N. Abgaryan. Iš dangaus nukrito trys obuoliai

Abgaryan, Narime. Iš dangaus nukrito trys obuoliai: romanas/ N. Abgaryan; iš rusų k. vertė Alma Lapinskienė, Vilnius: Balto, 2021. – 255 p.

Likimo sūpuoklėse tarp dangaus ir žemės

Įstabus maginio realizmo romanas apie Armėnijos Maniš-karo viršukalnės kaimą, esantį atskirtyje nuo pasaulio ir, regis, realaus laiko: karas, žemės drebėjimas, badas, karas – nuo žmogaus nepriklausomi atskaitos taškai, fiksuojantys laiką ir įsirėžiantys atmintin kaip lemties ženklai – saujelė nuo visų negandų užsilikusių senolių tarsi kokiose užmirštose laiko sūpynėse tarp dangaus ir žemės.

Jie žino, kad už dešimties kilometrų apačioje yra slėnis, kuriame tiksi laikrodžiai į priekį, o ne praeitin, kur gyveno artimiausi žmonės; jie žino, kad yra pasaulis, ko gero, kitoks negu jų – saugesnis ir geresnis, nes ten nebūna karų ir žemės drebėjimų, netgi norėdamas išsaugoti vaikaitį – nors vieną iš šeimos, Vano siunčia į tąjį kitą pasaulį. Bet jie žino ir tai, kad jų vieta ir gyvenimas čia, viršukalnėje, nes čia jų prosenelių, senelių namai, čia jų kapai, čia visų mirusiųjų sielos aplinkui neregimos, o kartais ir pasirodančios šoka savo amžinąjį šokį. Nors kiekvienas išlikęs turi trobą ir užslėptus skausmingus nuotraukų albumus, savas šeimų istorijas, bet kiekvienas žino vienas apie kitą ir bloga, ir gera, ir skuba pagelbėti, jeigu bėda, džiaugtis, jeigu kas nors gera ar stebuklas nutinka. O stebuklų, kaip ir nelemčių – nedažnai, bet, aišku, būna, kaipgi be jų. Visi kruta kasdienybės ritmu, kur svarbu laiku pamelžti ožką, gaminti brinzą ar rinkti žoles, atrodo aiškus rytas ir vakaras, be jokių dvejonių ir ypatingų prasmių paieškų. Dar iš Dievo malonės ar atsitiktinumo nuo visų katastrofų likę gyvi kaip niekas kitas tiki anapusiniu pasauliu, gal net labiau negu šiuo: juk bet kada gali sniego nuošliauža, sausra ar liūtys paversti juos likimo žaislais, kaip mat nusviedžiamais iš įprastos erdvės ir laiko. O ir nerimauti dėl mirties nėra ko, kai ten laukia šitiek brangiausių: tėvai, vaikai, seserys, broliai, senoliai, kaimynai, mylimieji… nuolat siunčiantys ženklus per sapnus ar regėjimus ir duodantys suprasti, kas nevisai taip daroma. Laidodama vyrą Valinka, pagailėjusi naujų batų, nes juk galės juos iškeisti į ką nors, o ir kam mirusiam geri batai, Vano žmona netrukus po pakasynų išvysta sapne velionį tik su puskojinėmis priekaištingu žvilgsniu klausiantį, o naujus batus pasilaikei? Ir ką gi daryti? Nenumosi ranka, kai mirusysis blaškosi ir priekaištauja, tik gerai, kad moteris greitai sumąsto: taigi pasiųsti jam batus per artimiausiu metu mirsiantį. O mirus kaimynės Mariam anytai, įkalba tąją apauti didžiuliais Vano batais, – smulkmė, kad jie trukdo užvožti dangtį – ir taip perduoti per mirusįjį mirusiajam.

Vis lenda mintis, kaip bebandyčiau ja atsikratyti, o kas, jei panašus romanas būtų parašytas lietuvių autoriaus apie Lietuvos kokį nors atskirties tašką – Dzūkijos miškuose ar kur nors pelkių užkaboryje? Ar būtų įdomu ir priimtume kaip kažką tokio? Aišku, jei gerai parašyta. Juk savaime aišku. O gal ir yra tokių magiškų realistinių legendas ir pasakas apjungusių su vaizduote ir realybe? Gal nepastebime savų perlų? Juk kaip bebūtų, žavi ir smalsą kelia erdvių, papročių, netgi valgių egzotika. Nes ten viskas kitaip. Ne, greičiau tų pačių žmogiškųjų siekių – meilės, artumos – apsiautimas kitokiu gamtos ir tradicijų fonu.

