C. Malaparte. Kaput

Malaparte, Curcio. Kaput: romanas/ C. Malaparte; iš italų k. Vertė Tomas Venclova. – Vilnius: Tyto alba, 2021. – 618 p.

Knyga iš praeities

Ko dar nežinome apie Antrąjį pasaulinį karą? Daugybė įvairių dokumentų, fiction kūrinių, filmų, kokia atrodytų neišsemiama tema, vis dėlto, atrodo, ištyrinėta ir matoma labiau negu dabartis.

C. Malaparte „Kaput“ – praeities vaizdas praeities laiku. Kūrinys išleistas 1944 metais, kaip nekeista, 1967 m. T. Venclovos išverstas ir išleistas Lietuvoje. O šiais metais naujai suredaguotas tas pats to paties vertėjo vertimas ir gan išsamus straipsnis apie C. Malaparte knygos pradžioje. Tai pirmoji savotiško triptiko dalis, kitos dvi – „Oda“ ir 2022 m. pasirodysianti „Supuvusi motina“.

Kalbant apie šią knygą nors trumpai nenupasakoti rašytojo gyvenimo neįmanu, nes jo paties biografija ir asmenybė itin spalvinga, prieštaringa ir tiesiogiai susijusi su tuo ką rašė.

Kaip pasakęs Malaparte biografas Maurizio Serra, „Chameleonas, kuris moka vaidinti aristokratą su aristokratais, diplomatą su diplomatais, karį su kareiviais“.

Curzio Malaparte („atsidūręs blogojoje pusėje“) – it. mala parte, tikr. Kurt Erich Suckert, (1898 –1957) – italų rašytojas, poetas, karys, karo korespondentas. Vienas ryškiausių dvidešimto a. italų ir pasaulinės literatūros autorių. Karo metais apkeliavęs daugelį Europos šalių, regėjęs karo siaubą iš arti, savo knygose reflektuoja masinio smurto padarinius žmogaus psichikai ir visuomenei. Jo kūryba tai savitas tikrovės ir fikcijos mišinys, žvelgiant iš malapartiškos perspektyvos: dokumentinis pasakojimas persipina su satyra, neretai ir cinizmu. Taip apie rašytoją trumpai knygos pabaigoje, o šiaip tai turbūt viena ne tik garsiausių figūrų to meto literatūros ir visuomeniniame politiniame italų gyvenime, bet ir viena prieštaringiausių, ekscentriškiausių, nors gal pats laikas ir istorija manipuliavo žmonėmis, verčiant patikėti nežinia kuo apsimetinėjančiu blogiu, antihumaniškomis ideologijomis ir šovinizmu.

Karo korespondento regėtas žiaurumas leidžia rašytojui deformuoti tikrovę pasitelkiant magiškojo realizmo ir siurrealizmo priemones, kai tuo tarpu Italijoje vis labiau įsigalėjo neorealizmas.

Taigi Curzio Malaparte. Fašistas. Komunistas. Ekscentrikas. Pirmojo pasaulinio karo karys, kurį laiką – diplomatas, Antrojo pasaulinio karo metu -žurnalistas, ryšininkas, taip pat rašytojas, filmų kūrėjas ir netgi architektas. Vienas konfliktiškiausių Italijos vyrų, įkūnijęs tamsiąsias Europos jėgas.

