G. Vojnovič. Figmedis

Vojnovič, Goran. Figmedis: romanas/ G. Vojnovič; iš slovėnų k. vertė Laima Masytė. – Vilnius: Kitos knygos, 2021. – 358 p.

Nereikia būti vienam, kad pasijustum vienišas. p. 33

Nestabiliame istorijos ir šeimų pasaulyje vis dėlto išlieka kas nors ir pastovaus, ką pamačius po keleto metų, galima nustebti – ooo! niekas nesikeičia; galima sugrįžti į vaikystę ir patirti saugumą, o ne tik gyvenimo auginamas baimes, pagaliau suvokti, kas yra svarbiausia, kas teikia nusiraminimą ir tikrumą. Kas iš mūsų  nepamename V. Krėvės Grainio liepos, lemiančios ir gyvenimą, ir mirtį, ir negalėjusio niekuo užpildyti atsiradusią tuštumą po medžio nupjovimo senolio Lapino? Ir tai ne eko kūrinys, kaip dabar madinga ir itin aktualu, tiesiog anksčiau kaimiškajame periode žmogaus ir gamtos santykis buvo tiesiog natūraliai svarbus ir gerbiamas. O esant tarpusavio ryšiui nevyko ir eko tragedijos. Ar vyko?

Antrame (2018 m. „Jugoslavija, mano tėvynė“) lietuviškai išleistame G. Vojnovič romane, pavadintame medžio vardu, atrodo, kad laiko, istorijos, jausmų kataklizmuose būtent gimtojo kiemo figmedis atrodo labiausiai atsparus nelaimėms, meilės ir pykčio peripetijoms, atsilaikęs prieš Jugoslavijos tautinio pragaro ugnį ir išsaugojęs savo tikrąją – medžio – tapatybę. Prie jo, senelio kieme augančio, ir norisi pabėgti į savo vienatvę ir refleksijas protagonistui trisdešimtmečiui Jadranui. O ir sunokę saldūs figmedžio vaisiai patinka jo mylimai Aniai, galbūt būtent figos iš vaikystės kiemo sujungs juos ne tik meile, ne tik vis užverdančiu pykčiu ir noru bėgti, bet ir tarpusavio supratimu, o ir harmonija.

Skylančioje, kariaujančioje daugiakultūrėje Jugoslavijoje frontai eina per šeimas, per, regis, neperskiriamas poras, apnuodydami vyrų, moterų ir vaikų gyvenimus praradimais, tyla, nesusikalbėjimais. Ir nuoskaudomis. Išdavystėmis. Tikromis ar tiesiog neišlukštentomis iki tikrų priežasčių, nes tiesa skaudintų mylimuosius.

Romano centre trijų kartų dramos sudėtingais istoriniais laikais, kai norint išgyventi, turi prisitaikyti prie režimo – seneliai Aleksandras ir Jana; kai tiesiog išbraukiamas suskilus valstybei, jei tu esi kitas ir svetimas, nepageidaujamas naujoje šalyje – tėvas bosnis Safetas; kai nežinant, kodėl dingo tėvas, kodėl nei iš šio, nei iš to jau solidžiame amžiuje senelis išvyko nieko nepaaiškinęs mylimai žmonai dirbti į Egiptą, savęs niekaip nesuvokiantis ir nesuprantantis Jardanas išgalvotomis istorijomis susidėlioja artimųjų praeitį, trokšdamas žinoti, kas jis, kodėl vienas ar kitas artimas asmuo pasielgė būtent taip, o ne kitaip ir kodėl jis neatranda savo tapatybės ir tikrumo.