Likusią vakaro dalį praleido derindami patiekalų sąrašą – labai norėjosi padengti tokį stalą, kad nudžiugintų „naujai iškeptus“ tėvus. Pasirinko chochobą (patiekalas iš paukštienos, svogūnų ir granatų sėklų) iš kalakutienos, pupelių paštetą, žąsį, keptą su džiovintomis sedulomis, mišrainę iš virtos vištienos ir grūstų graikinių riešutų, taip pat vos pasūdytos brinzos griežinėlius, apkeptus pamirkius kukurūzų miltų ir balto vyno padaže. Desertui išrinko krkeni – specialią gatą, kepamą tiktai pelenuose ir tiekiamą iškilmingomis progomis. p. 19

N. Abgaryan (1971) – rusiškai rašanti armėnų kilmės rašytoja ir blogerė, 9 romanų ir apysakų, trijų apsakymų rinkinių autorė. Už romaną „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“ (1915) autorė apdovanota 1916 m. prestižine Jasnaja Polena premija. Ne vienas romanas ir apysaka tapę bestseleriais, o „Манюня“ sėkmingai ekranizuota, 1920 The Guardian N. Abgaryan įvardija tarp garsiausių Europos autorių.

Romane dėmesiu ir individualumu apdalijami ne tik protagonistė Anatolija, bet ir kiti, buvę ir esami, kaimo gyventojai, suteikiant dažniausiai kokią nors išskirtinę savybę: gebėjimą gydyti, nesustabdomą plepėjimą, kalvystės talentą, aiškiaregystę ir pan.

Protagonistei Anatolijai autorė negaili empatijos, o ir nepaprastų, ypač iš šių laikų perspektyvos, gebėjimų: kantrybės, pakantumo, nuolankumo – na, šiais feminizmo laikais moters susitaikymas su vyro smurtu turbūt šokiruojantis ir nepakenčiamas, bet Anatolija, Dieve tu brangus, tai ką jai daryti – lėkti per kaimą ir skųstis ar šokti nuo skardžio, kad jau Dievas suvedė, tai reikia kęsti. Bet kaip pasakoje, atsiranda geradaris kaimynas, kuris išvaduoja Anatoliją nuo užmušimo.

Anatolija vieniša, kaip ir kiti kaimiečiai, per badą ir karus praradusi seseris, tėvus, giminaičius, bet šitos kančios negali niekas išvaryti iš galvos ir širdies, belieka tik susitaikyti, pasikalbėti su kitais ne mažiau likimo apvogtais ir gyventi.

Taip ir seno – pamažu ir be paliovos, apsupta širdžiai brangių šešėlių, vieniša, bet laiminga ir rami. Jasaman, nerimaujanti dėl draugės vienišumo, keletą kartų užsiminė, kad neblogai būtų jai dar kartą ištekėjus, bet Anatolija purtė galvą – vėlu, o ir nėra reikalo. Ką gero patyriau iš vieno vyro, kad laukčiau gero iš kito? p. 33

Iš kitų kaimiečių Anatolija išsiskiria tuo, kad moka skaityti, o ir mėgsta knygas labiau už viską, gerais laikais dirbo net bibliotekininke, kai vietovėje buvo pusė tūkstančio gyventojų, kai buvo vaikų ir mokykla, o Anatolija kas dieną atverdavo savo šventovės duris.

Vaikų Marane neliko, vieninteliam išgyvenusiam per badą kūdikiui, Vano Melikanco vaikaičiui, vos suėjo penkeri metai, prieš pat badą pastatytos mokykla ir biblioteka buvo tuščios, bet Anatolija nenusiminė: gyvenimas visur prasiskina kelią, greitai gims nauja vaikų karta, ir viskas bus kaip anksčiau. p. 27

Kaimui gresia išnykimas, nes senoliai išeidami vienas po kito, paliks tuščias trobas, kurioms susmukus, neliks nė ženklo, kad kažkada toje viršukalnėje būta žmonių ir dar kokių – ištvermingų, stiprių. Marane viskas tarsi iš akmens. Namai, medžiai, žmonės. Viskas tarsi iškalta iš akmens. Tvirtai.

Stebuklinės pasakos arba maginio realizmo jėga ir slypi, kad laimėtų ne tuštuma, o stebuklas, o šiuo atveju tikrai neprastas: penkiasdešimt aštuonerių Marano šviesuolei atsigulus mirti, pasirodo, skirta suteikti monotonijoje ir likimo spąstuose įkliuvusiems senoliams džiaugsmo ir malonaus rūpesčio, o ir ateities perspektyvą – kūdikis: išsigelbėjimas ir atgimimas.