Kariavęs Pirmajame pasauliniame kare, jaunasis Malaparte ėmėsi žurnalistikos. Kritiškai korumpuotų Italijos politikų ir valdančiųjų klasių atžvilgiu Malaparte kaip ir daugelį to meto Europos, patraukė nauja ir radikali politika. Sužavėtas galios idėjų, žavėdamasis smurto grynumu ir neapykanta buržuazijai, jis priėmė būtent fašizmą. 1922 m. dalyvavo Benito Mussolini žygyje apie Romą ir, būdamas Nacionalinės fašistų partijos narys, įkūrė ir redagavo keletą periodinių leidinių ir laikraščių. Kūrybingas ir atviras, gražus, protingas, elegantiškas aukščiausio lygio dendis Malaparte buvo bene ryškiausias iš „fašistų žurnalistų“. Tačiau Antrojo pasaulinio karo metu jo pozicija kardinaliai pasikeitė: Malaparte buvo išsiųstas kaip karo korespondentas į Rytų frontą. Keliaudamas per Europą, rašydamas straipsnį po straipsnio, siaubas, su kuriuo susidūrė, sudarė „Kaput (1944) pagrindą. Pats rašytojas knygos pabaigoje įvardija: „parašyta: Pesčianka, Ukraina, 1941 metų rugpjūtis – Masulo kyšulys, Kapris, 1943 metų rugsėjis.“

Tai žmogaus, liejančio panieką kraštutiniams dešiniesiems, su kuriais jis taip ilgai broliavosi, o vėliau pradėjęs nekęsti, darbas.

Malaparte buvo itin ekscentriška asmenybė. Didžiausia meilė jo gyvenime – šuo Febo. Kai gyvūnas dingo, jo desperatiškai ieškojo visame Turine ir galiausiai rado pas eksperimentuotoją vivisekcionistą. Malaparte pastebėjo, kad nė vienas iš kankintų šunų neloja; vivisekcionistas paaiškino, kad pirmas žingsnis laboratorijoje buvo jiems perkirpti balso stygas. Sielvarto apimtas Malaparte įtikino mokslininką suleisti Febo mirtiną injekciją ir išvaduoti vargšą šunį iš nelaimės.

Žinoma, Malaparte jautėsi artimesnis gyvūnams (daugiau nekaltas, mažiau piktas) nei žmonėms; keletą kartų šioje knygoje jis atsisėda garsiai loti naktimis užmiestyje ir priverčia visus kaimynystėje esančius šunis loti antifoniškai. Nekeista, kad ir skyriai pavadinti be išimties tam tikrų gyvūnų rūšimis. Žirgai. Žiurkės. Šunys. Paukščiai. Elniai. Musės.

Romanas pagrįstas kontrasto principu: karo žiaurumai, žydų naikinimai, eilinių žmonių skurdas, badas ir puotos, prabanga aukščiausių asmenų lygmenyje. Arba įstabūs peizažų aprašymai ir beviltiški karo vaizdai: lavonai, kraujas, pervargę kareiviai.

Mėnesienos nuauksintų, tyliai plasnojančių juodvarnių debesys sunkiai kilo nuo pakelėse drybsančių arklių gaišenų. Išvadėjusių šunų būriai bastėsi po kaimus, kuriuose vietomis lyg blėstą fakelai dar smilko namai. Šunys šuoliavo kaimo keliais – staigiai, sunkiai, kaip visuomet šuoliuoja šuo, pajutęs pavojų, – kraipydami galvas, plačiai išžiotais nasrais, kruvinai žvilgančiomis akimis. O paskui staiga sustodavo ir imdavo graudžiai staugti į viršų, į geltoną, riebų ir prakaituotą mėnulį, kuris lėtai lipo tyru dangumi, tuo rausvu tarsi kūdikio nagas dangumi, vaiskiai ir švelniai nušviesdamas sugriautus, apleistus kaimus, žmonių lavonų pilnus kelius ir laukus ir baltą miestą tolumoje po juodu dūmų sparnu. p. 361

Ideologiniu požiūriu stipraus rinktinio arijaus įvaizdžiui Malaparte pateikia antifilosofines maksimas: Hitleris – moteris, nes jis kaip moteris įsčiose išnešioja kūdikį, sukūrė ir pagimdė savo fašistinę Vokietiją. Arba, atrodo, absurdiška mintis, bet realiai gal taip ir buvo:

<…> vokietis visai nebijo stipraus žmogaus, apsiginklavusio žmogaus, kuris jį drąsiai puola ir nesitraukia jam iš kelio. Tačiau vokietis bijo beginklių, silpnų, ligonių. Baimės problema, vokiečių žiaurumo kaipo baimės rezultato problema virto mano tyrinėjimų šerdimi. p. 139

Knyga suverta iš įvairių istorijų apie karą, lyg būtų antipodas kokiam „Dekameronui““ar „Tūkstančiui ir vienai nakčiai“: pasakotojas protagonistas bendraudamas su istoriškai garsiomis asmenybėmis – karininkais, politiniais veikėjais, grafaitėmis, princais ir pan. įterpia gan ilgus pasakojimus iš savo patirčių keliaujant nuo Italijos, per Ukrainą, Lenkiją, Moldovą, Rumuniją, Vokietiją, Suomiją, Švediją – per karo niokojamą Europą (nuo 1941m. iki 1943) iki Neapolio. Įterpia pasakojimus, kartais natūraliai, kartais gana dirbtinai įlipdomus į siužetą, išprovokuotus užuominos ar pojūčio, pvz. apie Ladogos ežere įšalusius arklius – pūstelėjęs Šiaurės vėjas, ir pan.

Malaparte pasakoja istorijas iš Rytų fronto kaip patirtis, susitikimus, užaštrindamas žiaurumus ir cinizmą, pabrėždamas eilinių žmonių beteisiškumą ir vadinamosios fašistinės aukštuomenės supuvimą: ne tik žudymo politiką vykdančius hitlerininkus, bet ir jų moteris.

Aukštas pareigas užimantys asmenys pietaudami Lenkijos generalgubernatoriaus Franko užimtuose Vavelio rūmuose pjaustant keptą elnią kalba apie žydų getus, apie žydų žemą kultūrą: įsivaizduokit, jie valgo savo mirusių lavonus, panieka ir ciniškas juokas prie brangių gėrimų ir tauraus gyvūno kąsnių.

Apie Lenkiją ir lenkus Malaparte rašo su empatija ir meile, kaip orių, išdidžių, dvasiškai stiprių žmonių tautą. Simpatijas matomai nulėmė ankstesnis jo kaip kultūros atašė darbas Lenkijoje, miestų ir istorijos žinojimas, o ir jau kritiškas požiūris į fašistinę politiką ir karą. Bet tai netrukdė pietauti su fašistine grietinėle, juokauti ir mėgautis neįtikėtinu gerbūviu griūvant Europai.

Čenstakavos bažnyčioje, – pradėjo Frankas, neduodamas man laiko atsakyti, – tamsta girdėjai būgnų trenksmą ir sidabro dūdų gaudesį, ir tamstai tikriausiai taip pat pasivaideno, jog tai Lenkijos balsas. Bet ne, Lenkija yra nebylė. Nejudri ir nebyli kaip lavonas. Neišmatuojama, ledinė Lenkijos tyla galingesnė už mūsų balsus, mūsų riksmus, mūsų šautuvų šūvius. Kovoti su lenkų tauta – bergždžias darbas. Tas pat, kas kovoti su lavonu. Vis dėlto jauti, kad jis gyvas, kad kraujas pulsuoja jo gyslose, kad slapta mintis graužia jo smegenis, kad jo krūtinėje plaka neapykanta, kad jis už tave stipresnis. Ir kaipgi kovoti su lavonu. Taigi, su gyvu lavonu. p. 244

Makabriškos ir beviltiškos scenos iš Moldavijos, kai pasakojama apie prostitutėmis dvidešimčiai dienų paverstas žydaites, o paskui varomas sušaudyti; naikinimo scenos iš Rumunijos, kur pasakotojas, kad pailsėtų ir nusnūstų apsistoja kapinių prižiūrėtojo namelyje, o pabudęs ir išėjęs laukan pamato masinį šaudymą ir grūdimąsi, desperatišką norą pabėgti ir pasislėpti.