Galbūt mums neduota suprasti savo senų tėvų. Galbūt mus skiriantys metai yra neįveikiamas nuotolis ir neįstengiame visko matyti ryškiai, mat ryškumą slepia jų žvilgsnio meilumas. Galbūt jau seniai iki mums gimstant jie pasislėpė nuo mūsų, gimusių per jaunų, kad juos suprastume. Galbūt negebame suprasti laiko, gyvenančio juose, nes nepažįstame to andainykščio šalčio, kaitros ir rūkų. Galbūt jie tiesiog nenori pastebėti, kad užaugome, ir pamiršta mums prisistatyti visais savo vardais. p. 153

Trys meilės istorijos, kai net neabejojama jausmais, regis, audringais, bet ir amžinais, kaip prisiekta lemiamą akimirką – iki mirtis išskirs, jeigu… Jeigu ne politinės istorinės aplinkybės. Vyrai senamadiškai garbingi, besistengią išsaugoti moterų ramybę, nesuteikti joms skausmo, nutyli esminius dalykus, taip prarasdami jų pasitikėjimą, taip jas vis dėlto įskaudindami ir antstumdami nuo savęs. Jardano senelis Aleksandras, komanduojamas partijos aktyvisto, kęsdamas priekaištus dėl žmonos Janos kilmės, neturi kito pasirinkimo kaip vykti dirbti į Egiptą, lyg niekur nieko paliekant namus ir ją. Kiek tai kainuos, negali įsivaizduoti net jis pats, išgyvenantis svetimoje, karščio alinančioje šalyje vienatvę ir ilgesį. Žmona Jana persikelia į Liublianą ir net nusprendžia skirtis. Su kokia meile ir atsidavimu grįžęs Aleksandras ir radęs sergančią savo moterį slaugo, rūpinasi, seka jos užmarštį, tarsi atsilygindamas už pavogtą laiką. O ir atodo, „kad jis niekada nepasens tiek, kad dingtų noras jai patikti.“ p. 275 Įstabus senų, ligotų, bet meile ir atsidavimu dvelkiančių dviejų žmonių gyvenimo etapas, tiksliau sakant, Aleksandro neeilinė meilė ligotai ir Alzhaimerio dorojamai žmonai, tajai esant abejingumo rūke.

Jis užsimerkė, bet tuojau vėl atsimerkė. Norėjo matyti jos veido raukšles, žilus išretėjusius plaukus ir senatvines dėmes. Nenorėjo jos dailinti prisiminimų vaizdais. Užsigeidė pajusti tirtančio jos delno šiurkštumą, žiūrėjo tiesiai į pasenusį jos veidą, kuris atrodė gražesnis nei kada nors anksčiau. p. 27

Bosnio Safeto ir Vesnos meilės istorija panaši į Aleksandro ir Janos – tėvų, tik dar skaudesnė ir kaip kirviu nukirsta, prasidėjus Jugoslavijos skilimui. Safetas ilgą laiką apsimėtęs piktais tautiniais anekdotais ir įžeidimais prie butelio su Vestos sesers Majos vyru slovėnu, staiga suvokia, kad juokai virto žiauria realybe, tik su vienos pusės tiesa ir galimybe būti Slovėnijos teritorijoje, niekam nieko nesakęs išvyksta į gimtinę Bosnijoje. Pasitraukia į nykią atskirtį.

Bosanska Otokoje nebeliko nieko iš jo artimųjų, nė vieno iš Dizdarų. Tik tuščias motutės namas. Dar Fuado, motutės ir Vachido kapai. Turbūt todėl po septynerių metų Safetas vėl čia atvažiavo. Nes čia nebuvo žmogaus, kuris jį ko nors klausinėtų. Nieko, kas galėtų jam ką nors aiškinti. Prieš ką turėtų atsiprašinėti. Čia jis galėjo pabūti su savimi, o 1992–ųjų kovo 6 dieną Safetas troško tik šito. p. 103

Kodėl Safetas nieko nepasako žmonai? Ar ji būtų jo nepalaikiusi, neradę išeities drauge? Kas stumia į tokią apgailėtiną padėtį – sūnus Jardanas nuvykęs aplankyti po kelerių metų randa jį visiškai persikeitusį: apšepusį, suvargusį, depresišką, išgėrinėjantį, žmogaus, kokį pažinojo – linksmo, temperamentingo, šnekaus – nė ženklo – išdidumas, skausmas dėl neteisybės – kuo gi jis nusikalto, kad bosnis, o gyvena ir vedęs slovėnę, kam blogo padarė?