Kartais atrodo, kad maginio realizmo kūriniuose tiesos ar jos galimybių daugiau negu grynai realistiniuose, nes tikrovė sutirštinta, užaštrinta ir tarsi pateikta iš kelių perspektyvų – kaip yra, kaip turėtų būti, tiksliau sakant, jei Dievas būtų ne užsnūdęs lemiamu metu, o pramerkęs nors vieną akį ir įvedęs tvarką. Kita vertus, magija ir žemiškumas persipina, žmonės linkę tikėti antgamtiškais reiškiniais, iš legendų ir pasakų į realybę persikelia ir stebuklai, ypač atskirtyje, gamtos artumoje gyvenant. O neįtikėtinų, bet pranašingų reiškinių Marano praeityje ir vaizduojamu laiku ne vienas ir ne du:

  • žiurkių gaujos pasipylusios lyg vandens srovės, smailiasparnių musių žvangantys čerškiantys pulkai prieš bado pradžią;
  • Vasilijaus Akopo visaregystės: matė gyvųjų atėjusius pasiimti mirties angelus; sidabriškais pūkais apaugęs povas, pripažįstantis iš viso kaimo tik vieną vienintelį nuo bado užsilikusį vaiką – Tigraną.
  • atvykusiai į Maraną Nastasjai netikėtai grįžta dingęs pienas; o moteris, pasirodo, gali pagimdyti ir beveik šešiasdešimties
  • antradienį ir ketvirtadienį karštą vandenį pilti ant žemės šiukštu – nuplikins Jėzui kojas;
  • grįžę iš kapų palaidojus kiekvienam prie vartų užpilama šalto vandens – liūdesiui nuplauti.
  • bebaigiančios šeštą dešimtį Anatolijos nėštumas neatrodo vietiniams tiek keistas kaip kitiems, slėnyje gyvenantiems, tiesiog lemtis ar Dievas žino, ką daro.

Jeigu erdvė romane nusakoma konkrečiai, netgi smulkmeniškai su geografinėmis gairėmis, tai laikas sąmoningai atrodo beveik abstraktus: kartais mintiji skaitant – gili senovė, na, bet biblioteka, atlėkusi greitukė, sunkvežimis su gyvuliais ir paukščiais iš slėnio; kartais panašu į sovietinius laikus: ligoninės, gydytojo namus vertinant; o kartais ir visai gal dvidešimto a. pabaiga. Nors, kita vertus, yra orientyrai: badmetis, karas, žemės drebėjimas, ach, jei kas gerai žino Armėnijos istoriją, gal ir aišku, bet aš žvilgtelėjusi į vikipediją, deja, negebėjau atsirinkti.

Perskaičius knygą, toks įspūdis, kad pabuvojai egzotiškoje, skaudžioje, bet kartu ir gražioje kelionėje, ne tik erdvės požiūriu, bet ir laiko. Puikus vertimas, bekompromisė autorės empatija veikėjams ir tradicijoms, emocinė šiluma, kuria apgaubiamas nuošalus ir atšiaurus tarpukalnės kaimas, filosofinė potekstė ir bendražmogiški visiems laikams būdingi diskursai paliečia ir įstringa kaip kažkas tokio. Ir rašytojos vaizduotė – ten, kur tamsu ir niūru, nepaguodžiamai skaudu – magijos spalvos sušvinta viltimi ir pasakos tiesos leitmotyvu. Vaizdinga kalba, atida detalėms, persipynęs liaudiškumas su lakonišku ir kinematografišku pasakojimo srautu veikia ne tik įtikinamai, o kartu ir magiškai – lyg sapnuotum tolimą, bet kartu ir apčiuopiamą, svetimą, bet ir savą gyvenimą – paraleliai persipina filosofinė – nesugrąžinama laiko ir gyvenimo tėkmės pajauta – su liūdesio, nuostabos, o kartu ir džiugesio emocija – amžinybės viltimi.

Knygoje įdėti ir keturi N. Abgaryan apsakymai, tematiškai galima traktuoti artimais Iš dangaus nukrito trys obuoliai“, reprezentuojantys paprastus veikėjus su jų gyvenimo skauduliais ir lemties pateptimis, bet stilistiškai – tai jau realistiniai kūriniai. Apie nesugrąžinamai prabėgantį laiką ir gyvenimą, nostalgiją vaikystei („kaip norėčiau pamatyti save penkiametę“), vaikystės vietai, žmonėms, savotišką liūdesį ir netgi skausmą, kad pražiopsota bebręstant ir ieškant savęs svarbiausia – artimųjų, unikaliųjų ir sapnuose beapsireiškiančių neįvykę susitikimai, kalbėjimai ir išklausymai. Jautrūs, čechoviški, lemties ženklais nusagstyti apsakymai.

Gyvenimas panašus į pusiaudienio miegą – neilgas, įvairiaspalvis, karštas, – mąstė Chadum. – Jis skamba mūsų vaikų juoku, jis liejasi ašaromis įkandin mūsų mirusių artimųjų. Jis kvepia vandenynu, dykumos vėju, kukurūzų paplotėliais, mėtų arbata – viskuo, ko mums nelemta išsinešti. p. 221

Vertinimas: 4,7/ 5

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s