Buvo giedras rytas: tyrame, lietaus numazgotame ir vėtros atvėsintame ore visi daiktai žvilgėjo tarsi nutepti vaiskiu laku. Iškišau galvą pro langą. Visoje Lapušnianu gatvėje buvo pilna keistai, be tvarkos tįsančių žmonių kūnų. Per lavonus nebesimatė šaligatvių. Šimtai negyvėlių, suvilktų į kapines, dunksojo vienu dideliu kalnu. Šunų gaujos uostinėjo lavonus; šunys atrodė išgąsdinti ir romūs, tarsi ieškojo savo šeimininkų. Jie atsargiai slankiojo tarp vargingų kūnų, pilni pagarbos ir gailesčio, tarytum bijodami užminti ant kurio nors kruvino veido ar mėšlungiškai sugniaužto kumščio. p. 212

Ir tuoj pat subėgę vietiniai gyventojai, plėšiantys nuo negyvėlių drabužius. O pradėjus ieškoti vieno žydo advokato dar makabriškesnė fantasmagorija: atidarius traukinio vagono duris ir iš jo griūvantys krūvomis uždusę kamšatin sugrūsti žydų pasmerktieji. Kiek išgalvojimų ir kiek tikrovės tokiuose rašytojo pavaizdavimuose? Galima sakyti, kad vaizduotė įsišėlusi netramdomai, jei atsiras nors vienas negirdėjęs apie masinius žydų ir net vaikų šaudymus, koncentracijos stovyklas, įvairius eksperimentus, dujų kameras, o šiaip, vargu, ar maginis realizmas įstengs pralenkti baisią karo realybę.

Ypatinga knyga tuo, kad Malaparte dalijasi savo patirtimis bendraujant su vadinamuoju fašistiniu elitu, pasakoja karą iš italų ir vokiečių pusės vidaus: čia dažnai figūruoja ir Himlerio, Musolinio ir jo artimųjų, įvairių to meto diplomatinių atstovų ir konsulų pavardės, Suomijos karininkų ir politinių veikėjų įvardijimai. Šmaikštūs, aštrūs nušlifuoti dialogai, atspindintys ne tik istorinių asmenų požiūrį į karą, bet ir beviltišką antihumanizmą kalbant apie fašistų lyderius ir bekompromisės Malaparte simpatijos suomiams. Lapių žemėse pasijutęs ne tik saugus, bet ir pradėjęs vėl pajusti gyvenimą.

Susėdę po medžiu ilsėjomės, žiūrėdami į milžinišką sidabruojantį nuogo ežero skydą šaltoje vidurnakčio saulės šviesoje. Karas buvo toli nuo mūsų. Aplinkui nebejutau liūdno žmogaus kvapo – prakaituoto, paniekinto, išalkusio ar negyvo žmogaus kvapo, nuodijančio orą iškankintos Europos šalyse. Čia buvo tik gyvasakių aromatas, šaltas ir skurdus šiaurės gamtos kvapas, medžių, vandens, žemės ir žvėrių kvapas. p. 518

Vaizdus tapybinis pasakojimas apie siaubingą Karelijos fronte žiemą, kai akimirksniu suledėjęs Ladogos vanduo įšaldė apie tūkstantį nuo gaisro miške mėginančių išsigelbėti arklių ir iki pavasario sustingę jų galvos lyg karuselėje stirksojo, kareiviams ant jų prisėdant parūkyti. O anapus ežero Leningrado blokada.

Iš Suomijos grįžęs į Italiją, rašytojas prisijungė prie Musolinio nušalinimo šalininkų ir pateko į kalėjimą, nes dalį Italijos okupavo vokiečiai ir jų išlaisvintas Musolinis. Malaparte rizikingai sugrįžęs į savo namus Kapryje laukė sąjungininkų veiksmų ir rašė romaną „Kaput“, vos pasibaigus karui kūrinys buvo išspausdintas ir tapo tikru bestseleriu, nes tai buvo apie tik ką vykusius įvykius, juose dalyvavusio žmogaus talentingai parašyta knyga, suliteratūrinti autobiografiniai prisiminimai.