Tyli, praeivių nepastebima būtybė, tūnanti kampe autobusų stotyje, susigūžusi, lyg sušalusi, moteriškai sukryžiavusi laibas kojas, panarinusi galvą ir palengva siūbuojanti dešinės kojos pėdą – vienintelį gyvybės ženklą. Štai toks dabar man buvo Safetas. Tai buvo mano tėvas. Mano tėvas bosnis. p. 12

Atrodo, kad sugrįžęs į gimtąsias vietas, kur nenorėjo su niekuo bendrauti, net būti atpažintas, Safetas prarado ir savo tapatybę, entuziazmą gyventi. O žmona? Romano moterys ne tik stiprios, bet ir išdidžios, joms svarbu išsaugoti orumą. Taip išduota mylimo vyro, tiesiog nustojo apie jį kalbėti, o apie susitikimą ar net susitaikymą negalėjo būti nė kalbos.

<…> prislopinta tapatybė niekada nėra iš tikrųjų prislopinta, ji veikia iš pogrindžio ir nepaliaujamai, o išsiveržusi į paviršių gali būti pražūtingesnė už visas kitas tapatybes, juk slepia savyje visa, kas buvo neigiama ir atstumiama, kažkokią ypatingą galią, kad ūmai gali mus užvaldyti, užvaldyti visa, kas manomės esą. p. 16

Tokioje suskaldytoje šalyje, suskaldoje šeimoje, kur išdavystė, nėra tikra išdavystė, kur išdavystę privertė daryti valstybė, istorija, augo ir brendo Jardanas: ilgėjęsis tėvo, nesupratęs motinos tylos, matęs ir vieno ir kito skausmą, ir nežinojęs, kaip jiems padėti. Ir kaip padėti sau, kad pasitikėtų gyvenimu, o svarbiausia savimi.

Lyriška, psichologiškai smulkmeniška intymi jo ir žmonos Anios santykių analizė. Noras išsivaduoti iš baimių, rasti stabilią pusiausvyrą jausmuose ir santykiuose su artimaisiais.

Manau, dabartiniai laikai mus keičia greičiau, nei spėjame susipažinti. Pakanka menko išsiblaškymo, abejingumo akimirkos ir jau, žiū, esi šalia nežinomo žmogaus, jo žodžiai tau pasidaro nesuprantami, mintys negirdimos, žvilgsniai neatpažįstami. Ir štai nebeįstengi išgirsti jo troškimų, patenkinti poreikių. Tada jis įsižeidęs atsitraukia nuo tavęs, o tu neišmanai, kaip jį prisikviesti atgal. p. 147

Perskaičius ir po kurio laiko verčiant iš naujo ir skaitinėjant pažymėtas vietas vėl nustembi autoriaus gebėjimu pasakoti, regis, paprastai, bet neįtikėtinai jautriai, netgi intymiai, net mintiji, kad skaitai išpažintinį kūrinį, nesusilaikai vėl ir vėl pažvelgti į jo nuotrauką ir gimimo metus – atrodo, toks jaunas, o gyvenimą sveria kaip patyręs filosofas: gelmė skleidžiasi rašant tiek apie meilę, tiek apie istoriją, atsiminimus ir emocijas.

Galbūt mus visu fatališkai traukia laisvė ir todėl be atvangos bėgame nuo mylimų žmonių, ir gal meilė niekada nėra vien meilė, nes meilė graži, bet nelaisva, nes riša mus su mūsų mylimaisiais, ir todėl kartais mylėdami pasijaučiame pririšti prie žemės, juntame, kaip nunyksta mūsų sparnai. p. 349

„Figmedis“ – psichologiškai išrutuliota jauno žmogaus istorija apie tapatybės paieškas, bandymus suvokti meilės, laisvės ir atsakomybės paradigmas, pastangas ne tik gyventi, bet jaustis iš tikrųjų gyvam. Ir visa tai sudėtinguose Jugoslavijos istorijos paradoksuose: kai tautinė neapykanta sunaikina žmoniškumą.

Vertinimas: 4,5/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s