirus dukrai, motina Ieva aplanko jaunystėje mylėtą vyrą, užpila jį patirta nuoskauda – kad ir jis išgyventų dukters netektį, o gal tiesiog spontaniškai išsipasakoja ir tarsi sudėlioja vėl aiškumo taškus, kodėl taip atsitiko, kad ji liko viena su nešiojamu kūdikiu, retrospektyvūs žvilgsniai iš skirtingų perspektyvų. Tik… Ar taip atsitiktų gyvenime, kitaip tariant, ar autorė užtikrinta gedėjimo ir liūdesio brėžiama trajektorija?

Tai knyga apie susitaikymą, netektį, jausmus, gyvenimo grožį ir kaip svarbu branginti kiekvieną akimirką, nes ji gali būti paskutinė. Žodžiu, rimti klausimai, rimtai lyg ir parašyta, bet vis tiek lia lia lia, na, paviršiumi gal, o gal ir ne visai, bet, ar įmanoma tokius dalykus va taip, paprastai imti ir pateikti.

Nežinau. Tai turbūt dažniausiai išsprūdęs žodis skaitant šią knygą. Nežinau, ar norėjau ją skaityti iki pabaigos, nežinau, ar rekomenduočiau kitiems, kaip ir nesuprantu, kodėl nepatyrę panašių praradimų autoriai renkasi skausmo ir praradimo tematiką – ką jiems, įdomu, kaip būtų, jeigu būtų? O kodėl turiu skaityti kažkieno įsivaizdavimus apie jaunos merginos beviltišką padėtį ir artimųjų skausmą? Aha, kodėl? O gal mane sužavėjo mergaitės stiprybė išeinant dar sugebėti rūpintis planetos likimu? Nė kiek.

Norom nenorom visą laiką lyginosi su P. Kalanathi memuarine knyga „Įkvėpti tylą“, bet skaitant tąją šiurpuliai kūnu ėjo: iš gailesčio, liūdesio ir gyvenimo, rodos, neteisingumo. Nes veikėjas tikras, istorija tikra ir užrašyti žodžiai – tarsi žemėje to žmogaus palikta siela.

Taigi „ Visi pasaulio vandenys“ – egzistencinis, likimo romanas, galbūt labiau skirtas jaunimui? Nežinau, žaliam jaunimui, patyrę gyvenimo ir praradimų, vargu, ar norės skaityti tokį romaną, nes juk visi ieškom šviesos, stengiamės vaduotis iš nokautuojančių pergyvenimų. O gal tiesiog gali ką nors ši istorija įkvėpti surasti jėgų gydantis ar išgyvenant sielvartą, ar susivokti globalioje visatoje: mirštant irgi svarbu ekologija? Nežinau. Tokie fiction įsivaizdavimai man tiesiog nelabai. Aišku, tema nesvarbu, reikėtų sakyti, svarbu, kaip parašyta, kiek literatūros puslapiuose, o kiek šiaip šnekėjimo. Galbūt tai ir sėkmingas autorės debiutas, bet, manyčiau, nepakankamai subrandintas, o gal ir suvoktas.

Vertinimas: 3,6/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s