Išėjęs iš Romos kalėjimo „Regina Coeli“, tuojau nuvykau į stotį ir sėdau į Neapolio traukinį. Tai buvo 1943 metų rugpjūčio 7 dieną. Bėgau nuo karo ir jo kelių, nuo šiltinės ir bado, bėgau nuo kalėjimo, nuo dvokiančios tvankios ir tamsios celės, nuo nešvaraus čiužinio, šlykščios sriubos, blakių utėlių, nuo išmatų pilno kubilo. Norėjau namo, į Kaprį, į savo vienišus namus pajūryje, ant stačios uolos skardžio. p. 590

Istorinis egzistencialistinis romanas pagrįstas istorinėmis realijomis ir asmeninėmis karo patirtimis, įsodrintas fantastiniais (o gal tik taip atrodo?) sutirštinimais primena absurdo teatrą. Bet iš laiko atstumo žvelgiant karas ir buvo siurealistinis siaubo spektaklis, nepaaiškinamas jokiais logikos dėsniais. Pasakodamas karą Malaparte išlaiko santūrumą ir savotišką atstumą, nors pats dalyvauja aprašomose puotose, eina sugriautų miestų gatvėmis, kalbasi su pasmerktomis mirti žydaitėmis, bet atrodo, kad visa tai stebi jau iš laiko perspektyvos. Galima net pagalvoti, kad autorius kurdamas distopinį romaną gerokai persistengė vaizduodamas žiaurumus kaip eilinę to laiko kasdienybę.

Baisumai, kraujas, žudymai ir nepakartojami peizažai. („Susisupau į tą pagaliau rastą prieblandą lyg į švelnų vilnonį apklotą. Oras dvelkė moteriška šiluma ir aromatu.“ p. 33) Vaizdi kalba, vingrus sakinys, daug meno ir erudicinių elementų, simbolių, daugybė penkto dešimtmečio pradžios politinių veikėjų iš pačių aukščiausių sferų, kurie užfiksuoti gyvai, bet nuvainikuojant kaip karo herojus, paverčiant narciziškais, anekdotiškais ir vulgariais, žmogiškumą praradusiais subjektais. Ir skaitant niekaip neapleidžia klausimas, na, kaip galėjo taip atsitikti: atsirasti beprotis Hitlerio kūne (na, kitoj pozicijoj irgi beprotis Stalino pavidalu), pagal jo svaičiojimus sukurta siaubo ir naikinimo ideologija, nukreipta, tik atrodo, kad prieš žydus ar kitas grupes, iš tikrųjų prieš patį žmogų. Žmonės užsimoję sunaikinti žmoniją.

„Kaput“ skaitėsi gan įdomiai, aišku, tik pačios garsiausios pavardės žinomos, o dauguma kad ir kaip šmaikščiai apibūdinamos – nieko nesako, tai ir tas supratimas tikrai nepilnas. Bet karas, kokį parodo Malaparte, kad ir kaip tolstantis su kiekviena diena, vis dėlto jis ir čia pat, ypač šiomis dienomis, taigi tokie kūriniai ne tik primena nužmogintą istoriją, bet ir savotiškas įspėjimas: naikinimo absurdas, šovinistinės ideologijos visada gali išsiveržti į paviršių ir sukrėsti pasaulį. O tuo pačiu ir apie žmogaus sudėtingą prigimtį: negali žinoti kurioje barikadų pusėje kuris atsidurs – blogis geba puikiai apsimetinėti ir gundyti.

Vertinimas: 4/ 5

3 komentarai “C. Malaparte. Kaput

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s